Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Kaltė, kaltė, siaubinga ėdanti kaltė. Ji vos pakentė save, norėjo iš neapykantos sau nusidirti odą.

Buvo pasirengusi tvarkyti visų daiktus. Norėjo būti ištikimiausia žmona ir labiausiai mylinti, pasiaukojanti motina. Kreigas su Mole turės suvalgyti viską, kas bus jų lėkštėse. Ji tyliai sudejavo: kokia motina ji tapo? Šėrė juos visokiais sausainiais, kokie tik pasitaikydavo po ranka, leido jiems nemiegoti iki vėlumos, kaip jie to norėdavo. Gana. Ji ketino būti labai griežta. Tiesą sakant, abejotinai pavojinga. Ir vargšas Dilanas. Vargšelis mylintis, ištikimas, darbštusis Dilanas. Jis to nenusipelnė. Išdavystės, siaubingo žiaurumo, to, kaip ji šaltai jį atstūmė: užmezgusi šį meilės romaną, ji neleido jam net prie jos prisiliesti.

Meilės romanas. Krūtinėje jai užgniaužė kvapą. Ji įsipainiojo į meilės romaną. Ją svaigino to nuotykio rimtumas. O kas bus, jeigu ji bus užklupta? Kas, jei Dilanas tai atskleis? Nuo tos minties jai vos nesustojo širdis. Reikia liautis. Tučtuojau.

Ji nepakentė savęs, nepakentė to, ką darė, o jeigu nutrauks santykius, kol niekas neišsiaiškino, viskas bus gerai, tarsi nieko ir nebuvo. Įkvėpta ryžto, ji pakėlė telefono ragelį.

— Labas, tai aš.

— Noriu, kad šis romanas baigtųsi.

Jis atsiduso:

— Ir vėl?

— Noriu pasakyti, kad nebesimatysiu su tavimi. Neskambink man ir nebesilankyk mano namuose. Myliu savo vaikus, myliu savo vyrą.

Po pauzės, kurios metu buvo girdėti traškesys, jis tarė:

— Gerai.

— Gerai?

— Gerai. Aš suprantu. Lik sveika.

— Lik sveika?

— O ką dar norėtum išgirsti?

Ji padėjo ragelį ir staiga pasijuto apgauta. Kur atpildas už tai, kad teisingai pasielgė? Atvirkščiai, ji pajuto nepasitenkinimą, tuštumą ir kančią. Jis net nesistengė kovoti. O ji manė, kad eina dėl jos iš proto. Niekšas. Anksčiau puoselėjo idiotišką mintį, kad užadys skyles Dilano kojinėse, desperatiškai stengdamasi parodyti meilę jam. Bet kai nusliūkino į virtuvę, visas namų šeimininkės pasiryžimas buvo išgaravęs. Velniop, abejingai pagalvojo, Dilanas galės nusipirkti naujas kojines.

Kone prieš savo valią ji nuskuodė atgal į holą, čiupo telefoną ir paspaudė perskambinimo mygtuką.

— Alio, — atsiliepė jis.

— Nedelsdamas atvažiuok, — jos balsas buvo verksmingas ir piktas. — Vaikų nėra, turime laiko iki keturių.

— Jau važiuoju.

Ešling išėjo iš kontoros tik pusę devynių. Ją kamavo šleikštulys, ji buvo išsekusi, taigi nebūtų ištvėrusi dešimties minučių kelio pėsčiomis iki namų, todėl pasigavo taksi. Atsilošusi patikrino mobiliojo žinutes. Tik viena. Iš Marko. Šįvakar neateis pas ją, nes turi eiti į spektaklį. Ačiū Dievui, atsiduso. Dabar galės paskambinti Klodai, o paskui ners tiesiai į lovą. O po dviejų savaičių, kai viskas bus baigta, ji užsiims Marku...

Išlipusi iš taksi, susidūrė su Bū, po jo akimi buvo mėlynė.

— Kas atsitiko!

— Šeštadienio vakaras labai tinka muštynėms, — šmaikščiai atsakė. — Prieš kelis vakarus. Girtas tipelis užsimanė peštis. Ak, tie gyvenimo gatvėje džiaugsmai!

— Tai siaubinga!

Žodžiai išsprūdo greičiau, nei Ešling būtų galėjusi juos sulaikyti.

— Gal neprieštarausi, jei paklausiu, kodėl, hm, esi benamis?

— Karjeros žingsnis, — visiškai rimtai pasakė Bū. — Prašydamas išmaldos, kasdien uždirbu du šimtus svarų, tiek gauna visi benamiai, argi neskaitei laikraščiuose?

— Tikrai?

— Ne, — sarkastiškai pasišaipė jis. — Man pasiseka, jei sužvejoju du šimtus pensų. Tai sena istorija. Jokio darbo, jei neturi gyvenamosios vietos adreso, ir jokio adreso, jei neturi darbo.

Ešling buvo apie tai girdėjusi, bet niekuomet nemanė, jog taip iš tikrųjų būna.

— Bet ar tu neturi, hm, supranti, šeimos, kuri tau padėtų? Pavyzdžiui, tėvų?

— Ir taip, ir ne, — jis sukikeno ir paaiškino: — Mano vargšė mama yra prastos sveikatos. Protelis pasimaišęs. O tėtis įspūdingai išnyko, kai man buvo penkeri. Taigi buvau atiduotas į globos namus.

— O Dieve, — Ešling gailėjosi, kad įsivėlė į tokį pokalbį.

— Taip, aš — tipiškas benamio pavyzdys, — liūdnai tarė Bū. — Tai labai nesmagu. Tiesą sakant, negalėjau išbūti nė vienuose globos namuose, nes norėjau gyventi su savo mama, todėl sugebėjau prasiskinti sau kelią per švietimo sistemą, nelaikydamas nė vieno egzamino. Todėl, net ir turėdamas savo būsto adresą, tikriausiai vis tiek negaučiau darbo.

— Kodėl nesikreipi į nakvynės namus?

— Tenai pirmiausia priimamos moterys ir vaikai. Jei pastočiau, turėčiau daugiau galimybių. Tačiau bevaikiai vyrai, manoma, gali pasirūpinti savimi, todėl jiems nedaroma jokių nuolaidų.

— O bendrabutis? — Ešling buvo girdėjusi, kad tokie yra.

— Jame jokių kambarių benamiams. Šiame mieste gausybė benamių.

— Ak. Ak, tai baisu. Viskas siaubinga.

— Atsiprašau, Ešling, sugadinau tau dieną, ar ne?

— Ne, — atsiduso ji. — Ši diena ir šiaip nebuvo sėkminga.

— Ei, aš baigiau „Nelemtas dienas“, — šūktelėjo jai įkandin Bū. — Tie serijiniai žudikai tikrai žino, kaip žaloti. Ir jau įpusėjau „Surūšiuota!“ Viename puslapyje suskaičiavau trylika žodžių „dulkintis“.

— Įsivaizduoju, — ji neturėjo jėgų klausytis Bū knygų „apžvalgos“.

Ešling sunkiai užplumpino laiptais, prisipylė taurę vyno ir pasiklausė atsakiklio. Vėl atėjo seniai girdėtos žinutės iš Cor mac. Aišku, kad hiacintų svogūnėliai bus atvežti kitą savaitę, o tulpių reikės dar palaukti.

Tada susidrovėjusi Ešling paskambino Klodai. Jos nesišnekėjo jau keletą savaičių, iš tiesų, nuo ano savaitgalio, kai buvo išvykusi į Korką.

— Aš labai labai atsiprašau, — nusižeminusi kalbėjo Ešling. — Turbūt nepasimatysim, kol pasirodys tas sumautas žurnalas. Dažniausiai užtrunku darbe iki devynių vakaro ir esu taip nusikalusi, kad vargiai prisimenu savo vardą.

— Nieko tokio. Ketinu išvažiuoti.

— Atostogauti?

— Kitą savaitę išvažiuoju viena kelioms dienoms. Į sveikatingumo centrą Viklove... Nes esu įsitempusi ir persidirbusi, — užbaigė Kloda, įnirtingai teisindamasi.

Staiga Ešling labai aiškiai prisiminė, kaip Dilanas buvo susirūpinęs dėl Klodos ir kaip juodu šnekėjosi. Akimirksniu ją persmelkė labai labai bloga nuojauta. Nelaimės grėsmė. Kloda kėlė šiokį tokį nerimą ir balansavo ties didžiule paslapties atskleidimo riba.

Ešling pajuto kaltę ir baimę.

— Kloda, kažkas tau darosi, ar ne? Labai atsiprašau, kad nebuvau su tavimi. Leisk tau padėti, prašau, leisk padėti, turi išsipasakoti, kas tave slegia.

Kloda tyliai pravirko, ir tada Ešling apėmė tikrų tikriausia baimė. Kažkas iš tikrųjų buvo blogai.

— Pasakyk man, — ragino Ešling.

Bet Kloda tik sukūkčiojo:

— Ne, negaliu, aš — baisi moteris.

— Tu ne baisi, tu nuostabi!

— Tu nežinai, aš labai bloga, tu nė nenutuoki, o tu tokia gera... — ji raudojo ir kažką padrikai vapėjo.

— Aš ateisiu, — karštai pasisiūlė Ešling.

— Ne. Ne, prašau, nedaryk to, — dar truputį pasriūbavusi, Kloda sušniurkščiojo ir tarė: — Viskas gerai. Dabar man geriau. Tikrai.

— Žinau, kad taip nėra, — Ešling pajuto ją išsisukinėjant.

— Yra, — ji buvo kone griežta.

Vos padėjus ragelį, Ešling pradėjo purtyti drebulys. Tedas. Sumautas Tedas. Ji nujautė... Virpančiais pirštais ji surinko jo numerį ir puolė kaltinti:

— Jau seniai tavęs nemačiau.