Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Turi sušlapinti visus, — dusliai šūktelėjo.

— Žinau! — ji pajuto, kad jis pradėjo nuo kairiosios ausies — sveikosios — pakeldamas plaukus, metodiškai skirstydamas juos į sruogas, sušlapindamas jas, paskui persikeldamas prie plaukų linijos ir žemyn kaklo link. Tai kuteno, bet maloniai.

Kai jis išsitempė, norėdamas pasiekti visus plaukus, ir pasilenkė virš jos nugaros, jo šlaunis atsidūrė visai prie pat jos šono. Ji pajuto sklindančią nuo jo šilumą ir labai aiškiai suvokė, kad durys uždarytos. Juodu vieni. Ešling išmušė prakaitas.

Bet vanduo ėmė tekėti dešiniosios ausies kryptimi, ir jos dėmesį atitraukė išgąstis.

— Atsargiai!

— Gerai! — Džekas buvo nusivylęs. Manė, jog neblogai susidoroja su tokiu darbu, juolab kad jam yra tekę trinkti galvą tik sau.

— Atsiprašau, — tarė Ešling dusliu balsu. — Bet jei vanduo pateks į vidų, pradurs ausies būgnelį. Jau dukart buvo taip nutikę.

— Gerai, supratau, — jis sulėtino judesius ir pirštais švelniai braukė, nukreipdamas vandenį nuo pavojingos zonos. Keista, bet jį sujaudino odos išlinkimas užpakalinėje jos ausies pusėje. Ta maža nekalto švelnumo linija, nuo kurios prasideda energingas plaukų gyvenimas. Ji atrodė tokia graudi, miela ir nepaaiškinamai didinga. Ir tas didžiulis idiotiškas vatos gumulas, stirksantis iš šono... Jis nurijo seilę.

— Šampūnas, — nutraukė jo svajas Ešling. — Užlašink lašą, tada išmuilink...

— Ešling, žinau, kaip reikia elgtis su šampūnu.

— O taip.

Jis iš lėto ėmė pirštais sukti ratus, įtrindamas šampūną. Ūmai ji pajuto malonumą. Užsimerkė ir pasidavė tam jausmui. Pastarasis alinantis mėnuo nutolo, o nepakeliamas darbo krūvis palengvėjo.

— Kaip man sekasi? — paklausė jis.

— Puikiai.

— Visados norėjau mokėti gražiai manipuliuoti savo rankomis, — prisipažino jis. Jo balsas buvo ilgesingas.

— Dirbti kirpėju negalėtum, — sumurmėjo apmaudaudama, kad turi kalbėti, nes jai labai patiko ši procedūra. — Nemoki maivytis.

Jo stiprioms, tvirtoms rankoms darbuojantis, jos galva dilgčiojo nuo ekstazės. Ji mirtinai pavėluos į pasimatymą su Najam Kjuzak, bet, atvirai šnekant, jai buvo nusišvilpt. Maži jaudinantys šiurpuliukai bėgiojo palei plaukų liniją, išsisklaidė pervargusio kūno įtampa, o prieblandoje skendinčiame kambaryje buvo girdėti tik Džeko kvėpavimas. Susilenkusi virš kriauklės, ji buvo apgaubta migdančios jo šilumos. Palaima... Bet pajutusi, kad bunda geismas, išsigando. Jis paėmė ne tą šampūną. Ji taip ir žinojo. Tai pernelyg intymu.

Ir dar vienas dalykas kėlė jai rūpestį. Vertikalus sukietėjimas, kuris slankiojo aplink jos kepenis ir atsirado maždaug toje vietoje, kur turėtų būti Džeko Divaino slėpsnos. O gal tai tik jos vaizduotė?

— Dabar jau gali išskalauti, — tyliai tarė ji. — Ir užpilk truputį kondicionieriaus, bet sukis greičiau. Aš pavėluosiu.

Tai Džekas Divainas. Jos viršininkės bosas. Ji nežinojo, kas dedasi, bet kad ir kažin kas, tai buvo labai keista.

Kai tik jis baigė, ji nuspaudė vandens perteklių, tada pamatė, kaip jis atneša rankšluostį.

— Galiu ir pati, ačiū, — jai užėmė kvapą.

Veidrodyje jų akys susidūrė. Ji ūmai nukreipė žvilgsnį nuo juodų jo akių. Buvo sutrikusi, sumišusi...

Visados taip pasijusdavo šalia jo, tačiau dabar jausmai buvo nepalyginti stipresni.

— Ačiū, — mandagiai išspaudė ji. — Labai padėjai.

— Nėr už ką, — jis nusišypsojo, ir nuotaika pasikeitė taip smarkiai, kad vėliau ji svarstė, ar jai tik nepasigirdo tokie jo žodžiai: — Nesu jau toks didžiulis pabaisa, kaip visiems jums atrodo.

— Ne, mes ne...

— Aš tik sunkiai dirbantis tipelis.

— Hm, tiesa!

— Na, dabar iš kiek lažinamės, kad Triks nutvers mane, išeinantį iš moterų tualeto?

Ešling akimirką pagalvojo ir atsakė:

— Iš dešimties svarų.

52

Kai Džekas pasirodė Herbert Park viešbutyje, vakarėlis jau buvo įsismarkavęs. Jame buvo tikra spūstis. „Kolin“ numeriai gulėjo ant stalų, sudėti didžiulėmis blizgančiomis krūvomis, o merginos buvo išsirikiavusios į labai efektingą konvejerį — jos turėjo sutikti ir užimti laukiamus įtakingus asmenis.

Pirmoji trumpo stabtelėjimo vieta buvo Liza, visa išsiblizginusi ir vylingai švytinti, turbūt kaip niekada graži. O štai ir Ešling, kerėpliškai atrodanti su suknele ir aukštakulniais, tikrino kvietimus pagal sąrašą. Mersedes, gyvatiškai laiba su juodu blizgančiu drabužiu, atėjusiesiems segė ženkliukus su pavarde, Triks, menkai teapsirengusi, nurodinėjo žmonėms, kur yra drabužinė. Gražūs jauni vyrai ir moterys siuvo su padėklais, ant kurių puikavo kokteiliai suaugusiesiems.

— Madam redaktorė, — Džekas stabtelėjo priešais Lizą.

— Labas, tai aš turiu sveikintis! — išsišiepė ji.

— Gerai, tada pasisveikink su manimi.

Ji pabučiavo jam į skruostą ir, parodijuodama bjaurią žurnalo redaktorę, sušuko:

— Brangusis, kaip pasakiškai nuostabu susitikti su jumis! Beje, kas esate jūs?

Džekas nusijuokė ir nuėjo prie Ešling, ši pakėlė akis nuo sąrašo.

— O, labas, — netikėtai žaismingai pasisveikino ji. — Divainas. Džekas. Sąraše jūsų nerandu. Kas jūs? Įtakingas ar galingas asmuo?

— Nei toks, nei anoks, — jis perliejo žvilgsniu juodą laisvą jos tiesaus kirpimo suknelę. — Puikiai atrodai, — bet iš tikrųjų turėjo galvoje: „Atrodai kitokia“.

— Retai kada apsivelku suknelę, — prisipažino Ešling. — Ir jau spėjau suplėšyti pėdkelnes.

— Kaip pasisekė šukuosena?

— Pats įvertink, — ji nerangiai apsisuko.

Kitos moterys su lygių trumpų plaukų šukuosena atrodytų elegantiškai ir grakščiai; o Ešling ji teikė žavaus paprastumo, ir jam truputį dilgtelėjo širdį.

— O ausis?

— Kuri ausis? — linksmai paklausė Ešling, tada kilstelėjo šampano kokteilį. — Į sveikatą! Visai nebeskauda. Dabar prašyčiau žengti toliau.

Liza visą vakarą priiminėjo sveikinimus. Vakarėlis buvo tikras triumfas: atėjo visi. Nuodugnios paieškos padėjo atkasti tik šešis šimtus keturiolika įtakingų Airijos asmenų, bet, regis, nė vienas nepasididžiavo ir atvyko. Kambarys ūžė nuo liaupsių ir linkėjimų. Tai buvo nuostabu!

Nors ir būta nesėkmių spaustuvėje, „Kolin“ puikiai pavyko. Blizgūs ką tik iškepto žurnalo puslapiai dar garavo spaustuvės šiluma. Tik vienuoliktą vakaro Liza gavo įžymybės laišką. Jį sukurpė pagrindinis ką tik susikūrusios vyrukų grupės Laddz dainininkas Šeinas Dokeris, nervingas jaunuolis, su kuriuo Liza susipažino prieš kelis mėnesius per vieną renginį. Jis tapo bona fide 14 numylėtiniu, jo namų sienomis it kokios beždžionės repečkojosi paauglės.

Šeinas prisiminė Lizą. Ir kaip būtų galėjęs pamiršti vienintelį žmogų, kuris buvo jam toks malonus per daugybę mėnesių? Jei tik iškraustys iš savo stalčiaus paaugles, bus laimingas, galėdamas parašyti laišką. Ir visi pritarė, kad jo straipsnis turi patrauklaus šviežumo ir gyvumo, kurio neįstengtų perteikti žilagalviai senieji rokeriai.

Nuo Lizos veido neišnyko graži plati šypsena. Ir kas prieš keturis mėnesius būtų galėjęs pamanyti, kad jai pasiseks nuveikti tokį titanišką darbą? Ir kad dėl to ji taip puikiai jausis?

Išsisprendė net ir reklamos reikalai: visiems susuko galvas Fridos Kieli nuotraukos su benamiais. Visų svarbiausių mados namų spaudos biurai suprato, kad „Kolin“ — ne provincialus žurnaliūkštis, o jėga, su kuria reikia skaitytis. Jie ne tik įdėjo didžiules brangias reklamas, bet ir, tiesą sakant, paprašė, kad jų kolekcijos būtų reklamuojamos ir būsimuose numeriuose.