Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Ak, nusipelniau to, — Kloda atsisėdo prie stalo ir nusišluostė ašarotas akis. — Taip man ir reikia. Tačiau tai labai sunku. Kaskart, kai pamatau jį, išgirstu vis daugiau blogų naujienų, ir jis verčia mane siaubingai jaustis.

— Taigi ką jis padarė? — neatlyžo Markas.

— Jis atėmė iš manęs visas kreditines korteles. Ir uždarė bendrą mūsų sąskaitą, vietoj jos kas mėnesį man mokės pašalpą. Spėk, kokio dydžio?

Kūkčiodama ji pasakė sumą, kuri buvo tokia menka, kad Markas sušuko:

— Pašalpą? Tai panašiau į išmaldą!

Ji šyptelėjo:

— Na, buvau bloga mergaitė, taigi ko galėjau tikėtis?

— Bet jo pareiga — rūpintis tavimi, juk esi jo žmona! — ūmi Marko reakcija visai nesiderino su jo elgesiu. Jis rausėsi po dėžutes, išrikiuotas ant palangės.

— Regis, jis nemano, kad turi rūpintis manimi... — ji patylėjo. — Ką tu darai?

— Ieškau rašiklio.

— Štai, — vienas buvo Kreigo pieštukinėje. — Ką darai?

— Tik... — jis kažką brūkštelėjo ant popieriaus skiautės. — Kai ką. Eime į lovą, — sumurmėjo jai į kaklą.

— Jau maniau, kad nepaprašysi, — ji išspaudė ne tokią verksmingą šypseną ir nusivedė jį į priekinį kambarį. Bet Markas stabtelėjo. Paaugliško mylėjimosi ant sofos naujovė buvo jam bepradedanti įkyrėti.

— Lipkim į viršų.

— Negalime.

— Kiek dar mudu slapstysimės? Nagi, Kloda, — mėgino įtikinti jis. — Jie — tik vaikai. Jie nesupranta.

— Vaikėze, — sukikeno Kloda. — Verčiau netriukšmautum.

— Tik tuo atveju, jei nebūsi tokia velniškai seksuali.

— Pasistengsiu, — išsišiepė ji.

Seksas buvo nuostabus, kaip ir visada. Ji nėrė į jį stačia galva, praradusi gėdą, sulig kiekvienu Marko dūriu vis labiau užmiršdama, kad ką tik tapo skurdeiva. Kol pajuto, kad jo ritmas sulėtėjo.

— Greičiau! — sušnypštė ji.

Tačiau jis dar labiau nusilpo, paskui apskritai liovėsi judėjęs.

— Kas yra?

— Kloooodaaaaa, — jo balsas buvo labai sunerimęs, o akys įbestos į tolį. Ji skubiai išsikasė iš po jo. Pamiršau užrakinti duris.

Išvydusi Kreigą, stovintį tarpdury ir spoksantį į Marką, ji buvo ir priblokšta, ir ne.

— Tėti? — sutrikęs baikščiai paklausė jis.

— Mama, tai Liza.

— Sveika, mieloji, — šiltai tarė Paulina. — Kaip malonu tave girdėti.

— Ir tave, — Lizai suskaudo gerklę, išgirdus motinos balsą, kupiną meilės. — Ketinu atvažiuoti pas jus su tėčiu kitą savaitgalį. Jeigu jums tinka, — paskubomis pridūrė.

— Žinai, — susimąstė Paulina. — Mudu ir negalėtume sugalvoti nieko geresnio. Taigi labai norėtume tave pamatyti.

Kai Liza išėjo iš Ketės namų penktadienio vakarą, jautėsi bjauriai, tarsi apsinuoginusi, tarsi iš jos būtų atimta visa, kas padarė ją tokią, kokia dabar yra. Ir staiga ji panoro savo mamos.

Tai buvo netikėta reakcija, o paskui tas suvokimo smūgis apmalšo ir nebeatrodė toks baisus. Gali paimti mergaitę iš komunalinio namo , bet negali išplėšti komunalinio namo iš mergaitės vidaus , šyptelėjo ji sau. Liza nebuvo dėl to laiminga, bet ir nesijautė nelaiminga.

Labai troško tučtuojau pabėgti. Tačiau tai netrukus praėjo, ir ji panoro grįžti į pradžią.

— Labai lauksiu tavęs, Liza. Tokia žinia mane nepaprastai pradžiugino, — Paulinos džiaugsmas ir šiluma buvo tokia dideli, kad Liza ėmė svarstyti, ar tik neklydo manydama, jog tėvams ji kelia nejaukią pagarbią baimę. Gal ji visa tai išsigalvojo?

Dienos Ešling tarsi sustojo. Jos pasaulis ir toliau buvo pilnas širdgėlos, o kai kas rytą atsibusdavo, jausdavosi taip, lyg būtų išvakarėse smarkiai gėrusi. Net jeigu ir nebūdavo paėmusi į burną nė lašo.

Bet po kelių savaičių ji suprato, kad tokios smulkmenos, kaip dantų valymas ir maudymasis po dušu, nebeatrodo absurdiškai varginantys dalykai.

— Tau padės antidepresantai, — pasakė Monika per vieną iš daugybės telefoninių jų pokalbių. — Tie serotonino preparatai siųsti Dievo. Daug veiksmingesni nei tas pasenęs šlamštas.

Ešling buvo nustebusi.

Nesitikėjo, kad antidepresantai paveiks, ir suvokė, jog niekuo netikėjo. Šiaip ar taip, nuo jų motinai geriau nepasidarė. Bent jau labai ilgą laiko tarpą.

Ji ne tik švarinosi, bet ir įstengė dirbti, jei tas darbas nebūdavo itin sudėtingas ir sunkus. Ją visuomet trikdė jos sąmoningumas, tačiau dabar neaiškiai suvokė, kad tai, matyt, buvo išsigelbėjimas.

— Jau yra lapkričio horoskopai, — sumosavo popieriais Triks. — Ateikite, ir aš juos paskaitysiu.

Visa redakcija metė darbus. Jokių atsikalbinėjimų. Atslinko net Džekas, nors ir žinodamas, kad turėtų perspėti dėl tokio darbo drausmės pažeidimo. Taip ir padarys, nusprendė jis, kai tik bus perskaityta apie Svarstykles.

— Paskaityk apie Skorpioną, — paragino Ešling.

— Bet tu — Žuvys.

— Nagi. Apie Skorpioną. Ir Ožiaragį.

Kloda buvo Skorpionas, o Markas — Ožiaragis, taigi Ešling norėjo sužinoti, kaip jiems seksis lapkritį. Džekas Divainas pagavo jos žvilgsnį ir gudriai pasižiūrėjo į ją akimis, kuriose buvo sumišęs griežtumas ir liūdesys. Jis suprato, kas ją kamuoja.

Ešling išdidžiai nusuko galvą. Galėjo skaityti kokius tik nori horoskopus ir daryti kur kas blogesnius dalykus. Kad ir kaip būtų, Džoi pasiūlė Marką ir Klodą prakeikti.

Pasak horoskopų, tą mėnesį Klodos su Marku laukia ir sėkmės, ir nesėkmės. Ešling labai norėjo tuo patikėti.

— O kas jūs, DžD? — paklausė Triks. — Pone Divainai...

— Svarstyklės, — atsiduso jis, paaiškėjus, kad ji vis dar laukia. — Bet aš netikiu jokiais žvaigždžių ženklais. Svarstyklių atstovai niekados tuo netiki.

Tokie jo žodžiai pralinksmino Ešling. Ji dirstelėjo iš po plaukų į Džeką. Jis jau stebeilijo į ją. Jie persimetė šypsenėlėmis, paskui ji skubiai dingo po stalu. Išlindo su rankine, bet sutrikusi, nes nebuvo tikra, ar joje jai ko nors reikia. Ar taip pasielgė tik norėdama liautis spoksojus į Džeką Divainą? Tada sumojo, kad jau beveik priešpiečiai ir pats metas susitikti su daktaru Makdevitu.

Dešimties minučių kelias iki kabineto atrodė lyg ėjimas per snaiperių apšaudomą lauką. Ji bijojo rodytis viešumoje ir pamatyti tai, kas ją galėtų įskaudinti. Pagal galimybes ėjo nudūrusi akis į žemę, taigi lyg ir nematė žmonių. Tai užtikrino saugų kelią, kol ją sustabdė pabėgėlis iš Bosnijos, mėginantis jai parduoti pasenusį laikraštėlį. Ją tučtuojau užliejo beviltiškumo banga.

Susitikusi su daktaru Makdevitu pasijuto dar prasčiau.

— Kaip jums prozakas? — paklausė jis.

— Gerai, — blankiai šyptelėjo. — Sere, labai prašau, gal galėčiau jo gauti daugiau?

— Šalutinis poveikis?

— Šiek tiek pykina, krečia drebulys.

— Ar neturite apetito?

— Šiaip ar taip, jo ir anksčiau neturėjau.

— Tikriausiai žinote, kad nepatartina šių vaistų maišyti su alkoholiu?

— Hm, taip, — liepdamas jai negerti, jis peržengė ribas.

— Kaip sekasi pas psichologę?

— E, aš nenuėjau.

— Bet jums daviau telefono numerį.

— Taip, tačiau nepaskambinau. Esu pernelyg prislėgta.

— Tuojau pat! — jis supyko, pakėlė telefono ragelį, paskambino vienur, paskui — kitur. Uždengė ranka ragelį ir paklausė: — Kada baigiate darbą antradienį?

— Priklauso nuo...

— Penktą? — suirzo jis. — Šeštą?

— Šeštą, — jeigu pasiseks.

Jis padėjo ragelį ir padavė jai popieriaus lapą.