Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Jos protas ir toliau buvo labai blaivus. Ji sumojo, kad, sužinojusi apie baigtį, ūmai nepradėjo šokinėti po prieškambarį. Anaiptol. Jos temperatūra netgi pakilo — ar tik jos nepila prakaitas? — ji neapsidžiaugė ir nepajuto laisvės.

Per visą skyrybų procesą vylėsi, kad kita tos procedūros dalis bus stebuklingas jos išgijimas. Bet dabar jie pasiekė kelio pabaigą, o ji vis dar nesijautė atgavusi buvusios laimės. Tiesą sakant, jai buvo dar blogiau.

Ji pagalvojo, kad skyrybų liūdesys tikriausiai neišsisklaidys. Turi su juo susitaikyti, turės prie jo priprasti. Jai pasirodė, kad tai labai sunkus ir varginamas darbas, ir panoro gultis į lovą.

Fifi, pasibaigus skyrybų procesui, surengė ta proga vakarėlį, tad kodėl ji nesijaučia taip pat? Ir nenoriai turėjo pripažinti, kad jos skyrybos kitoniškos: Oliveriui ji nejautė neapykantos. Kokia gėda, kad taip nebuvo, tyčiojosi iš savęs. Iš piktumo galima prišnekėti galybę dalykų.

Ji sulankstė dokumentą ir stengėsi sau įpūsti vilties. Viskas susitvarkys. Kada nors. Jai skirta gyventi Londone. Jame sutiks kitą vyriškį. Net jeigu kartais ją iš tikrųjų ir slėgdavo mintis, kokie tie vyrai šikniai. Palyginti su juo. Gal padės, jei liausis Oliverį laikiusi tinkamumo kriterijumi.

Grįžusi į Londoną, dės visas pastangas, kad tik nesusidurtų su juo. Retkarčiais jų keliai gal ir susikirs darbo reikalais. Tada jie mandagiai nusišypsos vienas kitam. Kol ateis tas laikas, kai galbūt susitiks, reikia dirbti ir negalvoti, kas bus ir koks būtų galėjęs būti jų gyvenimas. Laikas juk eina, ir vieną dieną tai bus nebesvarbu.

Bet man nepasisekė, pripažino atvirumo akimirką. Man nepavyko, ir tai mano kaltė. Negaliu to pataisyti, negaliu į tai žiūrėti pro pirštus. Turėsiu su tuo taikstytis iki gyvenimo pabaigos.

Ji visados švęsdavo tik pergalę. Viena sėkmė vijo kitą ir padarė Lizą tokią, kokia ji buvo dabar. Tad ar ši nesėkmė dera prie jos įvaizdžio? Turėtų, nes ji suprato, kad mūsų gyvenimas — tai patirties sėkmė, kad skaudi patirtis tokia pat brangi, kaip ir didžiulė pergalė.

Šis skausmas pakeitė mane. Šis skausmas, jau seniai nepraeinantis, padarė mane geresniu žmogumi. Net ir jei nenoriu tokia būti, ironiškai pagalvojo ji. Net ir manydama, kad lemtis blogiau už mirtį, aš esu švelnesnė, malonesnė ir geresnė.

Ir džiaugiuosi , kad buvau ištekėjusi už Oliverio, teisinosi. Man labai galia, liūdna ir apmaudu, kad viską sugadinau, bet iš to pasimokysiu ir tikrai pasistengsiu, kad taip daugiau neatsitiktų.

Ir tai geriausia, ką ji būtų įstengusi padaryti.

Liza sunkiai atsiduso, pasiėmė rankinę ir išdrožė į darbą, nes buvo tikra kovotoja.

Atėjusi į redakciją rado sujudimą — buvo ruošiamasi atsisveikinimo vakarėliui penktadienį. Tai kone toks pat didžiulis darbas, kaip ir žurnalo pristatymo vakaras. Liza ketino išvykti iš Dublino, šildydamasi šlovės spinduliuose. Ji jau buvo sakiusi Triks, kad ši yra atsakinga už išleistuvių dovaną, ir jeigu ji gaus dar vieną čekį, tai ją suluošins.

— Liza, — Triks padavė jai telefono ragelį. — Tai Tomsis iš Hensards užuolaidų skyriaus. Jūsų medinės žaliuzės galų gale pagamintos!

Į darbo pabaigą Liza prirėmė Ešling prie sienos, primygtinai norėdama nusileisti su ja į fojė. Ji buvo susirūpinusi, nes norėjo kai ką išsiaiškinti.

— Noriu, kad žinotum, — pabrėžė Liza, — jog aš pasiūliau tave į redaktorės vietą ir gyriau tave valdybai. Man gaila, kad nesutikai.

— Tai nesvarbu, nes man nepatiktų būti redaktore. Visados esu žemesniojo rango darbuotoja, ir tai yra taip pat svarbu, kaip ir būti vadove.

Liza nusijuokė iš tokio nerūpestingo Ešling šaltakraujiškumo.

— Paskirta, regis, gera mergina. Galėjo būti ir blogiau, jeigu tai būtų buvusi Triks!

Liza neabejojo, kad Triks kada nors redaguos žurnalą: ji labai negailestingai privertė Lizą pasijusti motina Terese. Tačiau šiuo metu Triks galvoje sukosi kiti dalykai. Žuvų pardavėjui buvo parodytos durys, kad kelias būtų laisvas Kelvinui, ir tarp jų jau mezgėsi pašėlęs tarnybinis romanas. Tai buvo „paslaptis“.

Atsivėrus lifto durims, Liza staiga bakstelėjo Ešling ir pasišaipė:

— Tik pažvelk, kas čia.

Tai Kloda, ji atrodė itin susinervinusi.

— Ko ji nori? — piktai paklausė Liza. — Atėjo pamėginti iš tavęs nugvelbti Džeką? Karvė! Ar nori, jog pasakyčiau jai, kad jos vyras bandė mane išdulkinti?

— Koks mielas pasiūlymas, — išgirdo iš tolybių savo balsą Ešling. — Bet nereikia, ačiū.

— Tikrai? Tada iki rytdienos.

Kai Liza išėjo, Kloda žengė į priekį:

— Jei nori, tiesiog pasakyk, kad nešdinčiausi, bet gal galėtume pasišnekėti?

Ešling buvo sukrėsta ir netekusi jėgų, taigi ne iš karto rado tinkamus žodžius.

— Eime į alinę netoliese.

Jos susėdo ir užsisakė išgerti, o visą tą laiką Ešling neįstengė atitraukti nuo Klodos akių. Ji atrodė gerai, buvo gan smarkiai pasikirpusi plaukus, bet tokia šukuosena jai tiko.

— Atėjau atsiprašyti, — jausdamasi nepatogiai tarė Kloda. — Per pastaruosius keletą mėnesių iškrėčiau daugybę šunybių. Dabar aš kitokia.

Ešling šaltai linktelėjo galvą.

— Suprantu, kad buvau labai savanaudiška ir žiauri, pernelyg rūpinausi savimi, — prapliupo Kloda. — Esu nubausta, nes turėsiu gyventi jausdama tau padarytą skriaudą. Tu nekenti manęs, ir nežinau, ar seniai matei Dilaną, jis palūžęs ir sugniuždytas. Jis toks piktas ir... griežtas.

Ešling pritarė jai. Jai nebepatiko su juo bendrauti.

— Ar žinai, kad paprašiau jį grįžti, bet jis nepanoro?

Ešling linktelėjo galvą. Dilanas vos nepaskelbė to per nacionalinę televiziją.

— Taip man ir reikia, hm?.. — Kloda išspaudė rūškaną šypseną.

Ešling tylėjo.

— Mes pardavėm namą Donibruke ir dabar su vaikais gyvenu Greistounse. Toli, bet tik tiek išgalėjau. Esu vieniša motina, nes Dilanas nusprendė atsisakyti globos. Tai staigus vingis mokymosi kelyje...

— Ir kam visa tai? — ūmai ją nutraukė Ešling.

Išgirdusi piktą Ešling balsą, Kloda neramiai sutrūkčiojo.

— Ir aš nuolatos to klausiu savęs.

— Kokios išvados? Tavo santuokos sunkumai? Žinai, visi jų turi.

Kloda nervingai nugurgė seilę.

— Nemanau, kad priežastis slypi tik čia. Turėjau niekados netekėti už Dilano. Tikriausiai sunku patikėti, bet, man regis, iš tikrųjų niekuomet jo ir negeidžiau. Tai tik vyriškis, už kurio ištekėjau, — jis buvo toks patrauklus, žavus, turėjo gerą darbą ir buvo patikimas... — ji neramiai dirstelėjo į Ešling, kurios sustingęs, grėsmingas veidas anaiptol nedrąsino. — Buvau dvidešimtmetė savanaudė ir nieko nesupratau, — Kloda labai norėjo, kad Ešling ją suprastų.

— O kaip Markas?

— Pašėlusiai troškau malonumo ir jaudulio.

— Galėjai užsiimti šuoliais į aukštį.

Kloda liūdnai palingavo galva:

— Arba plaukioti plaustu.

Bet Ešling buvo nejuokinga. Atvirai kalbant, Kloda manė, kad ji juoksis. — Buvau neištikima ir nusivylusi, — vebleno Kloda. — Kartais jausdavausi taip, tarsi dusčiau...

— Daugybė motinų nuobodžiauja ir yra nusivylusios. Daugybė žmonių tai jaučia. Bet jie nepuola regzti meilės romanų. Ypač su geriausios draugės vaikinu.

— Žinau, žinau, žinau! Dabar tai suprantu, tačiau tada nesuvokiau. Man labai gaila, tik maniau, kad turėčiau gauti viską, ko panorėjusi, nes buvau labai nelaiminga.

— Bet kuo čia dėtas Markas? Kodėl mano vaikinas?

Kloda išraudo ir nudūrė akis. Prisipažindama tikrai rizikavo: