Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Nuo dešimtos valandos šį rytą — ar tai buvo iš tikrųjų šįryt? — jos gyvenimas virto šiurpiai nemaloniu išgyvenimu. Tą akimirką, kai išgirdo Dilaną rakinant duris, ji suprato . Spektaklis baigėsi.

Ji liovėsi pašėlusiai spurdėti po Marku ir ištempė ausį.

— Šššš!

Vienu grakščiu judesiu Markas nusirideno nuo jos. Suakmenėję ir išsproginę akis jie klausėsi, kaip Dilanas lipa laiptais.

Ji būtų galėjusi šokti iš lovos, užsimesti chalatą ir sugrūsti Marką į spintą. Markas mėgino iššliaužti iš lovos, bet Kloda sulaikė jį, tvirtai sučiupdama jam už riešo. Tada su neįtikėtina ramybe ėmė laukti. Artinosi scena, pakeisianti jos gyvenimą.

Pastarąsias penkias savaites ji leido bemieges naktis, svarstydama, kaip baigsis jos romanas su Marku. Ji svyravo tarp noro nutraukti su juo santykius ir grįžti prie įprasto gyvenimo su Dilanu ir fantazijų, jog Dilanas stebuklingai išnyks ir nereikės jam pasakyti, aiškintis, kad bendras juodviejų gyvenimas pasibaigė.

Bet girdėdama artėjančius Dilano žingsnius ji sumojo, jog viskas išsispręs savaime. Staiga ji suabejojo, ar yra tam pasirengusi.

Miegamojo durys atsivėrė, ir nors ji žinojo, kad tai Dilanas, išvydusi jį, nustėro.

Jo veidas. Jo veido išraiška buvo kur kas baisesnė, nei būtų galėjusi įsivaizduoti. Ją kone nustebino didžiulis skausmas, perkreipęs jo veidą. O balsas, kuriuo prabilo, nepanėšėjo į Dilano balsą. Jis sklido tarsi iš pilvo ertmės.

— Nors rizikuoju prabilti kaip iš kokio lyrinio eilėraščio, — su graudžiu orumu gaudydamas kvapą, pratarė jis, — ar seniai tai trunka?

— Dilanai...

— Ar seniai?

— Mėnesį.

Dilanas atsigręžė į Marką, spaudžiantį prie savo krūtinės paklodę.

— Gal malonėtum išeiti? Noriu pasišnekėti su savo žmona.

Droviai prisidengęs savo gražumynus, Markas išropojo iš lovos it krabas, stvėrė drabužius ir sumurmėjo Klodai:

— Vėliau paskambinsiu.

Dilanas žiūrėjo, kaip jis išeina, tada atsisuko į Klodą ir tyliai paklausė:

— Kodėl? — šiame viename žodyje slypėjo aibė klausimų.

Ji stengėsi kaip įmanydama rasti tinkamus žodžius.

— Tiesą sakant, nežinau.

— Prašau man pasakyti kodėl. Pasakyk, kas yra ne taip. Mudu galime tai pataisyti, padarysiu viską.

Ką ji galėjo pasakyti? Staiga jai dingtelėjo mintis, kad ji nenori , jog jis visa tai užglaistytų. Bet ji turėjo būti su juo atvira ir sąžininga.

— Man regis, jaučiausi vieniša...

— Vieniša? Kodėl?

— Nežinau. Nemoku to apibūdinti. Bet jaučiausi vieniša, man buvo nuobodu.

— Nuobodu? Su manimi?

Ji dvejojo. Negalėjo būti tokia žiauri.

— Dėl visko.

— Ar nori, kad tai susitvarkytų?

— Nežinau.

Jis tyrinėjo ją tvyrant ilgai skausmingai tylai.

— Vadinasi, ne. Ar myli tą... jį?

Ji liūdnai linktelėjo galvą.

— Atrodo, taip.

— Gerai.

— Gerai?

Bet Dilanas neatsakė. Tik nuo spintos viršaus nusiėmė kelioninį krepšį, bloškė jį ant lovos, atidarydamas ir vėl užstumdamas stalčius ėmė grūsti į jį apatinius ir marškinius. Tokiam sukrečiančiam reginiui ji buvo nepasirengusi.

— Bet... — pratarė, o jos akys lakstė, matant, kaip į krepšį keliauja kaklaraiščiai, jo skutimosi reikmenys ir kojinės. Viskas klostėsi labai greitai.

Ūmai krepšys išsipūtė, nes buvo kimštinai prikištas. Tada Dilanas užtraukė užtrauktuką, jis veriamai sudžeržgėjo.

— Paskui pasiimsiu ir kitus daiktus.

Jis išlingavo iš kambario, o netrukus, išgyvenusi siaubingą akimirką, Kloda užsimetė chalatą ir nudūmė laiptais jam iš paskos.

— Dilanai, aš vis dar myliu tave, — maldavo ji.

— Tad ką visa tai reiškia? — jis parodė galva į laiptų viršų.

— Aš vis dar myliu tave, — pakartojo ji duslesniu balsu, — bet...

— Jau nebemyli manęs, — šiurkščiai nukirto jis.

Ji delsė. Turėjo elgtis sąžiningai.

— Galbūt...

Jo veidas pasidarė neperprantamas.

— Šįvakar grįšiu ir viską paaiškinsiu vaikams. Kurį laiką gali gyventi šiame name.

— Kurį laiką?

— Namas bus parduotas.

— Tikrai?

— Neišgalėsiu mokėti ir šio namo, ir kito būsto paskolos. O jei manai, kad lindėsiu kokioje nors dvokiančioje skylėje Ratmine, kol tu čia gyvensi, labai klysti.

Ir jis išėjo.

Jai svaigo galva, ji buvo priblokšta dėl to, kaip žaibiškai viskas susiklostė. Ji svajodavo, kad Dilanas dings iš jos gyvenimo, tačiau dabar, kai iš tikrųjų taip įvyko, pasidarė bloga. Per pusvalandį buvo nušluota vienuolika bendro gyvenimo metų. Dilanui tai suteikė didžiulę kančią. Ir dar ta šneka apie namo pardavimą! Taip, ji ėjo iš proto dėl Marko, bet juk viskas nėra taip paprasta.

Pernelyg apstulbusi, kad galėtų verkti, išsigandusi ir apimta sielvarto, Kloda ilgai rymojo virtuvėje. Skambutis prie durų grąžino ją į tikrovę. Turbūt Markas.

Bet ne. Tai buvo Ešling.

Kloda jos nelaukė. Tikrai nebuvo pasirengusi su ja susitikti. O nebūdingas Ešling pyktis ir priešiškumas dar labiau apsunkino ir taip siaubingą painiavą. Klodą visuomet supo meilė, bet staiga visi ėmė jos nekęsti, taip pat ir ji pati. Ji buvo parijas, niekinga būtybė, sulaužiusi visas taisykles, ir jai nebus už tai atleista.

Ešling išėjus, ji pagaliau pravirko. Įsiropštė atgal į lovą ir įsikniso tarp paklodžių, dvelkiančių buvusiu seksu. Ji dar nebuvo niekad skalbusi tiek daug patalynės, kiek per pastarąsias savaites. Na, šiandien nereikia to daryti, nebėra ko slėpti.

Ji pakėlė telefono ragelį ir paskambino Markui, kad jis ją paguostų, jog jie iš tiesų nepadarė nieko blogo. Kad jie eina dėl vienas kito iš proto, kad negali sutvardyti savo jausmų ir kad jų santykiai labai gražūs. Bet darbe jo nerado, jis neatsiliepė ir mobiliuoju telefonu, taigi ji turėjo sielvartauti viena.

Aš nekalta , vis kartojo ji it kokią mantrą. Negalėjau susivaldyti. Bet, kaip plyšys pragaro angoje, jai švystelėjo mintis, jog ji padarė baisų dalyką. Jos elgesys su Dilanu nedovanotinas. Neįtikėtinas. Ji virpančiomis rankomis stvėrė arčiausiai po ranka pasitaikiusį žurnalą ir bandė užsimiršti, skaitydama straipsnį apie piešimą pagal šabloną. Tačiau tas plyšys vėl atsivėrė — šįkart ji pasijuto dar blogiau. Ji sujaukė ne tik Dilano gyvenimą. Ir savo vaikų. Ir Ešling.

Jos širdis ėmė daužytis, ir slidžia nuo prakaito ranka ji pradėjo maigyti nuotolinio valdymo pultelio mygtukus, kol rado Džerį Springerį. Bet šis neišblaškė jos minčių: jo kalbinami žmonės dažniausiai buvo panašūs į animacinių filmukų personažus, kurių gyvenimas keistai susiklostė, tačiau šiandien jai atrodė, kad ji yra viena iš tų personažų.

Ji perjungė į „Emerdeilą“, paskui ėmė spoksoti „Be namų negerai“, bet niekas nepatraukė jos dėmesio. Sukrėsta virpėjo, negalėdama patikėti tuo, ką padarė ir kaip viską sugriovė. Paskui prisiminė, kad reikia pasiimti iš darželio Molę, ir ją ištiko paniškas paralyžiaus priepuolis. Ji negalėjo pasirodyti žmonėms. Tikrai nepajėgė. Tai buvo neįmanoma.

Negalėjo būti viena, bet negalėjo būti ir su žmonėmis. Vieną akimirką susimąstė, ar tik jai nešlyja nervai. Ši baisi mintis košmariškai ją kankino, bet paskui ji šiaip ne taip ištrūko iš lovos glėbio. Pašliję nervai buvo kur kas nemaloniau nei susidūrimas su išoriniu pasauliu.

Popiet paskambino Markas, ir, nors išgyveno daugybę nemalonumų, vos išgirdo jo balsą, kiekviena kūno ląstelė ėmė džiūgauti. Ji ėjo dėl jo iš proto. Gyvenant su Dilanu taip nebūdavo. Tikriausiai niekuomet. Meilė nugalės viską.