Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ūmai ji paniuro. Vangiai atsisėdo prie virtuvės stalo ir nusiteikė perskirti jų finansinius gyvenimus, kad jie atgytų ir galėtų funkcionuoti atskirai. Tai buvo taip pat delikatu ir keblu, kaip ir perskirti Siamo dvynius.

Peržvelgdami penkerių metų banko ataskaitas, jie mėgino atsekti, kiek pinigų kiekvienas įdėjo į butą. Tarp kredito ir draudimo įmokų, mokesčių advokatui buvo labai sunku rasti dvi atskiras gijas.

Keliskart ji tiesiog pasidygėjo, kaip dažnai būna, kai reikalai sukasi apie pinigus. Liza gan atkakliai įtikinėjo sumokėjusi advokatui visus pinigus: penkis šimtus dvylika svarų ir šešiolika pensų. Štai. O jis stumtelėjo jai savo banko ataskaitą — čekis penkiems šimtams dvylikai svarų ir dvylikai pensų, išduotas po trijų savaičių.

— Ar tai atsitiktinumas. Manau, kad ne!

— Parodyk! — ji ištyrinėjo abu čekius ir sumurmėjo:

— Atsiprašau.

Sučirškė durų skambutis, ir įžygiavo Fransina.

— Sveika, Liiiiiza. Hm, labas, — ji linktelėjo Oliveriui, o jos pasitikėjimą savimi nuslopino drovumas. Ji atsigręžė į Lizą. — Šįvakar rengiame pižamų vakarėlį. Aš, Chloja, Trudė ir Fibė. Ar ateisi?

— Ačiū, bet mes jau turime savo planų.

— Gerai. Hm, gal turi atliekamų kosmetinių kaukių, kurias galėtume panaudoti?

Liza neparodė apmaudo.

— Atsiprašau, Oliveri, aš tuoj. Eime į mano miegamąjį, Fransina.

— Dievaži! — sušuko Oliveris, kai Fransina išėjo su maišeliu, pilnu kosmetinių kaukių, nagų lako, šveitiklių ir kitų reikmenų, tinkamų pižamų vakarėliui.

Liza suirzusi gūžtelėjo pečiais:

— Ji užėjo tik norėdama pasižiūrėti į tave.

Jie grįžo prie dokumentų ir toliau klupinėjo už prisiminimų.

— Po galais, ką tokio brangaus mudu pirkome Aero parduotuvėje?

— Mūsų lovą, — trumpai atsakė Oliveris.

Stojo tyla su besklandančiais neišsakytais jausmais.

— Discovery Travel čekis? — vėliau paklausė Liza.

— Kipras.

Tas žodis sukėlė joje tikrą jausmų sumaištį. Nuostabi šiluma, susipynusios galūnės, vėlyvos popietės, saulė meta šešėlius ant jų paklodžių: ji įsimylėjusi iki ausų per pirmąsias „vedybines“ jųdviejų atostogas, negalinti net įsivaizduoti savęs be Oliverio.

Tik pažvelkit į juos dabar, tyrinėjančius čekį ir besirengiančius skyryboms. Argi ne keistas tas gyvenimas?

Po kelių valandų vėl pasigirdo durų skambutis. Šįkart Bekas.

— Liza, nenorėtum išeiti Į LAUKĄ? Mes spardom KAMUOLĮ.

— Aš užsiėmusi, Bekai.

— Labas, — Bekas bandė linktelėti, sveikindamasis kaip vyras su vyru, bet neįstengė nuslėpti akivaizdžios pagarbios baimės. — O jūs?

— Jis taip pat užsiėmęs, — Lizai tai jau pradėjo įgristi iki gyvo kaulo. Jie žiūrėjo į Oliverį kaip į kokią keistenybę.

— Tiesą sakant, — Oliveris padėjo rašiklį ir nusiėmė akinius, — galėčiau padaryti pertraukėlę. Jaučiuosi nusikamavęs. Pusvalandį? — jis grakščiai išsitiesė, ir Liza pamatė puikius jo raumenis.

— Ar eini, LIZA?

— Galbūt.

— Iš pradžių ji žaisdavo nesąžiningai, — prasitarė Bekas Oliveriui. — Tačiau dabar liovėsi.

— Ji žaidžia su jumis futbolą? — apstulbo Oliveris.

— Žinoma, — dabar jau buvo priblokštas Bekas. — Ji — nebloga žaidėja. Kaip mergina.

Oliveriui atkaro žandikaulis, ir jis pasakė beveik kaltinamu tonu:

— O tu pasikeitei.

— Nepasikeičiau, — ramiai atsakė Liza.

Pusvalandis, praleistas lakstant paskui kamuolį po akligatvį, buvo puiki pertrauka. Juodu uždusę ir gerai nusiteikę grįžo prie virtuvės stalo, nukloto dokumentais.

— Oooiii, — susiraukė Oliveris, išvydęs tokį reginį. — Buvau ir pamiršęs.

— Ei, palikim tai vakarui.

— Geriau ne, gražuole. Dar turim daug ką nuveikti.

Priblokšta, bet gerai slėpdama savo jausmus, Liza užsakė telefonu keletą picų, ir jie vėl ėmė darbuotis. Baigė tik vidurnaktį.

— Kiek visa tai truks? — pasiteiravo Liza.

— Kai tik susitarsime dėl pinigų, paduosime prašymą teismui, ir po dviejų trijų mėnesių bus pateiktas teismo sprendimas. O paskui dar po šešių savaičių sulauksime ir galutinio sprendimo.

— O, taip greit, — Liza nesumojo, ką dar galėtų pasakyti.

Ta diena ją išsunkė, suteršė ir nuliūdino. Jai skaudėjo kaklą, širdį. Jau buvo metas miegoti, ji nenorėjo mylėtis.

Taip pat ir jis. Jie buvo pernelyg liūdni.

Jis iš nuovargio mechaniškai nusirengė, paliko drabužius ten, kur jie nukrito, tada įsiropštė į Lizos lovą, tarsi į ją būtų gulęsis begalę kartų. Ištiesė rankas į Lizą, ir ji puolė jam į glėbį. Jie susiglaudė kaip ir visada: ji nugara stipriai prisispaudė jam prie krūtinės ir sukišo kojas tarp šlaunų. Tai buvo intymiau ir švelniau nei mylėjimasis. Tamsoje ji apsiverkė. Jis girdėjo, bet neįstengė paguosti.

Kitą dieną jie vėl susėdo prie stalo ir triūsė iki trečios valandos, kai atėjo metas Oliveriui išvykti. Ji nuvažiavo į oro uostą, o kai grįžo į tuščią namą, primenantį urvą, ją ėmė geidulingai vilioti lova. Bet ji atsispyrė tokiai pagundai. Gyvenimas turi tęstis.

59

Pirmadienio rytą Monika palydėjo Ešling į darbą.

— Gera mergaitė, dabar eisim.

Tai buvo tarsi pirmoji jos diena mokykloje. Ešling įėjo pro paradines duris, paskui grįžtelėjo atgal, o Monika pamojo per stiklą, lyg sakydama „Eik!“ Ji nenoromis nusliūkino prie lifto.

Kai įsitaisė prie savo stalo, visi keistai į ją pasižiūrėjo, o paskui staiga pasidarė itin žeminamai malonūs.

— Gal norėtum puodelio arbatos? — pasiūlė Triks, jausdamasi nepatogiai.

— Triks, tu mane erzini, — atsakė Ešling ir bandė susigaudyti popieriuose, gulinčiuose ant stalo. Kai netrukus pakėlė akis, pamatė, kaip Triks purto galvą poniai Morli ir žiopčioja: „ Ji nenori arbatos “.

Įlėkė Džekas, pasikišęs po pažastimi didžiulę šūsnį dokumentų. Jis atrodė įsitempęs ir suirzęs, bet išvydęs Ešling sulėtino žingsnį ir nušvito.

— Kaip jautiesi? — švelniai paklausė.

— Na, aš nebe lovoje, — pratarė. Bet lyg nutinkuotas akmeninis jos veidas bylojo, kad buvo anaiptol nelinksma. — Klausyk, tą dieną, kai užėjai pas mane... Ačiū už sušius, buvau šiek tiek, hm, per jautri.

— Nieko baisaus. Kaip Weltschmerz ?

— Klesti.

Jis linktelėjo padrąsinamai, bet reikšmingai tylėdamas.

— Verčiau padirbėsiu, — pasakė ji.

— Tas liūdesys, — iš lėto paklausė jis, — neapčiuopiamas ar konkretus?

Ešling susimąstė ir tarė:

— Man regis, konkretus. Pažįstu benamį vaikinuką. Bū, vieną iš tų benamių nuotraukose, prisimeni? Jis privertė mane suprasti, ką reiškia neturėti namų, ir tai drasko man širdį.

Po tylos valandėlės Džekas mąsliai pasakė:

— Žinai, galėtume jam rasti darbą. Pradėtų nuo paprasčiausio dalyko: dirbtų televizijos stoties pasiuntiniu.

— Bet tu negali siūlyti darbo žmogui, kurio nepažįsti.

— Pažįstu Bū.

— Kaip?

— Anądien mačiau jį gatvėje. Atpažinau iš nuotraukų, taigi mudu šiek tiek pasišnekučiavom. Norėjau jam padėkoti. Tos nuotraukos labai išskyrė „Kolin“ iš kitų žurnalų. Man pasirodė, kad jis labai nuovokus ir energingas.

— Ak, jis domisi visk... Palauk, ar kalbi rimtai?

— Žinoma. Kodėl gi ne? Dievaži, mes turime būti jam dėkingi. Pasižiūrėk, kiek reklamos pritraukė tos nuotraukos.

Ešling tučtuojau pakilo, paskui vėl smuko į duobę.