Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Dabar galėčiau jį turėti, pagalvojo. Po vienuolikos metų jis būtų mano. O kodėl gi ne? Šalia jo pasijusdavo graži. Taip būdavo visada, net kai jis vedė kitados buvusią geriausią jos draugę. Ji manė, kad jis nuostabus. Ji bandė spėlioti, kas būtų, jei permiegotų su juo. Joje prabudo alkis, kuris buvo sužadintas seniai ir niekados nenumalšintas.

Mintyse ji perkratė du scenarijus. Buvo nusiskutusi kojas. Labai sulysusi. Jai patiktų patirti šiek tiek meilės ir švelnumo. Ne pro šalį būtų ir seksas.

Staiga jai pasidarė vis tiek.

Įbruko jam rankšluostį.

— Eik valyti.

Iš po laisvai krintančių plaukų į ją pažvelgė nustebusios akys, bet jis padarė, ko buvo prašomas. Tada atsisėdo greta Džoi, iš anksto papasakodamas, kas bus toliau.

— Užsičiaupk, — kikeno Džoi, o pasibaigus filmui atsisuko į Dilaną ir pasakė: — Dabar einu namo į lovą. Prašau prisidėti prie manęs.

Į ją susmigo šviesiai rudos jo akys. Paskui išspaudęs šypseną jis atsistojo.

— Su malonumu.

Tedas ir Ešling apstulbę žiūrėjo į juos. Ešling pasirodė, kad jie kalba nerimtai. Bet kai po kelių minučių jie negrįžo, suprato, jog tai ne juokai.

Kitą dieną Ešling paskambino Džoi į darbą.

— Ar miegojai su Dilanu? — jai atrodė, kad ji paklausė tyliai, bet visi, tuo metu buvę redakcijoje, tučtuojau pakėlė galvas.

— Tikra tiesa.

— Turiu galvoje, ar mylėjaisi su juo?

— Taip, žinoma!

Ešling sunkiai nurijo seilę.

— Na ir kaip?

— Puiku. Jis buvo nuostabus. Labai pyksta ant moterų, ir nėra jokios vilties, kad paskambins man... — Džoi ūmai pakeitė temą. Pasibaisėjusi prabilo: — Dieve, juk tu neprieštarauji, ar ne? Man nė neatėjo į galvą... Maniau, kad dievini Marką, o kadangi labai neapkenti Klodos...

— Aš nieko prieš, — pasakė Ešling.

Ar tikrai?

Ar tikrai, svarstė ir visa kontora.

Tiesą sakant , nemanau , kad prieštarauju.

Gruodžio pradžioje atsirado žmogus, norintis pirkti Lizos ir Oliverio butą. Baldai taip pat buvo pirkinio dalis, taigi Lizai reikėjo tik pasiimti savo daiktus.

Tą savaitgalį, kai ji susiruošė išsikraustyti, Oliveris buvo išvykęs fotografuoti. Ji galėjo palūkėti, kada jis bus mieste, bet sąmoningai nusprendė kitaip. Turėjo paleisti Oliverį.

Buvusio bendro jųdviejų gyvenimo likučių peržiūra buvo skausminga. Bet jai padėti iš Hemel Hempstedo atvažiavo jos tėvai. Atvirai šnekant, iš jų buvo mažai naudos, tačiau nuo jų sumaištį keliančios šilumos ji pasijuto geriau. Kai viskas buvo baigta, jie sukišo Lizą ir jos mantą į savo dvidešimties metų senumo roverį ir išvažiavo į Hemel Hempstedą. Tą vakarą ypatingoms vaišėms jie užsakė stalą čionykščiame restoranėlyje. Lizai būtų labiau patikę atiduoti savo galvą, nei eiti tenai, bet ji neprieštaravo.

Kai Ešling pasirodė alinėje, ten jau rado Tedą.

— Sveika, — pratarė Tedas. — Jis buvo tenai. Ir ji buvo. Neatrodė, kad eitų iš proto vienas dėl kito, — praėjusį vakarą jis buvo spektaklyje, ir kadangi Ešling visuomet paklausdavo apie Marką ir Klodą, pasistengė nežeisti jos orumo, neprašomas pažėrė naujienas.

— Jis suvaidino naują gabalėlį apie vaikus. Manau, kad jis jodinėja ant Klodos tik norėdamas išpešti naujos medžiagos, — išdidžiai pasakė Tedas. Ir tai buvo toks akivaizdus melas, kad Ešling susijaudino iki širdies gelmių.

— Iš potekstės supratau, — Tedas įsitraukė į tą temą, nes Ešling, regis, patiko tas pokalbis, — kad, matyt, Dilanas beveik neduoda Klodai pinigų, nes Markas vaidina spektaklį apie savo draugės... atleisk, — jis nutilo, kad Ešling galėtų krūptelėti. — Apie buvusį savo draugės vyrą, mokantį jai pašalpą, kuri labiau panaši į išmaldą.

Atėjo Džoi.

— Apie ką plepate?

— Apie Marko spektaklį aną vakarą.

— Koks mulkis, — Džoi patempė lūpą, paskui nutaisė kvailą balsą: — Noriu tai paskirti Kreigui ir Molei. Kokia bjaurastis.

Ešling veidas pasidarė blyškiai pilkas.

— Ar jis paskyrė savo vaidinimą jos vaikams ?

Sumišusi Džoi pasižiūrėjo į Tedą.

— Maniau, kad tai ir pasakoji... Po velnių! Visuomet ne laiku įkišu savo trigrašį.

Ešling užliejo pažeminimo banga, tokia pat šviežia, kaip ir pirmoji.

— Laimingos šeimos, — pratarė ji, stengdamasi kalbėti ironiškai.

— Tai truks neilgai, — ryžtingai pasakė Džoi.

— Ne, jie liks kartu, — paprieštaravo Ešling. Vyrai visados lieka su Kloda.

Tada Džoi uždavė keistą klausimą:

— Ar ilgiesi Marko?

Ešling susimąstė. Joje kunkuliavo daugybė jausmų, bet ilgesio Markui tarp jų nebebuvo. Pyktis, taip. Ir liūdesys, pažeminimas, netekties jausmas. Tačiau ji iš tiesų jo nebesiilgėjo, jo bendrijos, fizinio jo artumo, kaip būdavo kitados.

— Žinoma, man rūpi tavo vaikai! — atkakliai tvirtino Markas. — Argi būčiau skyręs jiems spektaklį vakar vakare?

— Tada kodėl nepaskaitai Molei pasakos prieš miegą?

— Nes esu užsiėmęs. Dirbu per du darbus.

— Bet aš išvargusi. Vienai susitvarkyti su vaikais neįmanoma.

— Juk sakei, kad Dilanas niekuomet nebūdavo namie, kad jis nuolatos dirbdavo.

— Jis dirbdavo ne visuomet, — niūriai pasakė Kloda. — Dažnai būdavo ir namie.

Ji padavė Markui iliustruota knygelę „Raudonkepuraitė“, bet jis jos nepaėmė.

— Atleisk, turiu skirti valandą ir savo romanui.

Ji ilgai ir griežtai žiūrėjo į jį.

— Tu sužlugdei mano santuoką.

— O dėl tavęs nutrūko mano santykiai su Ešling. Taigi mudu atsiskaitę.

Kloda įniršo. Ji niekados nė nemanė, jog Ešling taip patiko Markui, bet jis atkakliai tvirtino, kad patiko, taigi ką ji galėjo padaryti?

62

Ir tada netikėtai, kaip ir kasmet, užgriuvo Kalėdos. Visiems be išimties pralėbavus bemaž visą mėnesį, gruodžio dvidešimt trečiąją „Kolin“ redakcija išėjo vienuolika dienų atostogauti.

Pasak Kelvino, tai buvo „išėjimas iš darbo dėl asmeninių priežasčių“.

Iš Australijos grįžęs Felimas šiek tiek nustebo, kai Ešling nepanoro su juo permiegoti. Bet jis dėl to nesupyko ir net padovanojo jai Australijos pučiamąjį instrumentą iš bambuko, parvežtą lauktuvių. Kalėdoms Ešling nuvažiavo pas savo tėvus. Tai buvo reikšmingas įvykis, nes pastaruosius penkerius metus ji praleisdavo šventes Dubline su Felimo šeima. Ešling brolis Ovenas taip pat grįžo iš Amazonės baseino ir per Kalėdas nesukėlė savo motinai jokių rūpesčių. Ešling sesuo Dženet parskrido iš Kalifornijos. Ji buvo aukštesnė, lieknesnė ir šviesesnių plaukų nei prisiminė Ešling. Ji šlamštė šviežius vaisius ir atsisakė kišti nosį iš namų.

Kloda Kalėdų dieną praleido viena. Dilanas pasiėmė vaikus ir nusivežė pas savo tėvus, o ji paskelbė boikotą savo tėvams, kai jie neįsileido į savo namus Marko. Tačiau paskutinę akimirką Markas nusprendė praleisti Kalėdas su savo tėvais.

Liza išvyko į Hemel Hempstedą ir buvo dėkinga už sambrūzdį, kurį dėl jos sukėlė mama su tėčiu. Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, ji pasirašė ir išsiuntė paskutinius skyrybų popierius ir vis dar jautėsi keistai gležna. Kitas skyrybų etapas — sprendimas dėl ištuokos.

Tą vakarą, kai grįžo iš Korko, Ešling pamatė turinti naują kaimyną. Jos tarpdury buvo susirietęs šviesiaplaukis liesas berniukas, šveičiantis sumuštinį užsigerdamas Budtveiser alumi.

— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Ešling.

— Džordžas, — jis pastebėjo, kad ji žiūri į alaus skardinę. — Šiandien — Naujųjų metų išvakarės, — pasiteisino. — Geriu kaip ir visi.