Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Rytoj nueisiu su juo ir keliais vaikinais iš televizijos išgerti kelių bokalų alaus, — pasakė.

O dabar jis prisigretino prie jos stalo ir vėl kviečia kur nors nueiti.

— Ką švęsim šį kartą? — įtariai paklausė.

Jis patylėjo.

— Hm, kad yra ketvirtadienis?

— Gerai.

Nes šiandien ir yra ketvirtadienis. Bet ji buvo sutrikusi. Kodėl jis toks malonus jai? Ar vis dar gailisi jos dėl visos tos istorijos? Tačiau tai jau praeitis. O kitos jo dėmesio priežastys atrodė absurdiškos.

Būtent Liza apšvietė jai protą.

— Taigi juodu su Džeku galų gale susibėgot? — kaip įmanydama nerūpestingiau pasiteiravo, dar ne visai susitaikiusi su tuo, kad pražiopsojo tokią progą. Tačiau tai jau ne jos sritis, ir, matyt, niekados nebus.

— Kaip tu pasakei?

— Tu ir Džekas. Jis tau patinka, ar ne? — erzino Liza. — Patinka.

Ešling išmušė karštas raudonis, tai ir buvo jos atsakymas.

— Ir tu jam patinki, — tarė Liza.

— Ne, nepatinku.

— Taip, patinki.

— Ne, nepatinku.

— Ai, nebūk tokia naivi, Ešling.

Ešling sunerimusi pažvelgė į ją, paskui po akimirkos tyliai pasakė:

— Gerai, nebūsiu.

Tą vakarą restorane Ešling pamėgino paimti viską išsiaiškinti. Nelabai to norėjo, bet turėjo tai padaryti. Kaupdama drąsą užsidegė cigaretę, o Džekas žiūrėjo, kaip ji rūko, tarsi būtų dariusi ką nors svarbaus.

Liaukis taip spoksojęs į mane. Negaliu blaiviai mąstyti.

— Džekai, ar galėčiau paklausti? Štai mudu vakarieniaujame. Ar tai... — ji sustingo. Galbūt nereikėtų sakyti to, kas gali būti netiesa?

— Ar tai?.. — ragino jis, nutaisęs paslaugią miną.

Ji sunkiai iškvėpė. Po galais, matyt, pasakysiu.

— Ar tai pasimatymas?

Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

— Ar norėtum, kad taip būtų?

Ji dėjosi svarstanti.

— Taip.

— Tada tai pasimatymas.

Abiejų akys ėmė lakstyti po restoraną.

— Ar nori, kad pakviesčiau į dar vieną? — pernelyg nerūpestingai paklausė Džekas.

— Hm?

— Šeštadienį vakare?

Oi! Pirmas išėjimas ne darbo dieną. Tiesiami nauji keliai.

— Taip.

Ir vėl jų akys bėgiojo po kambarį, žiūrėdamos į viską, išskyrus vienas kitą.

Ešling dar sykį išgirdo savo balsą:

— Ar galiu paklausti, kodėl nori susitikinėti... na... su manimi?

Pažiūrėjo į jį tą akimirką, kai jo akys nukrypo į ją, ir jų žvilgsniai nebeišvengė susidūrimo. Jai užėmė kvapą, apėmė jaudulys, kandžiojantis po oda it mažos žuvytės.

— Nes, Ešling, — tyliai pratarė Džekas, — nes užgoži mano planus.

Bet ką tai reiškia?

— Įstengiu galvoti tik apie tave, — jis kalbėjo gana dalykiškai. — Ir tai daro įtakos viskam.

Į jos galvą plūdo vis daugiau oro, ir ji negalėjo kalbėti, išspausti jokio tinkamo žodelio. Jai atrodė, kad patinka jam, tačiau dabar, išgirdusi tokią jo šneką...

— Pasakyk ką nors, — sunerimo jis.

Ji sumurmėjo:

— Kada tai prasidėjo? — kalbu kaip dr. Makdevitas.

— Seniai, — atsiduso jis. — Per žurnalo pristatymo vakarėlį.

— Šitaip seniai?

— Taip, — dar vienas atodūsis.

— Bet tai daugybė mėnesių!

— Šeši.

— Visą tą laiką... — ji apžvelgė pastarąjį pusmetį. Jos gyvenimas ima suktis visai kita linkme. Ar jis nejuokauja? Na, jis tai pasakė , bet ji bijojo patikėti. Vis dar.

— Nesistebiu, kad buvai man toks malonus, — išstenėjo ji.

— Kad ir kaip būtų buvę, būčiau elgęsis taip pat.

— Tikrai?

— Žinoma, — droviai nusišypsojo. — Galbūt. Tikriausiai... Otų?

— Aš?

— O ką tu, hm... manai?

Ji vis dar neįstengė kalbėti ir galų gale pratarė tik tiek:

— Manau, kad eisiu į pasimatymą su tavimi šeštadienį vakare.

— Gerai, — linktelėjo galvą, suprasdamas potekstę. — Gal užsuksi ir į mano namą? Juk žadėjai parodyti, kaip reikia šokti.

Tiesą sakant, ji to nežadėjo, bet tebūnie.

— Ir vis dar tikiuosi, kad paragausi sušių, jei tik pasikliausi manimi, — ilgesingai pridūrė jis.

— Tikrai pasikliausiu tavimi.

Kitą dieną, kai Liza įteikė pareiškimą ir pranešė ketinanti grįžti į Londoną po mėnesio, Džekas mandagiai pasakė:

— Mums pasisekė, kad galėjome taip ilgai su tavimi dirbti. Bet ji buvo gan įžvalgi, taigi suvokė, kad jo mintys skrajoja kitur.

— Gali mane pakeisti Triks, — nekaltai pasiūlė ji.

— Mes tikrai apie tai pamąstysim... Aha, aha, puiki mintis! — nervingai nusijuokė jis.

64

Name ant Ringsendo kampo, talžomo vėjų ir žvelgiančio į jūrą, nervingai pasisveikino vyras ir moteris. Pro neuždangstytus langus jūra matė, kaip jis įsivedė ją į kambarį, tą dieną anksčiau valytą kelias valandas. Jūra seniai pažinojo Džeką Divainą ir dar nebuvo regėjusi tokio nepaprasto sujudimo. Jis net išsilygino flanelinius marškinius ir užsimovė nesuplyšusius džinsus.

Moteris atsisėdo ant neseniai išsiurbtos sofos ir palietė ranka plaukus, specialiai išsidžiovintus plaukų džiovintuvu. Ji šiek tiek pasimuistė, jausdama, kaip šiugžda naujų apatinių nėriniai ir medvilnė, taip primindami apie save.

— Alkana? — paklausė Džekas ir padavė jai taurę vyno.

— Mirštu iš bado, — sumelavo ji.

Ant nedidelio staliuko Džekas sudėjo lazdeles, sojų padažą, imbierą ir kitus sušio reikmenis, tada labai kruopščiai suruošė Ešling mažus ryžių gumulėlius.

— Nieko per daug neįprasto. Tik sušiai...

— ... pradinukams, žinau, — ir ji buvo sujaudinta iki sielos gelmių, taip būtų buvę neįmanoma jaustis prieš pusmetį, kai jos siela nesveikavo.

— Ar neprieštarausi, jei pirmas kąsnis bus be krienų? Aš pratinsiuos po truputį, — tarė ji.

— Gerai.

Tačiau pamačiusi, kaip jo veidu nuslinko liūdesys, nusiminė. Jis labai stengėsi.

— Surizikuosiu, — pasitaisė ji. — Juk labiau tinka juos valgyti kartu, ar ne? Skirtingi skoniai papildo vienas kitą.

— Tik jeigu tikrai tuo neabejoji. Nenoriu tavęs atbaidyti.

Jis atsargiai per vidurį uždėjo mažą permatomą imbiero skiedrelę. Su lazdelėmis elegantiškai pataisė netvarkingus kraštus. Ji žavėjosi, kad jis šitaip stengiasi tik dėl jos.

— Pasirengusi? — paklausė jis, nešdamas sušį jos link.

Ją trumpam apėmė panika. Ji nebuvo tikra, ar yra pasiruošusi. Jai atrodė, kad atveria daugiau nei tik burną. Jis padėjo jai ant liežuvio mažą gumulėlį.

Sunerimęs laukė, kaip ji sureaguos.

— Hm, — galų gale šypsodamasi prakalbo ji. — Baisu, bet gardu. — Panašu į tave.

Ji paragavo agurko, sojų varškės, krabo ir avokado, tada, visai įsismaginusi, suvalgė ir lašišos.

— Tu fantastiška, — džiūgavo Džekas, tarsi ji būtų padariusi ką nors svarbaus, pavyzdžiui, būtų išlaikiusi vairavimo egzaminą. — Tu tiesiog nuostabi. Taigi kai būsi pribrendusi salsai...

O ne.

— Man bus sunku parodyti, — greitosiomis atsakė ji, — nes šiame šokyje turi vadovauti vyras.

— Šiaip ar taip, pamėgink, — paragino jis.

— Bet...

— Regis, nekokia mintis, — išsišiepė Džekas.

— Mes neturime tinkamos muzikos.

— O kokios reikia? Kubietiškos?

— Taaaipp, — lėtai ištarė, suvokusi savo klaidą. Ji manė, kad beviltiška tikėtis, jog jis turi tokios nežinomos muzikos, bet ji pamiršo, kad jis — vyras.

Ji turės tai iškęsti.

— Gerai, muzika nesvarbu. Mums padės radijas. Gerai, dabar mudviem reikia atsistoti.