Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Be jo mes neišeisime!

— Ponia... — jis žvilgtelėjo į popierius, — a, Kenedi, aš negaliu tiesiog šiaip sau dalyti receptų...

— Vadinkit mane Monika. Tai ne man, o mano dukteriai, — Monika nukreipė dėmesį į Ešling.

— O, Ešling, nesu jūsų čia matęs. Kas nutiko? — Ešling jam patiko.

Ji bejėgiškai susvyravo, ir motina paslaugiai pakišo jai alkūnę. Galų gale išstenėjo:

— Siaubingai jaučiuosi.

— Jos vaikinas paliko ją, suviliotas geriausios jos draugės, — tarė Monika, kai paaiškėjo, kad iš Ešling nieko neištrauksi.

Daktaras Makdevitas atsiduso.

Na, pamesta vaikino, juk toks jau yra tas gyvenimas! Bet žmonės nori prozako nuo visko , net ir pametę auskarą arba suklupę ant „Lego“ detalės.

— Ir kaltas ne tik jos vaikinas, — Monika toliau atkakliai piršo Ešling reikalą. — Ji turi ir šeimyninių problemų.

Daktaras Makdevitas galėjo tuo patikėti. Turbūt valdinga motina?

— Aš kentėjau nuo depresijos penkiolika metų. Kelis kartus gulėjau ligoninėje...

— Nėra ko girtis, — sumurmėjo jis.

— ... ir Ešling elgiasi taip, kaip aš tada. Tyso lovoje, atsisako valgyti, ją apsėdusios mintys apie benamius žmones.

Daktaras Makdevitas atkuto. Tai jau įdomiau.

— O kaip tie benamiai žmonės?

Monika vėl bakstelėjo Ešling ir sušnypštė:

— Pasakyk jam!

Tada Ešling pakėlė išblyškusį sustingusį veidą ir burbtelėjo:

— Pažįstu vieną benamį vaikinuką. Man visada buvo dėl jo neramu, tačiau dabar liūdžiu dėl kiekvieno, neturinčio namų. Net dėl tų, kurių nepažįstu.

To pakako, kad daktaras Makdevitas būtų įtikintas.

— Kodėl taip jaučiuosi? — svarstė Ešling. — Ar einu iš proto?

— Ne, bet, hm, depresija — keistas žvėris, — veidmainiavo daktaras. Kitaip tariant, jis dorai nenusimanė apie tą ligą. — Bet iš jūsų, hm, motinos liudijimo spėju, kad galėjote paveldėti polinkį į depresiją ir kad trauma, netekus auskar... turiu galvoje vaikino, ir yra depresijos priežastis.

Jis išrašė jai receptą — paskyrė mažiausią vaistų dozę.

— Su sąlyga, — jis kažką brūkštelėjo bloknote, — kad apsilankysite ir pas psichologą.

Jis pritarė psichologo konsultacijoms. Jei žmonės nori būti laimingi, tegu šiek tiek dėl to padirbėja.

Išėjus iš kabineto, Ešling paklausė:

— Ar dabar galiu eiti namo?

Monikai pasisekė ją nutempti pas daktarą tik išsikvietus taksi.

— Tik nueikime į vaistinę, paskui grįšim į namus.

Liūdna ir nelaiminga Ešling leido Monikai paimti už rankos.

Ji ir toliau darė tai, ko nenorėjo, bet buvo pernelyg prislėgta, kad įstengtų priešintis. Mat Monika pavertė Ešling nelaimę savo planu ir nesitvėrė džiaugsmu, galėdama grąžinti skolą, kai nesirūpino dukterimi. Buvo ankstyvo rudens popietė, ir jos lėtai pėdino maloniai šildant saulei. Ešling atsirėmė į motinos alkūnę, storą ir minkštą nuo daugybės sluoksnių drabužių.

Kai jos apsilankė vaistinėje, Ešling susizgribo sliūkinanti per Stefens Griną. Čia ji buvo priversta atsisėsti ant suolelio, paspoksoti į ežerą ir į jį krentančius įkypus saulės spindulius. Vandenyje turškėsi paukščiai, o Ešling smalsavo, kada galės eiti namo.

— Netrukus, — pažadėjo Monika.

— Netrukus? Gerai, — paskui ji vėl įsistebeilijo į paukščius. — Antys, — slogiai ištarė.

— Taip! Antys! — Monika pagyvėjo, tarsi Ešling būtų pustrečių metukų. — Ruošiasi žiemai skristi į pietus... Į šiltesnius kraštus.

— Žinau.

— Pakuojasi savo bikinius ir saulės įdegio kremą.

Stojo tyla.

— Užsisakinėja kelionės čekius, — pridūrė Monika.

Ešling toliau dėbsojo į priekį.

— Lakuojasi nagučius, — toliau kalbėjo Monika. — Perkasi saulės akinius ir šiaudines skrybėles.

Tie saulės akiniai ir padėjo. Ančių, užsibalnojusių akinius ir atrodančių it mafijozai, reginys buvo toks komiškas, kad Ešling šyptelėjo. Tik tada jai buvo leista keliauti namo.

Šeštadienio rytą įsisodinęs Lizą į savo taksi ir veždamas į oro uostą, Lajamas neslėpė susižavėjimo.

— Dievaži, Liza, — sušuko tėviškai. — Jūs atrodote fantastiškai!

Iš tiesų jis pasakė skamtastiškai.

— Nėra ko stebėtis, Lajamai. Ėmiau ruoštis nuo septynių.

Ji turėjo pripažinti, kad pastangos nenuėjo veltui. Viskas buvo tobula: plaukai, oda, antakiai, nagai. Ir drabužiai. Trečiadienį ir ketvirtadienį kurjeriai pristatė nuostabiausius pasaulyje apdarus, iš jų ji išsirinko geriausius, jais dabar ir vilkėjo.

Važiuojant Liza šiek tiek paaiškino, kas vyksta, ir tai nuliūdino Lajamą.

— Skiriatės... — sumurmėjo. — Jūsų vyras tikriausiai beprotis. Ir aklas.

Norėdamas privežti Lizą kuo arčiau durų, Lajamas sustojo neleistinoje ir pavojingoje vietoje.

— Čia jūsų ir palauksiu.

Kai įbėgo į atvykimo salę, Lizai gniaužė kvapą. Nors ekrane buvo skelbiama, kad Oliverio lėktuvas nusileido, jo nesimatė, taigi ji atsistojo prie pasitikimo vietos, įbedė akis į dvigubo stiklo duris ir ėmė laukti. Jos širdis daužėsi, o liežuvis buvo prilipęs prie vata virtusios burnos gomurio. Ji dar truputėlį luktelėjo. Žmonės pasipildavo grupelėmis ir droviai nužvelgdavo laukiančiuosius, bet Oliverio — nė kvapo. Netrukus ji susinervinusi paskambino į namus, norėdama patikrinti, ar jis neatsiuntė žinutės, kad vėluoja. Deja...

Ji buvo beveik tikra, kad jis neatvažiavo, bet galų gale išvydo jį, grakščiai einantį stiklinių durų link. Jai apsvaigo galva, po kojomis susvyravo žemė. Jis buvo juodas nuo galvos iki kojų. Vilkėjo ilgą juodą odinį švarką, o apačioje — juodą megztinį aukšta atverčiama apykakle, mūvėjo juodas kelnes. Pamatė ją, ir jo veidas nušvito kuo plačiausia šypsena. Vienintelis dirbtinis objektas, matomas iš kosmoso, kaip ji mėgdavo jam sakyti.

Ji puolė prie jo.

— Jau buvau netekusi vilties.

— Atleisk, gražuole, — jo lūpos išsilenkė aplink pritrenkiamai baltus dantis. — Bet mane sulaikė imigracijos tarnyba. Buvau vienintelis juodaodis visame lėktuve. — Jis uždėjo ranką ant klubo ir perdėtai pabrėždamas pasakė: — Dabar man įdomu, kodėl tai nutiko.

— Šunsnukiai!

— Jau maniau, kad nepavyks jų įtikinti, jog esu Didžiosios Britanijos pilietis. Nors ir turėjau pasą.

Ji susirūpinusi kvaksėjo:

— Ar tau sugedo nuotaika?

— Ne, prie to pripratęs. Taip nutiko ir tada, kai lankiausi čia paskutinį kartą. Tu puikiai atrodai, gražuole.

— Ir tu.

Ketė jau buvo beveik baigusi tvarkytis, kai Lajamas parvežė juos namo. Ji bandė diskretiškai išsmukti, bet Liza ją sulaikė.

— Oliveri, čia Ketė. Ji gyvena skersai gatvės. Kete, čia Oliveris, mano vyr... draugas.

— Malonu susipažinti, — pasakė Ketė, svarstydama, kas tas vyrdraugas. Matyt, tai panašu į merdraugę.

Išėjus Ketei, jie abu pasijuto labai nepatogiai, bet jų elgesys buvo pabrėžtinai mandagus ir labai draugiškas. Nors buvo puikiai nusiteikę ir vienas kitam draugiški, neabejojo, kad susiklostė labai keista padėtis, kai nelabai aišku, kaip derėtų elgtis. Oliveris pernelyg džiaugsmingai žavėjosi namu, o Liza atskleidė didingus jo pertvarkymo planus, specialiai užsimindama apie medines žaliuzes.

Galiausiai abu nusiramino ir pradėjo bendrauti paprasčiau.

— Turėtume pradėti, gražuole, — tarė Oliveris ir ištraukė iš krepšio tai, nuo ko jai pradėjo smarkiau plakti širdis: manė, kad atvežė jai dovaną. Bet paskui suprato, jog tai buvo segtuvas su dokumentais: aktais, banko sąskaitomis, kreditinių kortelių ataskaitomis, paskolos raštais. Jis užsidėjo akinius sidabriniais rėmeliais ir tapo labai panašus į profesionalą. Taigi nervingas, mergaitiškas, kupinas jaudulio jos laukimas akimirksniu išgaravo. Ko ji tikėjosi? Tai buvo ne pasimatymas, o susitikimas dėl jųdviejų skyrybų.