Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Tai buvo pranešimas apie ištuoką.

Ji norėjo juoktis, bet neįstengė. Greitis, kuriuo teismas nusiuntė sprendimą jos advokatui, pribloškė. Tai truko tik du mėnesius, o ji pasąmonėje tikėjosi, kad praeis bent trys.

Apimta panikos, aiškiai suvokė, kad jųdviejų su Oliveriu laukė paskutinis etapas. Kelias buvo laisvas, ir tiesės gale ji išvydo santuokos pabaigą, veržte besiveržiančią pas ją.

Iki galutinio nuosprendžio buvo likusios tik šešios trumpos savaitės.

Tada ji pasijus geriau. Viskas bus baigta.

Tą vakarą ji išėjo į pasimatymą su Dilanu. Pastaruosius kelis mėnesius — kaskart, kai ateidavo į kontorą pas Ešling, — jis vis prašydavo susitikti, ir ji pagalvojo, kad tai praskaidrins jai nuotaiką. Ypač kai iš Oliverio nebuvo nė garso.

Dilanas paėmė ją po darbo ir nusivežė į užeigą Dublino kalnuose, ten po jų kojomis mirkčiojo miesto šviesos, spindėdamos it deimantai. Ji pagyrė Dilaną, kad puikiai parinkęs vietą. Jis gavo septynis balus iš dešimties už gražius plaukus ir aštuonis balus iš dešimt — už puikią išvaizdą. Jis buvo labai žavus ir negailėjo komplimentų, taigi dar gavo septynis ar aštuonis balus. Bet ji neįstengė pajusti jam simpatijos. Jis atrodė jai malonus, atkaklus, bet galantiška jo šneka slėpė pavydų cinizmą, dėl kurio jai buvo gėda.

O gal problema glūdėjo joje? Ji neįstengė atsikratyti netekties, persekiojusios ją visą dieną, nuosėdų.

Ji daug gėrė, bet negalėjo pasigerti, ir šis susitikimas, užuot pataisęs nuotaiką, tik varė ją į neviltį. O kai Dilanas aiškiai leido suprasti, kad labai nori su ja permiegoti, tai dar labiau ją prislėgė.

Ji sumurmėjo esanti „ne tokia mergina“.

— Tikrai? — Dilanas susuko burną, reikšdamas apgailestavimą ir panieką. Ir ūmai ji panoro namo.

Dilanas tylomis parvežė ją į miestą, per greitai lėkdamas siaurais kalnų keliukais.

Prie namų ji pajėgė mandagiai jam padėkoti, bet jai nepavyko greitai išlipti iš automobilio. Vos atsidūrusi savo virtuvės šventovėje, ji suvalgė graikinių riešutų putėsių (šiuo metu laikėsi tokios dietos) ir ėmė svarstyti, koks bus pasaulis, kai praras žavesį net vienos nakties meilės romanai?

Kloda atsisėdo, sukryžiavo kojas ir ėmė nervingai šokčioti. Dilanas buvo pasiėmęs vaikus popietei ir turėjo grįžti kiekvieną minutę, bet jis dar nežinojo, kad jiems reikės pasišnekėti.

Kaskart susitikę jie elgdavosi civilizuotai, bet nemaloniai. Jis buvo įsižeidęs, piktas, o ji — užėmusi gynybines pozicijas. Tačiau greitai viskas turėtų pasikeisti.

Kaip jai galėjo šauti į galvą mintis, kad Markas — tinkamas žmogus? Dilanas buvo nuostabus: kantrus, malonus, dosnus, ištikimas, mylintis, darbštus, kur kas patrauklesnis. Ji norėjo, kad grįžtų senasis gyvenimas. Tačiau iš Dilano tikėjosi pagiežos ir didelio pasipriešinimo ir nelabai laukė tos akimirkos, kai, norėdama jį susigrąžinti, turės prisipažinti klydusi.

Triukšmingi vaikų balsai prie durų bylojo, kad jie jau namie. Ji nuskubėjo jų įleisti ir draugiškai nusišypsojo Dilanui, bet jos šypsena atsimušė į akmeninę sieną.

— Ar galėčiau su tavimi persimesti keliais žodžiais? — prisivertė kalbėti linksmu balsu.

Jam išspaudus sausą „gerai“, ji susodino Kreigą su Mole priešais vaizdo grotuvą, uždarė duris ir nuėjo į virtuvę, kurioje laukė Dilanas.

Ji sunkiai nurijo seilę.

— Dilanai, šiuos pastaruosius mėnesius... aš klydau, man labai gaila. Vis dar myliu tave ir norėčiau, kad tu... — ji vos tarė žodžius, — norėčiau, kad sugrįžtum namo.

Ji žiūrėjo jam į veidą ir laukė, kol jį nušvies auksinė laimės šviesa ir išdildys atšiaurumą, atsiradusį užvirus visai tai košei. Jis nepatikliai stebeilijo į ją.

— Suprantu, kad prireiks laiko, kol viskas bus kaip anksčiau ir kol tu imsi vėl pasitikėti manimi, bet mudu galėtume apsilankyti pas psichologą. Buvau nevisprotė, kad taip pasielgiau su tavimi, bet mes dar įstengtume viską pataisyti... Ar įstengtume? — paklausė ji, nesulaukdama atsakymo.

Galų gale jis ištarė vienintelį žodį:

— Ne.

— Ne... kas?

— Ne, aš negrįšiu.

Ji šito nesitikėjo. To nebuvo nė viename iš jos įsivaizduojamų scenarijų.

— Bet kodėl? — ji iš tikrųjų netikėjo juo.

— Tiesiog nenoriu.

— Tačiau tave pribloškė tai... ką aš... hm... padariau.

— Taip, maniau, jog tai mane pribaigs, — mąsliai pritarė jis. — Bet, man regis, tikriausiai įveikiau sunkumus, nes dabar, kai pagalvoju apie tai, nebenoriu būti tavo vyras.

Ji ėmė virpėti. Ne, to negali būti.

— O kaip vaikai?

Klausimas jį suerzino.

— Aš myliu savo vaikus.

Gerai.

— Tačiau tik dėl jų neketinu su tavimi susitaikyti. Negaliu.

Kloda pralaimėjo. Pasirodo, visa galia, kurią manė turinti, buvo tik apgaulinga išorė. Ir jai toptelėjo tokia neįtikima mintis, kad ji pasirodė kone juokinga.

— Ar tu... tu nesutikai... kitos moters?

Jis nemaloniai nusijuokė.

Aš padariau tai , pagalvojo ji, staiga susigėdusi, priverčiau jį taip pasielgti.

— Sutikau daugybę, — atsakė jis.

— Nori pasakyti... kad miegojai su jomis?

— Na, jų buvo ne tiek ir daug.

Jai suspaudė skrandį, ji pasijuto išduota, apgauta, jai sukilo pavydas. Gudrus, pašaipus jo tonas sukėlė siaubingą įtarimą.

— Ar pažįstu kurią nors iš jų?

Jo šypsena buvo negailestinga.

— Taip.

Jai vėl sugniaužė vidurius.

— Kurią?

— Argi galima to klausti džentelmeno? — suniekė jis.

— Sakei, kad lauksi manęs, — tyliai pratarė ji.

— Tikrai? Vadinasi, melavau.

Kai pagrindiniai Randolph Media konkurentai pasiūlė Lizai darbą, ji susimąstė apie savo ateitį. Per dešimt mėnesių „Kolin“ ji padarė tokį, kokio norėjo, turint galvoje tiražą ir įplaukas už reklamą. Metas išeiti.

Ji jau žinojo, kad grįš į Londoną — tenai jos vieta, be to, norėjo būti arčiau mamos ir tėčio. Bet, apsvarsčiusi savo galimybes, suprato, kad nėra tikra, ar toliau galės ištverti mėnesinio žurnalo redagavimą. Veržtis pirmyn gličiu keliu, žeminti kitus ir įgyti gerą vardą kitų darbo sąskaita jos nebetraukė. Taip pat ir žiauri žurnalų konkurencija. Ir negailestingas brolžudiškas karas, siekiant titulų. Tokia konkurencinė aplinka kitados ją jaudindavo ir net skatindavo veikti. Tačiau dabar apie tai susimąsčius, ją apėmė panika. Ar ji virto silpnuolė, gvėra, nevykėle? Ne, ji nesijautė silpna. Tik todėl, kad nebenorėjo daryti kai kurių dalykų, dar nereiškė, jog ją apleido jėgos. Ji tik pasikeitė.

Aišku, ne taip smarkiai: jai vis dar labai patiko žurnalų paviršutiniškumas ir lėkštumas. Drabužiai, makiažas, tarpusavio santykių galimybės. Taigi akivaizdu, kad jos karjeros posūkis — konsultacinis darbas.

Ešling sumetė, kad dedasi kažkas keista. Iš pradžių to nepastebėjo, tiesiog manė, jog tai atsitiktinumas. O paskui — dar vienas įvykis. Ir dar vienas. Tačiau kada atsitiktinių įvykių serija liovėsi buvusi atsitiktinių įvykių serija ir ėmė darytis modeliu ?

Ji bijojo į tai pernelyg gilintis, nes labai norėjo, kad tai nebūtų atsitiktinumai. Džekas Divainas. Jis pakvietė ją išgerti, norėdamas atšvęsti dieną, kada ji nustojo gerti prozaką. Po savaitės, kai paaiškėjo, jog ji nebeišsikraustys iš proto, jis pakvietė išgerti ir tai atšvęsti. Paskui nusivedė ją išgerti, o paskui suvalgyti picą , norėdamas pažymėti datą, kai ji vėl pradėjo lankyti salsos pamokas. Vėliau jie nuėjo pavakarieniauti, atšvęsdami Bū persikraustymą į pirmąjį jo butą. Bet kai Ešling pasiūlė, kad prie jų derėtų prisidėti ir Bū, Džekas neparodė jokio entuziazmo.