Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Štai tokia ta mažoji panelė Pataisyk, — užbaigė ji.

Džekas atrodė priblokštas.

— Atleisk, — skubiai atsiprašė. — Atleisk, aš niekada...

— Nėra dėl ko atsiprašinėti. Tai tiesa.

— Tikrai? Todėl visa tai ir tampaisi savo krepšyje, esi tokia paslaugi ir maloni?

— Ir Dženifer taip pat atrodo.

— O ką tu manai?

— Pritariu jai, — atsiduso.

Ešling nepridūrė, kad, kaip tikino Dženifer, taip yra todėl, kad ji visuomet pasirenka vyrus, kuriems galėtų viską organizuoti. Ir, kad iš pradžių piktai neigusi tokius dalykus, ji, tiesą sakant, sutiko su Dženifer: ji buvo naudinga daugeliui savo vaikinų, pradedant Felimu, mieluoju liurbiu, ir baigiant Marku, vargstančiu komiku, ir jai tai patikdavo.

— O ką sako Dženifer apie Weltschmerz ?

— Kad yra geriau, nei buvo, net jeigu to ir nesuvokiu. Tokie jausmų protrūkiai gali pasikartoti ir ateityje, bet aš galiu užsiimti veikla, kuri juos suvaldytų. Pavyzdžiui, savanoriškai padėti kitiems... Bū... Tiems, kuriems nenusišypsojo laimė sutikti Džeką Divainą! — linksmai pridūrė.

— Velniai griebtų! — jis susidrovėjo ir pažvelgė iš po blakstienų į Ešling. Jų akys susidūrė.

Gera jų nuotaika ūmai dingo, tik ant sutrikusių lūpų vis dar žaidė šypsena.

Pirmas atsikvošėjo Džekas.

— Oi, Ešling, — pernelyg džiugiai tarė jis, — aš susijaudinau! Žinai, Bū tikrai gerai darbuojasi televizijoje.

— Tu puikiai sutvarkai visus reikalus, — ji susivokė, kad pastaruosius kelis mėnesius buvo tokia apdujusi, nė sykio jam deramai net ir nepadėkojo.

— Niekis! — ir vėl kilo pavojus, kad akys susidurs. Kai abejoji, šnekėkis apie orą.

— Lauke pila kaip iš kibiro. Ar nori, kad pavėžėčiau namo? — jis pasidėjo rankas ant jos stalo, ir ji staiga prisiminė, kaip jis trinko jai galvą. Prisiminė jo prisilietimus prie savo odos, nuostabius jausmus, kuriuos sukėlė šitos didžiulės rankos, didelę jo kūno, prisispaudusio prie jos, šilumą... Mmmmmm.

— E, ne, — skubiai susitvardė. — Verčiau baigsiu šį straipsnį.

Jos nuostabai, jis paklausė:

— Ar kada nueini į salsos pamokas?

Ji papurtė galvą. Tai jos nebetraukia.

— Gal vėl eisiu šokti, kai reikalai...

— Ar kada nors parodysi pagrindinius žingsnius?

Atvirai šnekant, jai niekada nebūtų šovę į galvą nieko panašaus.

— Mudu surengsime salsos ir sušių vakarėlį, — pajuokavo Ešling.

— Sutarta.

Džekui išeinant Ešling pasidomėjo:

— Kaip gyvuoja Mei?

— Gerai, retkarčiais matausi su ja.

— Perduok nuo manęs linkėjimų. Ji — puiki mergina.

— Būtinai. Dabar ji susitikinėja su sodų ir parkų planuotoju.

— Kuris dirba Cormac ? — Ešling apstulbo.

Džeko veide atsispindėjo pagarbi baimė ir siaubas.

— Iš kur žinai?!

Vidurnaktį suskambo Lizos telefonas. Prabudusi ji puolė prie jo besidaužančia širdimi. Gal kas atsitiko jos tėčiui arba mamai? Kol nusiyrė iki telefono, įsijungė atsakiklis, ir kažkas jau siuntė žinutę.

Oliveris. Jis kalbėjo garsiau nei paprastai.

— Atsiprašau, Liza Edvards, — jis buvo įsismarkavęs, — tu pasikeitei.

Ji pakėlė ragelį.

— Ką?

— Ir tau labas. Tą dieną Dubline, kai žaidei futbolą su vaikais, pasakiau, kad pasikeitei, o tu tai paneigei. Melavai man, gražuole.

— Oliveri, dabar be dvidešimt penkios. Ryto.

— Suprantu, kad nėra ko pridurti, bet mane tai erzina. Tai mane tiesiog pribloškė. Tu kitokia, gražuole: dirbi ne taip ir sunkiai, kaip sakai, esi tokia miela tiems vaikams. Kodėl sakai, kad nepasikeitei?

Ji žinojo kodėl, žinojo dieną, kada tai įvyko, bet ar turėtų jam pasakyti? O kodėl ne? Ką tai pakeis?

— Nes pernelyg vėlu... Išgelbėti mudu, — tarė ji jam tylint. — Sakykim, kad esu ta pati senoji valdinga pamišėlė, kokia visados ir buvau. Gerai?

Oliveris apdorojo šią keistą logiką.

— Tai tavo galutinis atsakymas?

— Taip.

— Ką gi, gražuole, kaip žinai.

Tedas su Džoi sukiojosi vaizdajuosčių parduotuvėje.

— “Slankiosios durys“? — pasiūlė Tedas.

— Ne, ar tame filme niekas neužmezga romano?

— O kaip „Mano geriausio draugo vestuvės“?

— Jau vien pavadinimas gali prišaukti bėdą, — tarė Džoi.

Galų gale jie išsirinko „Bulvarinį skaitalą“.

— Puikus pasirinkimas, — Džoi buvo patenkinta. — Ne! Blogas. Labai blogas pasirinkimas. Tame filme kai kas sulaužo ištikimybės įžadus! Gal Ūma Turman?

— Tu visiškai teisi, — pasakė Tedas. To filmo pabaiga panaši. — Galbūt pasirinkime „Teletabius“ ir baikime tą reikalą.

— Ne, štai ko mums reikia, — suspigo Džoi iš malonumo ir pagriebė „Egzorcistą“. — Jis nenuliūdins nieko.

— Gerai. To, kas įvyko paskutinį sykį, nebeištverčiau.

Vėliau Džoi turėjo pripažinti, kad, versdami Ešling žiūrėti „Žlugimą“, jie suklydo. Nors jau buvo praėję du mėnesiai nuo tada, kai ji sužinojo apie Marko ir Klodos romaną, žmonės, mezgantys meilės ryšius, vis dar buvo nemėgstama jos tema.

Ešling namuose trijulė įsitaisė priešais televizorių. Apsikrovė vyno buteliais, kamščiatraukiais, maišeliais spragintų kukurūzų ir milžiniškomis šokolado plytelėmis. Visi lengviau atsikvėpė, nes filmas, regis, išblaškė Ešling, bet štai sučirškė durų skambutis. Jos veide šmėkštelėjo nesąmoningas laukimas: ji vis dar vylėsi, kad pasirodys smarkiai pavėlavęs Markas.

— Aš atidarysiu, — atsistojo ir nuėjo prie durų.

Jos nustebimui, vidun įgriuvo Dilanas. Per pastaruosius kelis mėnesius ji maždaug kartą per savaitę valgydavo su juo priešpiečius, bet toks jo apsilankymas buvo pirmas.

— Tikiuosi, nepyksti, kad užsukau nepranešęs, — nusišypsojo, bet jo balso tembras ir tingios akys išdavė, kad jis išgėręs. — Tik pažvelk į save, miela mergaite, — jis perbraukė ranka jai per plaukus ir paliko šilumos pėdsaką, kuris nusidriekė nuo viršugalvio iki sprando. — Gražu, — lėtai ištarė.

— Ačiū. Užeik, pas mane yra ir Džoi su Tedu.

Jis įsipylė taurę vyno, ir Ešling matė, kaip be jokių pastangų Džoi juo susižavėjo. Tai, kad buvo įkaušęs ir išsidraikęs, nė kiek nemažino jo patrauklumo. Tik darė jį kitokį.

Pasibaigus vaizdajuostei, Dilanas ėmė junginėti kanalus, kol rado tai, kas jam patinka.

— Nuostabu! „Kasablanka“.

— Nenoriu žiūrėti jokio romantiško šlamšto, — tvirtai nukirto Ešling. Dilanas nusijuokė.

— Tu žavi! — šiltai pasakė jis.

— Galbūt, bet vis tiek nenoriu to žiūrėti.

— Žavi, — pakartojo jis. Visuomet žarstydavo komplimentus, bet Ešling suprato, kad šio vakaro gražbyliavimas buvo perdėtas.

— Vis tiek nežiūriu.

— Gerai, bet aš turiu nuotolinio valdymo pultelį!

— Neilgam, nenaudėli.

Susipešus dėl pultelio, parvirto butelis raudonojo vyno.

— Atsiprašau. Atnešiu skudurą, — subruzdo Dilanas. Bet, nupėdinęs į virtuvę, sušuko: — Nerandu jokio skuduro.

— Vonios kambaryje yra keli seni rankšluosčiai, — Ešling išėjo iš kambario ir ėmė kuistis spintelėse. Išgirdusi sau už nugaros Dilano balsą, pašoko. Išsigandusi atsigręžė.

— Ešling, — pratarė jis.

— Ką? — bet jau suprato, kas dedasi. Jo žvilgsnis, balso tonas, ypatingas artumas bylojo, kad jis nori sekso.

— Mieloji Ešling, — kone sušnabždėjo jis. — Turėjau likti su tavimi, — tai buvo nepanašu į tą globėjišką jo elgesį su ja pastaruosius vienuolika metų. Jis palietė pirštu jai skruostą.