Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Aš nieko prieš, — švelniai pasakė Ešling.

— Gyvenu gatvėje, bet tai dar nereiškia, jog esu girtuoklis, — šiek tiek ramiau paaiškino jis. — Išgeriu tik kompanijoje.

Ji davė jam svarą ir įėjo į namus, kur jos tykojo neviltis. Benamystė panėšėjo į daugiagalvę pabaisą: nukirtus vieną galvą, jos vietoje atauga dvi. Bū gyvenimas susitvarkė: turėjo darbą, butą ir net merginą. Bet jis vienas iš nedaugelio, kuriam pasisekė. Jo sumanumas, gera išvaizda ir jaunystė padės jam prisitaikyti prie normalaus gyvenimo. Tačiau yra daugybė kitų, kurie neturi ir neturės nieko. Jie išvarginti gyvenimo, kuris išmetė juos į gatvę, kamuojami alkio, nevilties, baimės, monotonijos ir žmonių neapykantos.

Sučirškė durų skambutis. Įsiveržė Tedas, išdidžiai vesdamasis nedidukę tvarkingą mergaičiukę.

— Grįžai, — pratarė jis, tada pasisuko, norėdamas apkabinti merginą, stovinčią greta. — Tai Šinid.

Šinid ištiesė dailią smulkią rankutę.

— Malonu susipažinti, — pasakė su pabrėžtinu pasitikėjimu savimi.

— Užeikite, — Ešling buvo nustebusi. Šinid nepanėšėjo į įprastą komikų garbintoją.

Tedas išdidžiai įžengė į kambarį, išlygino pagalves ant sofos ir su didžiausiu rūpesčiu pakvietė Šinid sėstis.

Ji žaviai klestelėjo ant sofos, suglaudė kelius, kulkšnis ir grakščiai sutiko išgerti Ešling pasiūlytą taurę vyno. Visą tą laiką Tedas nenuleido nuo jos akių it sentimentalus sakalas.

— Ar tu susipažinai su Tedu per spektaklį? — Ešling mėgino regzti pokalbį, ieškodama ant grindų kamščiatraukio. Buvo tikra, kad tenai jis nukrito tą vakarą prieš išvažiuojant į Korką.

— Per spektaklį? — Šinid paklausė taip, tarsi niekada nebūtų girdėjusi to žodžio.

— Komikų spektaklį.

— Ak ne! — sukruto Šinid.

— Ji nėra mačiusi mano spektaklio ir sako nenorinti jo matyti, — Tedas švelniai žvelgė į ją, tarsi klausdamas, ar ji nenuostabi.

Paaiškėjo, kad Šinid ir Tedas dirba kartu, pluša petys į petį Žemės ūkio ministerijoje. Per bendrą Kalėdų vakarėlį, kai jie apgirtę ėmė šokti džaivą, jų akys susitiko, ir tai buvo meilė.

Ešling kilo keistas įtarimas, kad Šinid pasirodymas — aktorinės Tedo karjeros pabaigos pradžia. Bet jis ir tapo komiku, norėdamas susirasti merginą, taigi nesipriešins tokiam likimo vingiui. Jis iš tikrųjų neatrodė nuliūdęs.

— Šįvakar? Tu vėl nori išeiti? — paklausė Kloda. — Bet juk tavęs nebuvo vakar ir užvakar vakare, ir trečiadienio vakarą.

Markas kantriai paaiškino:

— Turiu užmesti akį į naujus komikus. Tai mano karjera, turiu eiti.

— Kas tau svarbiau? Aš ar tavo karjera?

— Jūs abi svarbios.

Neteisingas atsakymas.

— Na, negalėsiu pasamdyti auklės, iš anksto neįspėjus.

— Gerai.

Nėra ko ir pridurti, pagalvojo Kloda. Devintą valandą Markas atsistojo ir tarė:

— Eisiu. Spektaklis baigsis vėlai, taigi, užuot grįžęs čia, trauksiu namo.

Kloda apstulbo.

— Tu išeini ?

— Sakiau, kad eisiu.

— Ne. Tu sakei „gerai“, kad negalėsiu pasamdyti auklės. Maniau, turėjai galvoje, kad neisi be manęs.

— Ne, turėjau galvoje, kad eisiu be tavęs.

— Ešling, turiu tau kai ką pasakyti, — prabilo Tedas.

— Ką? — buvo labai šaltas sausio vakaras, ir Tedas su Džoi užsuko pas ją kaip kokia delegacija su baltomis nuo šlapdribos apykaklėmis.

— Verčiau sėskis, — pasiūlė Džoi.

— Aš jau sėdžiu, — Ešling pabeldė į sofą, ant kurios sėdėjo.

— Gerai. Nežinau, ar tai tave nuliūdins, — tarė Tedas.

— Kas?

— Svarsčiau, ar turėčiau tau pasakyti.

— Sakyk!

— Pažįsti Marką Valentainą.

— Gal ir girdėjau apie jį. Tedai, prašau.

— Taip, atleisk. Na, mačiau jį. Alinėje. Su mergina. Bet ne su Kloda.

Stojo tyla, paskui Ešling pratarė:

— Na ir kas? Jam juk leidžiama pasirodyti kitos moters draugijoje.

— Sutinku su tavo nuomone. Sutinku. Bet ar jam leidžiama laižyti jai kaklą?

Ešling veide pasirodė keista mina. Panaši į sukrėtimą. Džoi metė į ją sutrikusį žvilgsnį.

— Tą merginą esi mačiusi, — toliau kalbėjo Tedas. — Siuzi. Šnekėjausi su ja tame vakarėlyje Retimne ir išėjau su ja. Prisimeni?

Ešling linktelėjo galvą. Prisiminė tą dailią mažą raudonplaukę galvutę. Tedas ją pavadino komikų gerbėja.

— Taigi, hm... Aš pasiklausinėjau, — varė Tedas.

— Ir?

— Ir jis į ją kiša ne tik liežuvį, jei supranti, ką noriu pasakyti.

— Dieve mano!

— Nes jis strazdanotas niekšas ir tikras mergišius, — abejingai pasakė Džoi.

— Dieve mano, — pakartojo Ešling.

— Tik jau nepradėk gailėtis Klodos, — ėmė prašyti Džoi. — Tik nepulk jai reikšti užuojautos.

— Nebūk tokia kvaiša, — pasakė Ešling. — Po galais, aš labai patenkinta.

— Ateinu pasiimti savo daiktų, — tarė Markas.

— Jie bus sudėti, — piktai pažadėjo Kloda.

Ji niršdama trankėsi po namus ir grūdo jo turtą į juodą šiukšlių maišą. Negalėjo patikėti, kad viskas sugriuvo taip greitai. Vos kelias savaites trukusią abipusę aistrą pakeitė beveik neapykanta. Nuo tos akimirkos, kai jų santykiai liovėsi buvę vien tik seksu ir jie susidūrė su tikru gyvenimu, viskas ėmė ristis verpetais žemyn.

Ji manė mylinti jį, tačiau tai buvo netiesa. Jis buvo nuobodus šunsnukis. Nuobodžiausias iš visų niekšų. Jis norėdavo šnekėtis tik apie savo vaidybą ir girdavosi, kad jam neprilygsta nė vienas komikas.

Be to, jis reikalavo labai daug dėmesio. Ją erzino, kai jis įsižeisdavo, vos jos dėmesys nukrypdavo į Kreigą ir Molę. Kartais atrodydavo, kad ji turi tris vaikus.

Jau nekalbant apie tą sumautą romaną, kurį jis buvo pradėjęs rašyti. Šlamštas! Neįtikėtinas niekalas. Jis labai nemėgo kritikos ar konstruktyvių pasiūlymų, o kai ji, pavyzdžiui, patarė, kad gal moteris tame romane galėtų pradėti savo verslą, kepdama pyragus arba žiesdama puodus, jis tiesiog pasiuto.

Paskui įsigeidė, kad jie kiekvieną vakarą kur nors išeitų. Visai nenorėjo suprasti, kad ji negali nuolatos palikinėti savo dviejų vaikų. Pasamdyti auklę buvo nelengva. O dar sunkiau išgalėti ją pasamdyti už tuos grašius, kuriuos jai atkišdavo Dilanas. Bet svarbiausia, kad ji nenorėdavo išeiti kasdien. Imdavo ilgėtis Kreigo ir Molės.

Sėdėti namie buvo puiku. Nereikėjo gėdytis, kad žiūri „Karūnavimo gatvę“ ir gurkšnoji vyną.

Ir seksas. Ji nebenorėjo su juo mylėtis triskart per naktį. To nereikėtų iš jos reikalauti. Niekas taip nebesielgdavo, kai išblėsdavo pirmoji beprotiška aistra. Bet jis vis nerimo, ir tai ją vargino.

Tačiau visa tai buvo tik niekai, palyginti su stulbinama naujiena, kurią jis pranešė: jis „sutikęs kitą moterį“.

Ji virė pykčiu ir jautėsi labai pažeminta. Juolab kad tolimiausiame pasąmonės kamputyje visados tūnojo pasididžiavimas, kad ji daro jam paslaugą, kad laimingiausia diena jo gyvenime buvo tada, kai iš pabodusios santuokos ji puolė jam tiesiai į glėbį. Ji desperatiškai priešinosi minčiai, kad yra pamesta. To nebuvo nutikę nuo tada, kai Gregas, amerikietis sportininkas, ėmė ja nebesidomėti, likus mėnesiui iki savo grįžimo į Valstijas.

Ji grūdo į maišą paskutinę glaudžių porą, kai pasigirdo skambutis. Nužingsniavo prie durų, atidarė jas ir atkišo Markui maišą.

— Štai.

— Ar jame yra mano romanas?

— O taip, šedevras „Juodas šuo“ taip pat tenai. Jam ir tinka būti šiukšlių maiše, — pasakė pusbalsiu, nors, tiesą sakant, tai buvo ištarta toli gražu ne tyliai.