Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Turbūt būčiau griebusi bet kurį.

— Tačiau pasirinkai mano vaikiną. Todėl, kad visai negerbei manęs, — išrėžė Ešling visą esmę.

Kloda susigėdusi tarė:

— Nepakankamai. Todėl nekenčiu savęs. Pastaruosius mėnesius šlykščiai jaučiausi, mane persekiojo kaltės jausmas. Atiduočiau tau savo kairįjį papą, kad tik man atleistum.

Po ilgos nemalonios pauzės Ešling sunkiai atsiduso.

— Atleidžiu tau. Kas aš, kad galėčiau teisti? Vargu ar tobulai gyvenau. Kaip sakei, buvau tikra auka.

— Ak, atsiprašau.

— Neatsiprašinėk, nes buvai teisi.

Klodos veidas nušvito.

— Vadinasi, mudvi vėl galime būti draugės?

Dar sykį stojo ilga tyla. Ešling mąstė. Jos su Kloda tapo draugėmis dar penkerių. Geriausiomis draugėmis. Kartu praleido vaikystę, paauglystę ir pilnametystės pradžią. Dalijosi panašiu gyvenimu, ir niekas nepažinojo jos taip puikiai kaip Kloda. Tokia draugystė retai pasitaiko. Bet...

— Ne, — nutraukė slogią tylą Ešling. — Atleidžiu tau, bet tavimi nebepasitikiu. Prarasti vieną vaikiną dėl draugės — bėda, tačiau netekti dviejų — tai jau lengvabūdiška.

— Bet aš pasikeičiau. Tikrai.

— Tai nebesvarbu, — liūdnai pasakė Ešling.

— Bet... — paprieštaravo Kloda.

— Ne!

Kloda suprato, jog tai beprasmiška.

— Gerai, — sušnabždėjo. — Verčiau jau eisiu. Aš iš tikrųjų gailiuosi. Tik noriu, kad žinotum... Lik sveika.

Kloda išėjo virpėdama. Viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjosi. Pastarieji keli mėnesiai jai kėlė pasibjaurėjimą. Ji buvo priblokšta ir nustebinta , kad gyvenimas jai suteikė tiek skausmo. Ne tik dėl naujų negailestingai susiklosčiusių vienišos motinos aplinkybių, bet ir dėl to, kad suvokė, koks savanaudis buvo jos elgesys.

Atgailavimas jai buvo naujas jausmas, ir ji vylėsi, kad jei paaiškins supratusi savo egoizmą ir prisipažins, jog ją slegia kaltė, jai bus atleista, ir akimoju viskas susitvarkys. Bet ji neįvertino Ešling ir išmoko dar vieną pamoką: tik todėl, kad ji gailisi, dar nereiškia, jog žmonės yra pasirengę atleisti, ir tik todėl, kad žmonės jai atleidžia, dar nereiškia, kad ji pasijus geriau.

Liūdna, vieniša ir slegiama to, ką sužlugdė, ji svarstė, ar kada nors galės pataisyti tai, ką sugriovė. Ar kada nors gyvenimas vėl sugrįš į savo vėžes?

Jai einant pro berniukų būrį, šie pastebėjo ją, ėmė švilpti ir laidyti komplimentus. Iš pradžių ji nekreipė į juos dėmesio, paskui staiga jai užėjo noras atmesti plaukus ir apdovanoti juos per petį žavia šypsena. Taip ir padarė ir ją palydėjo smagūs pritarimo šūksniai. Ir staiga ji pakėlė aukštyn galvą.

Ei, gyvenimas tęsiasi.

Liza, palikusi Ešling ir Klodą aiškintis redakcijoje, patraukė pėsčiomis namo. Nebevažinėjo iš darbo taksi, nes norėjo neutralizuoti visas vakarienes, kurias ją vertė valgyti Ketė. Žingsniuodama ji labai stengėsi nubaidyti liūdesį. Aš nuostabi ., Turiu puikią mamą ir gerą tėtį. Turiu nuostabų naują žiniasklaidos konsultantės darbą. Aviu nuostabius batelius.

Kai pasuko į savo gatvę, pamatė savo namų tarpdury sėdintį vieną iš kaimynų. Ji nustebo. Ketė niekam neduoda jos rakto, tad jis įėjo pats.

Grįžusi į Londoną, pasiilgs jų. Nors Fransina nuolatos sakydavo, kad ji turės daug lankytojų, tarsi nė nebūtų išvažiavusi.

Bet kas rymojo ant jos slenksčio? Fransina? Bekas? Tačiau tai žmogus ne moteriškos lyties, taigi ne Fransina, bet ir ne Bekas, nes buvo daug didesnis... Liza, pamačiusi, kad ir odos spalva kita, sulėtino žingsnį. Jos laukė Oliveris.

— Ką čia veiki? — apstulbusi sušuko.

— Atvažiavau pasimatyti su tavimi.

Ji priėjo prie paradinių durų, o jis atsistojo, plačiai šypsodamasis ir rodydamas baltus dantis.

— Atvykau atgauti tavęs, gražuole.

— Kodėl? — ji įkišo raktą į spyną, o jis nusekė įkandin jos. Ji buvo sutrikusi ir keistai pasipiktinusi. Sugaišo visą dieną, įtikinėdama save „gyventi toliau“, o jis viską sugadino.

— Nes tu geriausia, — atsakė jis. Ir padovanojo dar vieną akinamą šypseną.

Ji nusviedė raktus ant virtuvės stalo.

— Po galais, šiek tiek pavėlavai, — atžariai atšovė ji. — Mudu ką tik išsiskyrėm.

— Supranti, — mąsliai tarė jis, — dėl to labai sumautai jaučiuosi. Viskas šitaip sumaišė man protą, kad nepatikėsi! O kodėl negalėtume susituokti dar sykį? — išsišiepė jis. — Kalbu rimtai, — patikino, kai ji įsmeigė į jį žvilgsnį, bylojantį, kad jis išprotėjęs šunsnukis.

Liza vėl pažvelgė į jį, bet jos mintys staiga susijaukė ir tapo nebevaldomos. Mintis dar sykį ištekėti už Oliverio buvo absurdiška, bet viliojama. Tik kokią sekundėlę, bet paskui ji grįžo į tikrovę.

Greitai paklausė:

— Argi neprisimeni, kaip siaubinga tai buvo? Mudu riedavomės be paliovos, ir tai buvo baisu . Tu neapkentei manęs ir mano darbo.

— Taip, — pritarė jis. — Bet ir aš šiek tiek kaltas. Elgiausi kaip tikras subingalvis. Kai apsigalvojai dėl kūdikio, turėjau išklausyti tave. Žinau, kad bandei pasakyti man, gražuole, o aš nenorėjau suprasti. Mane pribloškė, kad tu ir toliau vartoji tas piliules. Bet jeigu būčiau pasišnekėjęs su tavimi... Tačiau tu nesi tokia kieta, kaip buvai.

— Ir tai yra gerai?

— Žinoma.

Matydamas skeptišką jos veidą, jis švelniai prabilo:

— Liza, mudu gyvenome atskirai daugiau nei metus, bet iki šiol mano savijauta nepagerėjo. Taip ir nesutikau kitos, kuri bent truputį būtų panaši į tave.

Jis nutaisė klausiančią miną ir laukė jos padrąsinimo ar pritarimo, bet ji tylėjo. Visas jo žvalumas dingo, ir jis ūmai sunerimo.

— Nebent turi kitą. Jeigu taip, tučtuojau išsinešdinsiu, — tarė. — Ir pamiršk, kad mėginau tave atgauti.

Lizos veidas buvo mįslingas. Ji stebeilijo į jį tuo gudriu „galbūt turiu, galbūt ir ne“ žvilgsniu. Tai padarys galą šiai kvailai, pavojingai padėčiai. Paskui staiga nusprendė kitaip. Ji niekados nežaidė su juo, taigi kam taip daryti dabar?

— Ne, Oliveri, kito nėra.

— Gerai, — atsargiai linktelėjo galvą. — Na, galbūt baigsiu drabstytis keiksmažodžiais. — Po nervingos tylos jis kalbėjo toliau: — Vis dar myliu tave. Dabar, kai esame vyresni ir išmintingesni, — keistai sukikeno, — matau, kad tai gali išsispręsti.

— Tikrai? — šaltai paklausė ji.

— Taip, — ryžtingai atsakė jis. — Ir jeigu tau įdomu, galėčiau apsigyventi Dubline.

— Tau nereikės, nes savaitės pabaigoje persikeliu į Londoną, — sumurmėjo.

— Tada, Liza, — labai rimtu veidu tarė Oliveris, — liko vienintelis klausimas: ar tave tai sudomino?

Stojo ilga sunki tyla. Galų gale Liza prabilo:

— Taip, manau, kad taip, — staiga ji susidrovėjo.

— Ar tu nė kiek neabejoji?

— Ne, — ji taip pat nervingai sukikeno.

— Gražuole! — sušuko jis, tariamai pasipiktinęs. — Tada kodėl taip elgiesi, versdama mane prakaituoti?

Vis dar drovėdamasi, ji prisipažino:

— Bijojau. Bijau.

— Ko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Vilties. Nenorėjau, nes tai galėjo būti tik tavo pamišimo priepuolis. Turėjau būti tikra, kad tu neabejoji, ir tik tada galėjau apie tai galvoti. Mat vis dėlto, — nedrąsiai pratarė ji, — myliu tave.

— Visai nereikia to bijoti.

— Ir nuo kada pasidarei toks protingas? — suniurnėjo Liza.

Jis garsiai nusikvatojo tuo tikru Oliverio juoku, ir netikėtai jos mintys ėmė lėkti kaip kurtai, ištrūkę iš žabangų. Jos tiesiog dingo.