Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Liza? — šūktelėjo balsas.

Tą balsą ji vos išgirdo.

— Liza, — pakartojo tas pats balsas.

Jai buvo vis tiek.

— LIIIIIZZZZAAAA, — užbliovė balsas. Ji sumetė, kad jis jai pažįstamas. Tai Bekas. Na, tai nėra tikrasis jo vardas, bet jis buvo vienas iš tų berniukų, kurie labai mėgo Manchester United ir gyveno gatvėje. Tas, kalbantis žemu balsu. — ŽINAU, kad tu namie. Ir aš SLAPSTAUSI. Čia guli DIDŽIULĖ gėlių puokštė, ar nori jų?

— Ne, — tyliai atsakė Liza.

— KĄ?

— Ne.

— Negirdžiu tavęs. Ar pasakei „taip“?

Liza supykusi išslinko iš lovos. Po velnių! Visą gyvenimą ji buvo stipri. Niekados nepasiduodavo priešmenstruaciniam sindromui, proto sumaiščiai ar bet kitais atvejais. Ir kai pagaliau nusprendė susirgti nerviniu išsekimu, žmonės neduoda jai ramybės. Ji atlapojo duris ir užstaugė tiesiai Bekui į veidą:

— SAKIAU „NE“!

— Štai, — jis įbruko jai į rankas didelę puokštę, suvyniotą į celofaną, ir šmurkštelėjo įkandin jos į holą. — Paskubėk, kol niekas manęs nepamatė. Dabar turėčiau būti mokykloje.

Liza apatiškai stebeilijo į gėles. Jos gražios. Jokių gvazdikų arba kitokio pigaus šlamšto, bet gausybė keistų žiedų: purpurinių dagių ir orchidėjų, kurios buvo tarsi iš kitos planetos. Nuo ko jos? Staiga jai ėmė virpėti rankos, ir ji jau plėšė voką. Gal jas atsiuntė Oliveris?

Jos buvo nuo Džeko.

Kortelėje buvo parašyta: „Mes manome, kad tu nuostabi. Prašome grįžti į darbą“. Staiga jai toptelėjo mintis, jog tai jo atsiprašymas. Džekas žinojo, kad ji buvo jį nusižiūrėjusi, tačiau tai jo nedomino. Jis žinojo, kad ji tai suprato. O ji žinojo, kad jis suprato, jog ji suprato. Kad ir kaip būtų, tai nebesvarbu. Vis dėlto puiki jo išvaizda ir stiprus kūnas būtų galėjęs išvesti ją iš proto. Jam nelabai rūpėjo dalykai, kurie jai buvo gyvybiškai svarbūs. Ji tik smaginosi svajonėmis apie jį. Tiesą sakant, liūdėjo tik dėl Oliverio.

Bekas neatstojo nuo jos.

— Noriu tavęs kai ko paprašyti.

— Ko? — ji vos apvertė liežuvį.

— Padėk man tai įtrinti į PLAUKUS, — iš treningo kelnių jis ištraukė paketėlį. Tai buvo šviesūs dažai plaukams.

— Tik nesakyk, kad nori groti berniukų grupėje, — tarė Liza.

Iš Beko veido minos buvo aišku, kad jis ieško tinkamų žodžių.

Galiausiai rado juos.

— Ar kada nors liausies NERVINUSI? — sušuko jis. — Aš būsiu Manchester United krašto puolėjas.

— Taigi tau reikia šviesių plaukų sruogų?

— Aha, — suniekė jos kvailumą. — Žinoma, kad taip!

— Ne dabar, Bekai, aš sergu gripu.

— Ne, nesergi, — jis jau žingsniavo į jos vonios kambarį ir atsigręžęs mirktelėjo jai. — Bet jei manęs neįskųsi, ir aš tavęs neįskųsiu.

Ji atsišliejo sienos, norėjo klykti, bet paskui tiesiog pasidavė likimui.

Po valandos Bekas pasirodė su pašviesintomis plaukų sruogomis.

— Ačiū Liza, tu ŠAUNI mergina.

Jam išėjus, Liza atsisėdo prie virtuvės stalo ir užsirūkė. Jai buvo šalta, ji bandė suimti save į rankas, bet vos baigusi rūkyti vieną cigaretę, tuojau užsidegdavo kitą.

Tyliame kambaryje suskambo telefonas, ir širdis vos neiššoko jai iš krūtinės — jos nervų viršūnėlės buvo visiškai nudilusios! Įsijungė atsakiklis: tokiu būdu ji atsirinkdavo skambučius. Bet kai kambaryje pasigirdo Oliverio balsas, visos jos kūno ląstelės sukluso, pajutusios pavojų.

— Gražuole, tai aš. Hm, Oliveris. Pamaniau, paskambinsiu dėl...

Ji čiupo telefono ragelį.

— Aš klausau. Aš prie telefono.

— Ei, — šiltai tarė jis. — Pagalvojau, kad gal rasiu tave. Skambinau į darbą, bet man pasakė, jog tu namie. Ar gavai, e...?

— Taip.

— Bandžiau tau prisiskambinti į darbą ketvirtadienį ir penktadienį, norėdamas perspėti, kad jis išsiųstas, bet nepavyko tavęs pagauti. Palikau tavo sekretorei žinutę, kad paskambintum man, ar negavai jos?

— Ne, — o gal ir gavo. Ji per miglą prisiminė, kaip penktadienio rytą Triks mėgino jai įsprausti kažkokį raštelį.

— Būčiau paskambinęs savaitgalį, bet dirbau. Beprotiška fotosesiją Glazgove su pamišėliais modeliais. Dvidešimties valandų darbo dienos.

— Nieko tokio.

— Taigi hm... net ir žinant, jog tai vyksta, ar labai nesuirzai?

— Ne, — užgniaužė jaudulį Liza.

— Bet vienas iš mudviejų turėjo tai padaryti, — jis jautėsi labai nesmagiai. — Atvirai šnekant, gražuole, maniau, jog tai padarysi tu. Svarsčiau, kodėl taip delsi.

— Esu užsiėmusi. Naujas žurnalas ir visa kita.

— Taip! Bet pasijutau esąs visiškas šunsnukis, kai išvardijau tuos penkis pavyzdžius. Juk supranti, kad nenorėjau tavęs apšmeižti? Pavyzdžiui, kad tuomet buvau įsiutęs, bet ne dabar, juk suvoki, ką sakau? Bet yra tam tikros taisyklės. Mudviejų neišskirtų dvejus metus, o juk mudu išsiskyrėme ne dėl neištikimybės, taigi turime pateikti teismui kitas priežastis.

Liza nebuvo nusiteikusi kalbėti. Ji laukė verksmo protrūkio, jis jau kaupėsi jos viduje. Jei dabar prasižios, rauda išsiverš lauk.

— Liz, — spaudė jis. Jo balsas buvo sunerimęs.

— Aš... — išstenėjo ji.

— Eiiii, — suburkavo jis.

— Tai labai liūdna, — suvirpėjo Liza.

— Žinau, žinau. Papasakok man! — po pauzės Oliveris, regis, ėmė garsiai galvoti. — Bet aš galėčiau pats aplankyti tave? Mudu galėsime tai sutvarkyti, palaidoti, ir tiek.

— Tau protas pasimaišė?

— Aš nesu beprotis. Tik pamąstyk, mudviem reikės mažiau mokėti advokatui, jei sutvarkysime akis į akį tokius dalykus, kaip butas. Ar bent nutuoki, kiek kainuoja kiekvienas mano advokato laiškas tau? Labai daug, Liz. Nagi, gražuole, — įkalbinėjo jis. — Mes juk galime susitarti draugiškai. Dviese. Mano a mano. Ji tylėjo, todėl jis įtikinėjo toliau: — Hombre a hombre.

Ji šyptelėjo ir išspaudė:

— Gerai.

— Taip? Tikrai? Kada?

— Gal šį savaitgalį?

— Tu nedirbsi?

— Ne.

— Nagi, nagi, — tarė jis netvirtu, kaip jai pasirodė, balsu. Paskui nušvito. — Pamėginsiu atskristi šeštadienį ir atsivešiu popierius.

— Pasitiksiu tave oro uoste.

Tik vienas vakaras, pažadėjo sau. Vienas vakaras, kurį jis primetė jai, paskui ji atsigaus.

Ji padėjo ragelį, nelabai žinodama, ką veikti toliau. Galėtų grįžti į lovą, bet staiga nusprendė paskambinti Džekui.

— Ačiū už gėles.

— Nėra už ką. Jomis tik norėjau pasakyti, kad mes... Aš... labai tave gerbiu ir...

— Džekai, atsiprašymą priimu, — nutraukė jį Liza.

— Hm, apie ką tu kalbi... — Džekas nutilo ir atsiduso. — Gerai, ačiū tau.

— Taigi kas vyksta? — ji bemaž įstengė parodyti susidomėjimą.

Džeko balsas pralinksmėjo.

— Tiesą sakant, daugybė gerų dalykų. Spausdinamas naujas žurnalo tiražas. Nežinau, ar matei, bet vakarėlio nuotraukos pasirodė penkiuose savaitgalio laikraščiuose, ir mūsų prašoma, kad šią savaitę pakalbėtum per nacionalinį radiją. Nors ir neskelbėme, bet jau yra keturi kandidatai į Mersedes vietą. Dublinas — mažas miestas. Išsiaiškinau, į kurį žurnalą išėjo Mersedes. Ne į „Manhatan“, o į savaitraštį paaugliams „Putos“.

Gal dėl to, kad atvažiuoja Oliveris, gal dėl puikių naujienų apie „Kolin“ ir dėl tikrai geros žinios apie Mersedes Lizos širdyje kažkas krustelėjo, nes kai Džekas paklausė:

— Ar galime tikėtis, jog tu grįši į darbą?

Ji atsakė:

— Manau, kad taip.