Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Įtūžęs jo veidas bylojo, kad išgirdo žodžius, ir pasiruošė atsimokėti tuo pačiu.

— Ak, beje, — mestelėjo per petį, kai sukosi eiti, — jai dvidešimt dveji, be to, ji neturi vaikų. — Tai pasakęs mirktelėjo. Žinojo Klodos rūpestį dėl strijų.

Kloda kaip nuplikyta įslinko į namus. Galų gale atlėgus pirmai tulžingo pykčio bangai, pamėgino mąstyti apie teigiamus dalykus. Bent jau atsikratė Marko, jo juokelių, romano ir nepastovių nuotaikų, ir tai jau šį tą reiškė.

Tada susivokė, kad padėtis be išeities. Nei vyro, nei draugo.

Mėšlas!

Džeko Divaino gerbėjų klubas tiesiog klestėjo. Robis, baidyklė Sauna ir ponia Morli buvo susibūrę drauge ir vienas per kitą stengėsi gražbyliauti kuo jausmingiau.

Neseniai per kontorą perėjo Džekas, išsipuošęs labiau nei paprastai. Pasak Triks, tai buvo keista.

— Įdomu, — dažnai galvodavo ji, — ar kas nors yra priėjęs prie jo gatvėje, padavęs pensą ir pasakęs, kad nusipirktų puodelį arbatos?

Bet šįryt jis buvo išsipustęs it dabita: tamsus kostiumas išlygintas, sniego baltumo marškiniai. Net ir netvarkomi plaukai buvo suglostyti: kartais jis ateidavo į darbą susišukavęs plaukus tik iš šonų, o pakaušis būdavo susitaršęs, tarsi būtų ką tik atsikėlęs iš lovos. Be jokios abejonės, jis atrodė tvarkingai. Bet kai stabtelėjo pasiimti žinutės iš ponios Morli, jo marškiniai prasiskleidė vidury krūtinės, toje vietoje, kur trūko sagos.

Tai dar labiau sujaudino gerbėjų klubą.

— Nusikamavęs vyriškis, galintis išgelbėti pasaulį, bet jam reikia geros moters, kad juo pasirūpintų, — tarė baidyklė Sauna.

— Taip, jis panašus į tą elegantišką vyruką, — pasakė Robis.

— Jis turi pasitikėti savimi, — įsiterpė ponia Morli, nė nenutuokianti, kas tas elegantiškas vyrukas, besipuikuojantis ant muilo gabalėlio.

— Ar tu susižavėtum juo, vos metusi į jį žvilgsnį? — paklausė Robis. — Ešling?

Prasidėjo karštligiškas nebylus žiopčiojimas: „Neklausk jos“.

Per vėlu. Paklusnioji Ešling jau vaizdavosi, kaip žavisi Džeku Divainu, ir jos veide šmėstelėjo kažkokios emocijos, iš kurių nė viena neįtikino susirūpinusių jos kolegų.

— Ji labai nuliūdusi, — sušnypštė ponia Morli. — Sakyčiau, jai nereikia vyrų.

— Neturėjau taip elgtis! — sušuko Robis. — Man regis, artėja valiumo akimirka. — Jokių atsikalbinėjimų. Jis visados rydavo valiumą ir vaistus nuo infarkto, kad nuramintų „savo nervus“.

— Ar norite vienos piliulės? — paklausė jis ponios Morli. — Šiandien jau tris išgėriau.

Jai nušvito akyse.

— Manau, tai nepakenks.

Paskui ji visą dieną svirduliavo kaip zombis, trankydamasi į stalus, kliūdama pirštais už klaviatūros, o Robis buvo prie vaistų pripratęs, taigi atrodė, kad jie visai jo nepaveikė.

Ešling buvo kone taip pat suglumusi, kaip ir ponia Morli. Robio klausimas ją pritrenkė, ir niekaip negalėjo išmesti iš galvos Džeko Divaino. Jos širdis išsipūtė it balionas, kai ėmė galvoti apie jo suirzimą ir gerumą, suglamžytus kostiumus ir aštrų protą, sunkias jo derybas ir gerą širdį, įtakingą jo darbą ir ištrūkusią sagą.

Jis ištrinko jai galvą net ir neturėdamas laiko. Žiūrėjo į Bū, tą vargšą nuskurėlį, kaip į tikrą žmogų. Neatleido iš darbo baidyklės Šaunos, kuri žurnale „Gėlų mezginiai“ per klaidą prirašė nulį, ir žmonės turėjo megzti ne trijų, o septyniolikos pėdų krikšto šalikus.

Robis teisus , suprato ji, susižavėčiau Džeku Divainu, vos metusi į jį žvilgsnį .

— Ešling! — nutraukė jos mintis suirzusi Liza. — Jau penktą sykį kartoju, kad ši įžanga pernelyg užsitęsė! Kas tau? Ar ir tu prisirijai valiumo?

Jos abi nesąmoningai dirstelėjo į ponią Morli, sudribusią į kėdę ir svajingai tepančią nykščio nagą su Tippex.

— Ne.

Liza atsiduso. Turėtų būti malonesnė. Ešling vėl buvo tokia pat sutrikusi, kaip tas kelias savaites, kai ją paliko Markas.

Tikriausiai sužinojo ką nors naujo ir nemalonaus, pavyzdžiui, kad Kloda nėščia.

— Ar kas nors atsitiko Markui ir jo draugužei?

Ešling prisivertė atplėšti mintis nuo Džeko Divaino.

— Tiesą sakant, taip. Markas dulkina kitą moterį.

— Nė kiek nesistebiu, — su panieka tarė Liza. — Juk pažįsti tokio tipo vyrus.

Liza mokėdavo pasakyti taip, kad Ešling pasijusdavo esanti labai nemitri.

— Kokio tipo vyrus?

— Na, šiaip neblogus vyrukus, bet nepatikimus. Jie įpratę būti mylimi, yra gan išvaizdūs, — neįtikėtina, bet ji elgiasi mandagiai. — Tokiais, kaip jie, moterys labai greitai susižavi, nes jie garsūs ir panašūs į vaiką, pasiklydusį saldainių parduotuvėje.

Išmintingi žodžiai mažai tepadėjo, bet Ešling vėl atgavo budrumą. Be to, jie paveikė dar ir priešingai. Regis, ji dar labiau nutolo nuo pasaulio ir apstulbusi sumurmėjo:

— Dieve mano.

Paskui jos veidas pragiedrėjo.

— Netikėti atradimai panašūs į autobusus, ar ne? — paklausė. — Ilgiausiai nė vienas nepasirodo, o paskui iš karto atvažiuoja keli.

Liza prunkštelėjo ir nužingsniavo šalin.

O Ešling ir toliau labai nervinosi, kol atėjo metas eiti iš darbo ir susitikti su Džoi. Ji norėjo pasidalyti pritrenkiamomis įžvalgomis. Na, viena iš jų. Kita turės palaukti, iki ji susivoks savo jausmuose.

Vos Džoi pasirodė Morisono bare, Ešling ją apibėrė žodžiais.

— ... Net jei Markas ir nebūtų susipažinęs su Kloda, anksčiau ar vėliau vis tiek būtų nuklydęs į šoną. Jis pernelyg nepatikimas ir nepasiturintis, o aš turėjau tai iškart pastebėti.

— Aha. O jie buvo? — Džoi vilkosi paltą ir stengėsi iš visų jėgų atsipeikėti.

— Žinojau, kad jis kyštelėjo Bellez-moi raštelį ir kitai merginai. Pasakyk, koks vyras slankioja aplinkui, dalindamas savo telefono numerį? Jeigu jis domisi tavimi, paprašo tavo telefono numerio, ar ne? O jis ieško.... kaip tas žodis? Manau, teigiamo atsako, duodamas savo telefoną ir laukdamas, kas užkibs.

— Dar kas nors?

— Taip, dukart daviau jam telefono numerį, bet pirmąkart jis man nepaskambino. Dabar aišku, kad jis žaidė kažkokį žaidimą. Lūkuriavo, kol susižavėsiu juo taip, kad duosiu savo numerį. Iš tiesų, aš jo nedominau. Jam buvo įdomu, ką galvoju apie jį. Ir tik tada, kai nuėjau į jo spektaklį, teikėsi man paskambinti. O kai pirmą naktį nepermiegojau su juo, suirzo. Kaip vaikas. Ir visos tos šnekos: „Ar aš esu geriausias? Kas juokingiausias iš visų?“ Ir žinai ką, Džoi? Bet ir aš nesu be nuodėmės. Juk susitikinėjau su juo iš dalies todėl, kad jis — įžymybė. Tai atsigręžė prieš mane pačią, ir galiu dėl to kaltinti tik save.

— Bet kalbi apie tai kaip apie baisią nelaimę, — paprieštaravo Džoi. — Judu iš tikrųjų gerai sutarėte. Žinau, kad jis tau patiko, o tu ir pati matei, kad jam labai patikai.

— Aš patikau jam, — tarė Ešling. — Taip, bet jam labiau patiko jis pats. O aš juo žavėjausi dėl netinkamų priežasčių. — Ji tyliai pridūrė: — Pasak Klodos, aš buvau auka.

— Kalė!

— Ne, esu auka. Tikriau sakant, buvau . Dabar jau nebe.

— Tačiau tik todėl, kad Markas yra nepatikimas, nereiškia, jog vėl ketini draugauti su Kloda? — sunerimo Džoi. — Vis dar nekenti jos?

Ešling pajuto trumpą netekties virpulį, bet jis greitai nuščiuvo, ir tada įstengė gūžtelėti pečiais:

— Žinoma.

63

Valentino dieną iš laiškų dėžutės ant Lizos holo grindų nuplasnojo didžiulis įspūdingas vokas. Atvirukas? Iš ko? Iš susijaudinimo jai ėmė per kūną greičiau tekėti kraujas. Ji atplėšė voką ir susvyravo... O.