Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Bū, kas tau? Ar kas nors atsitiko?

Jis pakėlė į ją akis, plačiai išsižiojo, ir jo gerklėje užstrigo tylus riksmas.

— Pažvelk į mane, — viena ranka uždengdamas akis, kita parodė į save, į permirkusius nešvarius drabužius, į kiaurą dangų virš galvos. — Tai labai žemina, — sudrebėjo jis.

Ešling sustingo. Bū dažniausiai būdavo labai linksmas.

— Aš alkanas, sušalęs, peršlapęs, purvinas, nuobodžiaujantis, vienišas ir išsigandęs! — jo veidas persikreipė iš verksmo. — Pavargau ginčytis su policija, pavargau nuo myžančių ant manęs pasigėrusių viengungių vakarėlių dalyvių, pavargau, kad su manimi elgiamasi kaip su šūdo gabalu. Jie net neįsileistų manęs į kavinę anoj gatvės pusėj išgerti puodelio arbatos. Išsinešti maisto.

Tiesą sakant, Ešling niekada nemanė, kad Bū patiko būti benamiu, bet ji neįsivaizdavo, kad gyvenimas jam toks atgrasus.

— Žmonės labai užgaulioja mane. Vadina veltėdžiu šunsnukiu, sako, kad turėčiau susirasti darbą. Po velnių, mielai susirasčiau. Man bjauru elgetauti, tai labai žeminantis dalykas.

— Ar kas nutiko? — pasiteiravo Ešling. — Ar čia slypi viso to priežastis?

— Ne, — numykė jis. — Tik šiandien man bloga diena.

Ešling svarstant, ką daryti, lietaus lašai, atšokę nuo jos skėčio stipinų, išmargino jos švarko nugarą šaltomis šlapiomis dėmelėmis. Jai pasidarė apmaudu. Ji neturėtų prisiimti atsakomybės dėl Bū. Ji mokėjo mokesčius, taigi tokiais kaip jis reikėtų pasirūpinti vyriausybei. Gal leisti jam prisiglausti savo namo koridoriuje? Bet negalima: vasarą per baisią audrą buvo taip pasielgusi, bet kai kurie gyventojai sukėlė dėl to triukšmą. Taigi gal įsileisti Bū į savo butą? Iš tikrųjų turėtų, tačiau, kad ir kaip jį mėgo, tokiems pokyčiams priešinosi. Bet jis toks nelaimingas...

Ji neatlaikė.

— Eime į mano butą. Nusiprausi ir užkąsi. Galėsi išsiskalbti savo drabužius skalbyklėje.

Ji vylėsi, kad jis atsisakys, ir ji galės ramia sąžine eiti savais keliais, bet jis pažvelgė į ją su vienišiaus dėkingumu.

— Ačiū, — suniurnėjo ir vėl pravirko. — Aš neįprasiu prie šito ir neįkyrėsiu, — pažadėjo, kai ji vedėsi jį laiptais.

Tik nužvelgusi jį švarutėliame savo butuke, sumojo, koks jis purvinas ir suskretęs. Nešvarūs džinsai karojo ant sunykusio, lieso jo kūno, šelmiškas, išblyškęs veidas taip pat murzinas, o sutrūkinėję krumpliai aplipę purvu.

— Aš dvokiu, — susigėdęs tarė jis. — Atsiprašau.

Jos širdyje kažkas prasiveržė. Širdgėla, pyktis.

— Rankšluosčiai, — sukandusi dantis, ji metė jam į rankas minkštą krūvelę. — Šampūnas, atsarginis dantų šepetėlis. O čia skalbyklė ir skalbimo milteliai. Tenai virdulys, arbata, kava. Jei šaldytuve rasi ką nors valgomo, nesivaržyk, — ji įspraudė jam penkis svarus. — Turiu eiti į darbą, Bū. Pasimatysim vėliau.

— Niekados to nepamiršiu.

Ji uždarė duris, palikusi jį stovintį savo prieškambaryje su permirkusiais džinsais, kurių keliai buvo išsimušę kaip Čarlio Čaplino kelnių, su akinamai baltų minkštučių rankšluosčių krūvele, pūpsančia jam ant rankų.

Kai Ešling atėjo į darbą, Džekas Divainas jai tarė:

— Kai kas laukia tavęs, — ir parodė į vyriškį, kuris sugniuždytas smaksojo prie jos stalo.

Išvydusi Dilaną, ji akimirksniu sumojo, kad nutiko kažkas baisaus. Kažkas tikrai siaubinga. Nuo sukrėtimo jo bruožai buvo taip pasikeitę, kad Ešling vos atpažino jį, žmogų, su kuriuo buvo pažįstama vienuolika metų. Jis atrodė sunykęs, o jo oda, plaukai ir akys buvo praradę gyvybę. Dilanas įbedė į ją priblokštą, skausmingą žvilgsnį ir garsiai, visiems girdint, prabilo:

— Kloda užmezgė meilės romaną.

Staiga Ešling pritrenkė tai, ką ji taip aiškiai suprato. Ji patikėjo jo žodžiais. Jos sąmonėje ėmė suktis mintis: kaip siaubingai elgiasi žmonės su tais , kuriuos myli .

Jos veikimo laisvė buvo apribota. Ešling jokiais būdais negalėjo pasakyti Dilanui: „O gal ji tik flirtuoja arba žaidžia“. Todėl turėjo apsimesti ir įtikinėti, kad jis galbūt klysta. Tad ji paklausė:

— Kodėl taip manai?

— Užklupau juos.

— Kada? Kur?

— Šįryt dešimtą valandą grįžau į namus iš darbo. Nerimavau dėl jos, — teisinosi.

Atvirai kalbant, įtarinėjo ją. Bet Ešling viską suprato.

— Ir užtikau juos lovoje, — Dilano balsas staiga virto sopranu. Šįryt antrą kartą Ešling matė suaugusį vyriškį, raudantį it vaikas.

— Aš jį pažįstu, — vapėjo Dilanas. — Kaip ir tu.

Didžiulė baimė ir žinojimas susijungė į tandemą. Ešling suvokė, kieno vardą jis tuojau ištars.

— Tai tas subingalvis komikas.

Žinau.

— Tas tavo draugas.

Tedas!

— Suknistas Markas, — springdamas ištarė Dilanas. — Nesvarbu, koks tas sumautas jo vardas. Valentainas, regis, Markas Valentainas.

— Ne, tu nori pasakyti, Tedas, mažasis tamsiaplaukis Tedas.

— Ne, ne, turiu galvoje tą tavo išstypėlį draugužį Marką Valentainą.

Ešling košmaras ūmai pasisuko kita linkme.

— Jis nėra mano draugas, — lyg iš tolo pasigirdo jos balsas. — Jis — mano vaikinas.

Džekas, ponia Morli ir Bernardas, tuo metu buvę kambaryje, iš nuostabos neįstengė nė krustelėti. Buvo girdėti tik Dilano kūkčiojimas.

— Man regis, tai neturėtų stebinti, — suvebleno jis. — Jau nebe pirmas sykis, kai ji nugvelbia tavo vaikiną.

Jis ilgai ir rūsčiai į ją žvelgė, paskui tarė:

— Dabar neturėčiau tavęs palikti bėdoje, Ešling... Bet verčiau eisiu, — jis pasiėmė kelioninį krepšį.

— Kas tai? — sumurmėjo Ešling.

— Drabužiai, kiti daiktai.

— Tu palieki ją?

— Po velnių, juk turiu tokią teisę.

— Bet kur eisi?

— Šiek tiek pagyvensiu pas motiną.

Ji priblokšta žiūrėjo, kaip jis išeina.

Jos pečius prislėgė sunkus svoris. Tai ranka. Džeko Divaino ranka.

— Eime į mano kabinetą.

Liza pabudo, kamuojama įtampos atoslūgio, kuris būna po didžiulio pakilimo. Visas ano vakaro tviskesys išnyko. Taip, žurnalas puikus, taip, vakaras — tikras triumfas, bet juk tai užkampis. Ar tai tikroji didelė sėkmė?

Bjaurią jos nuotaiką sugadino dar didesnis nusivylimas. Džeku. Ji buvo tikra, kad jis eis su ja. Manė to nusipelniusi — kaip atlygio už sunkų darbą, be kurio nieko nebūtų įvykę.

Nors juodu niekur nebuvo nuėję nuo tada, kai jis grįžo iš Naujojo Orleano, jai atrodė, kad abu laikėsi tylaus susitarimo luktelėti, kol išeis žurnalas. Bet vakar, kai ji norėjo pareikalauti savo premijos, jis buvo dingęs.

Vidurdienį visiškai be ūpo ji pasirodė darbe. Tiesiu taikymu patraukė į Džeko kabinetą, iš dalies norėdama aptarti vakarą, iš dalies — patikrinti jo jausmų fluidus. Ji atidarė duris...

Ir išvydo labiausiai pribloškiantį vaizdą. Akimoju instinktyviai viską supratusi, sustingo vietoje.

Ją apstulbino ne tai, kad Ešling ir Džekas buvo kabinete vieni, ir ne tai, kad Džekas buvo apsikabinęs Ešling it pačią brangiausią porcelianinę lėlę. Ją pribloškė Džeko veido išraiška. Liza nebuvo jo veide regėjusi tokio nepaprasto švelnumo.

Ji žengtelėjo atgal, negalėdama patikėti savo akimis, jai pasirodė, jog tai tik sapnas.

Priėjo Triks ir kyštelėjo popieriaus lapelį.

— Jums skambina.

— Ne dabar.

Po valandėlės iš kabineto išėjo išblyškusi Ešling, vengdama žiūrėti kam nors į akis, ir dingo iš kontoros.

Tada išslinko nuvargęs Džekas.