Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Jam atėjus prie kopijavimo aparato, Liza prisigretino ir įsmeigusi į jį žvitrias akis tarė:

— Niekada nebūčiau maniusi.

— Ko?

— Kad tu — sušių mėgėjas, — erzino ji, švytuodama plaukais.

Jo vyzdžiai išsiplėtė, akimirksniu akys pasidarė beveik juodos, ir jų žvilgsniai kibirkščiuodami susidūrė.

Po penkių minučių į kontorą parplumpino Triks, tabaluodama ant mažylio piršto maišelį su sušiais ir nešdama jį kaip įmanydama toliau nuo savo kūno.

— Kas tau šiandien nutiko? — paklausė Džekas. — Buvai paimta įkaite per banko apiplėšimą? Tave buvo pagrobę ateiviai?

— Ne, — paprieštaravo Triks. — Turėjau stabtelėti prie O’Nilo gerai išsivemti. Štai, — ji kone sviedė maišelį Lizai, tada pasitraukė nuo jos kuo toliau. — Tfiu! — smarkiai susipurtė.

Liza tikėjosi, kad Džekas pasiūlys valgyti susius jo kabinete. Jau įsivaizdavo, kaip juodu maitins vienas kitą, ir ne tik žalia žuvimi. Bet jis prisitraukė kėdę prie Lizos stalo ir didžiulėmis stipriomis rankomis išgriebė iš popierinio maišelio gelmių lazdeles, servetėles ir plastikines dėžutes. Dėdamas bento dėžutę priešais Lizą, atidarė traškantį plastikinį dangtelį ir plačiu mostu atidengė gražią sušių eilutę.

— Madam priešpiečiai, — džiugiai pasakė jis. — Tik žiūrėk, kad neapsivemtum!

Liza neįstengė aiškiai nusakyti, kokius jausmus jai sukėlė jo elgesys, nes kai bandė juos kaip nors pavadinti, tie jausmai tiesiog ją užplūdo, ir pasijuto puikiai: saugiai, ypatingai, tarp jų užsimezgė ryšys. Visa kontora nenuleido nuo jų akių. Liza ir Džekas valgė sušius kaip tikri suaugėliai.

Ypač buvo išsigandusi Ešling, bet negalėjo atplėšti nuo jų žvilgsnio. Vogčiomis spoksojo į juos, tarsi būtų žiūrėjusi į siaubingą avariją kelyje, paskui ėmė mirksėti, lyg išvydusi tai, ko būtų nenorėjusi matyti.

Ji matė ne tik žalią žuvį. Tenai buvo mažyčiai ryžių gumulėliai, kurių viduje tūnojo žalia žuvis, ir visa tai buvo apipilta įmantriu padažu. Žalia tyrė buvo ištirpinta, matyt, sojų padaže, į ją ir buvo mirkomas sušis. Ešling vėpsojo it užkerėta, kaip Džekas, manipuliuodamas lazdelėmis, subtiliai pakėlė rausvą permatomą skiedrelę ir meistriškai užklojo ją ant blizgančio ryžių ir žuvies ryšulėlio.

Žodžiai ištrūko prieš Ešling valią:

— Kas tai?

— Marinuotas imbieras.

— Kam?

— Nes taip gardu.

Ešling stebeilijo kelias dar labiau intriguojančias akimirkas, paskui leptelėjo:

— Na, ar skanu? Visa tai?

— Gardu. Jauti imbiero pikantiškumą, krienų, tos žalios tyrės, ugnį ir žuvies saldumą, — paaiškino Džekas. — Tas skonis nepanašus į jokį kitą, bet jis malonus.

Smalsumas sukėlė Ešling sumaištį. Viena jos pusė veržėsi paragauti, bet, atvirai kalbant, žalia žuvis ... Turiu galvoje, žalia. Žuvis!

— Paragauk, — Džekas ištiesė jai lazdeles, tarp kurių sūpavosi sušis.

Ešling kūnas tučtuojau metėsi į šalį, o jos veidą išmušė raudonis.

— Hm, ne. Ačiū, ne.

— Kodėl ne? — jo akys juokėsi. Vėl.

— Nes ji žalia.

— Bet juk valgai rūkytą lašišą? — paklausė Džekas, neįstengdamas nuslėpti juoko.

— Aš jos nevalgau, — įsiterpė užsispyrėlė Triks. — Jau verčiau susismeigsiu į akis adatas.

— Siūlau paskutinį sykį. Ar tikrai nenori paragauti? — Džekas švelniai bandė Ešling, nenuleisdamas nuo jos akių. Ešling ryžtingai papurtė galvą, ėmė kramsnoti sumuštinį su kumpiu ir sūriu ir pajuto palengvėjimą, bet jos smalsumas buvo nepatenkintas.

Liza apsidžiaugė, kad Ešling supasavo. Ji nepaprastai mėgavosi Džeko artumu, jau nekalbant apie tai, kad ją žavėjo, kaip jis darbavosi su lazdelėmis. Su patyrimu, stilingai, tarsi būtų valgęs su jomis nuo gimimo. Būtų galėjusi nusivesti jį į Nobu , ir jis nepadarytų jai gėdos, paprašydamas peilio ir šakutės. Ji taip pat gan meistriškai mokėjo valgyti su lazdelėmis. Turėjo mokėti. Daugybę vakarų treniruodavosi namie, linksmindama Oliverį.

— Ir kam stengiesi padaryti įspūdį, gražuole?

Nuo minties apie Oliverį ji susisuko iš skausmo, tačiau tai praeis. Džekas padės.

— Atiduosiu tau savo ungurio sušį mainais už Kalifornijos delfinžuvę, — pasiūlė Liza.

— Manai, kad ungurys per riebus?

Liza ėmė prieštarauti, paskui šypsodamasi prisipažino:

— Taip.

Kaip Liza ir tikėjosi, Džekas buvo laimingas, galėdamas suvalgyti žalio ungurio sušio gabalėlį. Žalias ungurys — pernelyg didelis iššūkis net tokiai prityrusiai sušių valgytojai kaip ji. Tačiau vyrai valgo viską, ir kuo bjauresnis maistas, tuo geriau. Triušis, emu, aligatorius, kengūra...

— Mudu turėsime tai pakartoti, — tarė Liza.

— Taip, — Džekas atsilošė kėdėje ir mąsliai linktelėjo. — Turėsime.

45

— Tu nepatikėsi! — ketvirtadienio vakarą Markas atėjo pas Ešling, pasikišęs po pažastimi vaizdajuostę. Jo akys spindėjo iš susijaudinimo. — Šeštadienį vakare vaidinsiu su Edžiu Izardu.

— K-kaip?

— Turėjo vaidinti Styvas Brenanas, bet staiga buvo paguldytas į ligoninę. Štai kaip! Bus didžiulis spektaklis.

Ešling veidas patamsėjo iš nusivylimo.

— Negalėsiu eiti.

— Ką? — griežtai ištarė Markas.

— Prisimeni, juk sakiau, kad šį savaitgalį turiu aplankyti tėvus Korke.

— Nevažiuok.

— Negaliu, — paprieštaravo ji. — Labai seniai jų nemačiau, tad nebegaliu tempti.

Jos tėvai, sužinoję, kad galų gale ji tikrai atvažiuos, taip susijaudino, jog vien pagalvojus, kad galėtų atšaukti savo apsilankymą, ją išpylė prakaitas.

— Atidėk kitam savaitgaliui.

— Nieko nebus, nes turėsiu dirbti. Kita fotosesiją.

— Iš tikrųjų svarbu, kad eitum į spektaklį, — ramiai pasakė Markas. — Tai didelis renginys, o aš vaidinsiu naują gabalą, taigi man reikia, kad būtum.

Ešling persikreipė, draskoma prieštaringų jausmų.

— Man labai gaila. Bet aš jau psichologiškai pasiruošiau kelionei pas juos, seniai nebuvau... Turiu traukinio bilietą, — Pridūrė ji.

Kai ji išvydo skausmingą ir neįžvelgiamą jo miną, jos viduriai susitraukė į kietą gniužulą. Ji neapkentė savęs, kad šitaip jį nuliūdino, tačiau nusivylimas laukė jo arba jos tėvų. Jai patikdavo daryti paslaugą, o dabar pakliuvo į pačią baisiausią, kokia tik gali būti, padėtį: kad ir kaip laviruotų, vis tiek ką nors supykdys.

— Man iš tikrųjų labai gaila, — nuoširdžiai pasakė. — Bet mano santykiai su tėvais gana keblūs. Jei nenuvažiuosiu, tik dar labiau juos sugadinsiu.

Ji laukė, kol jis paklaus, kodėl jos santykiai su tėvais tokie sudėtingi. Nusprendė pasakyti kodėl. Bet jis tik metė jai įžeistą žvilgsnį.

— Man labai gaila, — pakartojo ji.

— Nieko tokio.

Tačiau gerai nebuvo. Nors jie atsikimšo butelį vyno ir įsitaisė žiūrėti jo atsineštos vaizdajuostės, tvyrojo bjauri nuotaika. Vynas veikė taip, tarsi jame nebūtų alkoholio, o Ardalas O’Hanlonas buvo liūdnas kaip dar niekad. Ešling graužė kaltė, taigi vos pradėdavo pokalbį, žodžiai atsimušdavo į sieną. Pirmąkart nuo tada, kai pradėjo susitikinėti su Marku, ji neįstengė užmegzti pokalbio.

Po kelių įtemptų valandų atėjo dešimta. Markas atsistojo ir apsimetė, kad rąžosi.

— Verčiau jau eisiu.

Iš siaubo į Ešling skrandį pliumptelėjo akmuo. Jis visada pasilikdavo nakvoti.

Atsiskleidė dar viena bauginama perspektyva: galbūt tai nebuvo vaidas, gal tai Pabaiga. Žiūrėdama, kaip Markas šiurpinamai greit mauna prie durų, ji susizgribo karštligiškai persvarstanti savo pasirinkimą. Gal ir galėtų atšaukti kelionę į Korką. Kelios savaitės juk nieko nepakeis? Jos santykiai su Marku buvo kur kas svarbesni...