Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Neatsisakyk visos dienos darbo, — jie, matyt, iš tikrųjų puolė į paniką dėl „Kolin“ darbuotojų, jei net toks veikėjas, kaip Džekas, sukurpė straipsnį. — Ar Ešling vis dar nėra? — ji neįstengė paslėpti pasipūtimo. Ei, ji skiriasi , bet atėjo į darbą.

Tik dabar suprato, kokį didžiulį jaudulį ir bruzdesį sukėlė žurnalo pasirodymas ir kad visos jos pastangos jį išgarsinti nenuėjo veltui. Kol ji tysojo lovoje, įsitikinusi, kad yra didžiausia visų laikų nevykėlė, tapo šiokia tokia žvaigžde — žinoma, tik Airijoje, bet vis dėlto. Jau susilaukė vieno pasiūlymo dirbti konkuruojančiame airių žurnale, paskui paskambino keli žurnalistai: kai kurie buvo pasišovę rašyti apie ją trumpą apybraižą, bet daugelį domino jos galimybės rašyti „užkišančius tuščią vietą“ straipsnius, pavyzdžiui, „Mano mėgstamiausia šventė“ ir „Idealus mano pasimatymas“.

Ją užliejo šiluma, bet svarbesnis už žurnalo sėkmę buvo artėjantis savaitgalis su Oliveriu. Ji turėjo atrodyti tikrai įspūdingai: reikėjo susirasti pribloškiančius drabužius ir pasidaryti šukuoseną. Ir susitvarkyti nagus. Ir kojas. Žinoma, ji nieko nevalgys, taigi galės normaliai užkandžiauti su juo...

— Tai Sunday Times , — mostelėjo Triks telefonu Lizai. — Jie nori žinoti, kokios spalvos kelnaites nešiojate.

— Baltas, — abejingai atsakė Liza, ir Kelvinas beveik patyrė orgazmą.

— Aš juokauju, — numykė Triks. — Jie tik teiraujasi apie jūsų plaukų priežiūrą...

Tačiau Liza nesiklausė. Ji jau skambino į DKNY spaudos biurą Londone.

— Mes norime straipsnio kalėdiniam numeriui, bet drabužiai turi būti pristatyti ne vėliau kaip iki penktadienio.

— Liza, ar galėtume aptarti Mersedes pakaitalą? — paklausė Džekas.

Paminėjus Mersedes, palikusią juos tokią sunkią valandą, Lizai vėl prasiveržė pyktis, kurį taip sunkiai buvo užgniaužusi.

— Triks, skambink Ghost , Fendi, Prada , Paul Smith ir Gucci! Pasakyk, kad paskirsim jiems kelis puslapius gruodžio numeryje, bet tik su sąlyga, jei atsiųs drabužius iki penktadienio. Imkis darbo, — ir nusivarė Džeką į jo kabinetą.

— Ji kažką rezga, — užuodė Triks. Jai labai trūko Ešling ir Mersedes. Kaip blogai, kad nėra su kuo pasilinksminti.

Džekas ir Liza peržiūrėjo keturis prašymus priimti į madų redaktoriaus vietą ir nusprendė pasikalbėti su kandidatais.

— O jeigu paaiškės, kad jie nieko verti, įdėsime skelbimą, — tarė Liza. — Ar galiu paklausti? Kaip man rasti advokatą?

Džekas valandėlę susimąstė.

— Mes turime juridinę firmą, dirbančią mums pagal sutartį. Gal nueik pas juos? Jeigu jie negalės, hm, tau padėti, bent jau patars, kas galėtų.

— Ačiū.

— Visada tavo paslaugoms.

Liza metė į jį įtarų žvilgsnį. Nuo to nepabėgsi. Jis jai patiko. Jis ir toliau šiltai bendravo su ja, rėmė ištiktą sielvarto, kaip ir tą dieną, kai ji apsiverkė jo kabinete, kad nevažiuos į madų šou. Ne jis kaltas, kad ji tuos santykius suprato kitaip ir per daug tikėjosi.

Antradienį popiet suskambo Ešling telefonas. Ji čiupo ragelį. Tebūnie Markas , meldė ji. Tebūnie Markas.

Išgirdusi moters balsą, labai nusiminė. Jos motina.

— Ešling, mieloji, mums įdomu, kaip pavyko žurnalo pristatymas, taigi paskambinau tau į darbą. Man pasakė, kad tavęs nėra. Kas atsitiko? Ar sergi?

— Ne.

— Tad kas yra?

— Man... — Ešling vos neištarė draudžiamo žodžio, bet paskui pasidavė, jausdama ir baimę, ir palengvėjimą. — Man depresija.

Monika tučtuojau sumetė, kad tai nėra paprastas atvejis. „Man depresija, nes vakar vakare pamiršau įrašyti „Draugus“. Ešling, kalbėdama apie save, labai stengėsi niekada, niekada nevartoti žodžio „depresija“. Tai buvo pernelyg rimta. Istorija kartojasi.

— Mano vaikinas susidėjo su Kloda, — tyliai paaiškino Ešling.

— Kloda Nugent ? — įtūžo Monika.

— Pastaruosius dešimt metų ji yra Kloda Keli.

Kad ir kaip būtų, nieko gero. Monika susirūpino:

— Ar tau labai blogai?

— Guliu lovoje. Penkta diena. Jokių neatidėliotinų planų, dėl kurių turėčiau iš jos išlipti.

— Valgai?

— Ne.

— Prausiesi?

— Ne.

— O mintys apie savižudybę?

— Kol kas jokių, — gerutė, turėjo to tikėtis.

— Ryt rytą sėdu į traukinį, mieloji, ir atvažiuoju truputį tavimi pasirūpinti.

Monika laukė, kada jai, kaip ir visada, bus pasakyta, kad nekvailiotų ir atstotų. Bet vietoj to išgirdo silpną „Gerai“. Jos širdį suspaudė šalta baimės ranka. Ešling tikrai labai ne kas.

— Nesijaudink, mieloji, mes padėsim tau. Neleisiu tau patirti to, ką teko iškęsti man, — tvirtai pažadėjo Monika. — Šiais laikais viskas kitaip.

— Nebe gėda prisipažinti, kad sergi, — ištarė abejingos Ešling lūpos.

— Yra geresnių vaistų, — atkirto Monika.

Antradienį vakare, kai Džoi ir Tedas stengėsi sugundyti Ešling šviežia šokolado ir žurnalo siunta, sučirškė durų skambutis. Visi suakmenėjo.

Pirmąkart per tas dienas apatiškas Ešling veidas nušvito.

— Gal tai Markas?

— Einu ir pasakysiu jam, kad atsiknistų, — Džoi jau drožė prie durų.

— Ne! — piktai sušuko Ešling. — Ne. Noriu su juo pasišnekėti.

Netrukus Džoi grįžo.

— Tai ne Markas... — sušnypštė ji.

Ešling akimirksniu vėl nugrimzdo į niūrią klampynę.

— Tai Džekas Divainas.

Keistas vizitas šiek tiek pažadino Ešling iš stingulio. Ko jis nori? Atleisti iš darbo už pravaikštas?

— Dėl Dievo meilės, nusiprausk! — paragino Džoi. — Nuo tavęs įtartinai dvokia.

— Negaliu, — vangiai pasakė Ešling. Taip vangiai, kad Džoi suprato veltui aušinanti burną. Bet ji privertė Ešling paklusti ir apsivilkti švarią pižamą, susišukuoti ir išsivalyti dantis. Tada Džoi atidžiai apžiūrėjo du flakonėlius kvepalų.

— Happy ar Oui ? Happy , — nusprendė ji. — Išbandykime įtaigos jėgą, — Džoi gausiai apipurškė Ešling kvepalais, tada pastūmė ją, tarsi būtų prisukamasis žaislas, svetainės link. — Eik.

Džekas sėdėjo ant mėlynos sofos, jo rankos karojo tarp kelių. Tai buvo keisčiausias reginys. Jis prislėgtas, kaip ir ji. Tokia mintis prasiskverbė pro jos stingulį. Džekas priklausė darbo pasauliui, bet štai jis čia, ir nuo jo ūgio butas atrodė dar mažesnis. Tamsus kostiumas, susitaršę plaukai ir į šoną nusismaukęs kaklaraištis darė rūpesčių iškankinto ir išsiblaškiusio vyriškio įspūdį. Ji lūkuriavo tarpdury, žiūrėdama, kaip jis keičiasi mintimis su klevo laminato grindimis. Paskui jis pakreipė galvą į šoną, pamatė ją ir nusišypsojo.

Kai jis atsistojo, kambario apšvietimas pasikeitė.

— Labas, — burbtelėjo Ešling. — Atsiprašau, kad nepasirodžiau darbe nei šiandien, nei vakar.

— Tik atėjau pasižiūrėti, kaip tu, o ne varyti tavęs į darbą.

Tada Ešling prisiminė. Kai Dilanas pranešė tą siaubingą žinią, Džekas elgėsi su ja stebėtinai maloniai ir švelniai.

— Pasistengsiu ateiti rytoj, — tai padaryti jai buvo tiek pat šansų, kaip ir įkopti į Kilimandžarą.

— Gal pailsėk kokią savaitę? — pasiūlė. — Ateisi pirmadienį.

— Gerai. Ačiū, — jai taip palengvėjo, jog nereikės susidurti su išoriniu pasauliu, kad net nesiginčijo. — Kelioms dienoms atvažiuoja mano mama. Viliuosi, kad kas nors išvarys mane į darbą.

— Viliesi? — Džeko šypsenoje buvo matyti užuojauta. — Kada nors turėsi man apie viską papasakoti.