Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Markas Dignanas buvo ką tik prisidėjęs prie jų ir bandė suprasti, kas čia darosi. Dviratis Bilis trynė šlapias kojas švarko rankove, o Kloda veblendama atsiprašinėjo. Jiems nespėjus jos pasmerkti, Markas pranešė žinią:

— Ji turi du vaikus, — pasakė ir iš gailesčio skubiai suraukė kaktą, — todėl retai išeina į žmones.

Kloda užmezgė pokalbį su moterimi, sėdinčia prie kito stalo, ir abi ėmė kuždėtis sukišusios galvas. Atrodė, tarsi būtų sprendusios pasaulines problemas, bet kai Ešling slapta pasiklausė, apie ką jos šnibždasi, nugirdo tik tokią jų šneką: „Jei pati neturi vaikų, to nesuprasi“, „Teisybė. Jei pati neturi vaikų, to nesuprasi“.

Paskui Kloda nupėdino į tualetą, o kai po dešimties minučių negrįžo prie stalo, Ešling sunerimusi ėmė dairytis ir išvydo ją, plepančią su merginų trijule. Vėliau Ešling pastebėjo ją juokaujančią su vyriškiu. Netrukus Kloda jau tauškė su dviem vaikinais, smarkiai mosikuodama rankomis, lyg būtų rodžiusi, kaip išspausti iš krūtų pieną. Bet Kloda atrodė laiminga, kaip ir abu vaikinai, tad Ešling nusprendė jos nejudinti. Netrukus Ešling nuėjo į barą ir, užsisakiusi gėrimo, pamatė Klodą, laviruojančią tarp stalų. Staiga ji atsitrenkė į vieną, ant jo susiūbavo koks tuzinas gėrimų.

— Oi! — garsiai sušuko Kloda.

Du vyrai, pasirėmę ant baro, taip pat stebeilijo į Klodą.

— Per plauką neparvirto, — pratarė vienas, kai taurės pasvyravusios taip ir nepargriuvo.

— Taip, — atsakė kitas, — bet ji turi du vaikus ir retai kur nors išeina.

— Atsiprašau, ar negalėtumėt pakeisti vieno iš tų „Raudonųjų kvadratų“ į Red Bull ? — pagauta impulso paklausė Ešling barmeno. Kloda jau ganėtinai prisisiurbusi.

Stebėtina, bet gerokai nusitašiusi Kloda suprato, kad yra apgauta: jai įbruktas nealkoholinis gėrimas, ir pyktelėjo.

— Tikriausiai manai, kad esu idiote. Tikriausiai manai, kad aš — idiote.

— Ar neturėtume jos nugabenti į namus? — sumurmėjo Markas.

Ešling dėkinga linktelėjo.

— Neišeisiu, kol neišgersiu dar vieno gėrimo, — agresyviai pasipriešino Kloda.

Markas ėmė švelniai ją įtikinėti tarsi vaiką.

— Supranti, mudu su Ešling norime namo, ir būtų puiku pamėtėti į namus ir tave.

— Gerai, drožkit namo, — paliepė Kloda.

— Bet mums iš tikrųjų būtų smagu, jei važiuotum su mumis taksi.

— Galbūt, — niūriai pasakė Kloda. — Bet tik todėl, kad tu patinki man.

— Gal reikia padėti? — viltingai pasiteiravo Tedas.

— Ne, — Ešling buvo griežta. — Mes tik užvešim ją į namus pas jos vyrą.

Kloda stipriai apkabino Tedą, tada susiraukė — Ešling krūptelėjo — ir pabučiavo jam į kaktą.

— Tu mielas, — paglostė jam savimeilę. — Nepamiršk ateiti ir aplankyti manęs.

— Nepamiršiu!

— Eime, — Ešling paėmė ją už rankos, bet Kloda apsisuko ir bandė prikibti prie ko nors kito.

— Iki, Džekai, — džiaugsmingai užgiedojo.

— Iki, Kloda, buvo malonu susipažinti, — nusišypsojo Džekas.

— Ir man buvo malonu, — Klodos balsas buvo it balzamas. — Tikiuosi pamatyti tave netr... Oi! Ešling! Išsuksi man ranką!

Bet Ešling negailestingai tempė ją prie durų.

Kloda, pasodinta ant užpakalinės sėdynės, piktinosi ir skundėsi, kokie nuotaikos ir malonumo gadintojai yra Ešling ir Markas, kad ji nenorėjo važiuoti į namus, kad jai buvo labai linksma, kad turinti du vaikus ir retai išeinanti į žmones... Paskui ūmai vidury vaitonių stojo tyla. Klodos smakras nuslydo ant krūtinės, ir ji taikiai užmigo.

Kai Dilanas atidarė duris, Ešling džiugiai tarė:

— Į namus pristatyta girta moteris. Pasirašykite štai čia. Klupinėjanti ir svirduliuojanti Kloda buvo įtempta, o Markas su Ešling grįžo į taksi, ketindami traukti namo.

— Ar turi rašiklį? — paklausė Markas Ešling, jiems švilpiant taksi tamsiomis gatvėmis į Ešling butą.

— Taip.

— O popieriaus?

Ešling jau ieškojo kokio nors lapelio.

Akies krašteliu ji žiūrėjo, kaip Markas kažką brūkšteli. Tai buvo labai panašu į „Girtos moters pristatymas į namus. Pasirašykite štai čia“. Bet jai nespėjus tuo įsitikinti jis sulankstė lapelį.

Kitą dieną Ešling telefonas suskambo penkiolika po aštuonių. Tokį ankstyvą metą galėjo skambinti tik Kloda, kamuojama baltosios karštligės. Ir Ešling neapsiriko.

— Nemiegu jau nuo pusės šešių, — nusižeminusi tarė Kloda. — Tik norėjau atsiprašyti už vakarykštį vakarą. Iš tikrųjų atsiprašau. Labai atsiprašau. Ar pasirodžiau kaip visiška kvailė? Manau, kad problema yra tai, kad turiu du vaikus ir retai išeinu į žmones.

— Tu elgeisi gražiai, — mieguistai patikino ją Ešling. — Visi manė, kad esi nuostabi.

Kloda ? nebyliai ištarė Markas. Ešling linktelėjo.

— Tu buvai miela, — šūktelėjo Markas. — Labai maloni.

— Kas tai? Markas? Jis — tikras šaunuolis. Pasakyk jam, kad jis buvo puikus.

— Ji sako, kad buvai puikus, — persakė Ešling, atsigręždama į Marką.

Kloda pajuto palengvėjimą, bet labai trumpam.

— Negaliu apsakyti, kaip laukiau to vakaro, ir man buvo labai smagu, tačiau dabar tikriausiai niekur manęs nebesivesi. Tai buvo gražiausias vakaras per daugybę metų, bet aš jį prakeikiau.

— Nekvailiok, galėsi eiti su mumis kada tik panorėsi!

— Bet kada! — riktelėjo Markas.

— Hm, Ešling, ar bent nutuoki, kaip parsiradau į namus?

— Mudu su Marku parvežėm tave su taksi.

— Ak taip, — tvirtai tarė Kloda. — Prisimenu... Tiesą sakant, ne, — suglumo ji. — Prisimenu komikus, vaidinančius scenoje, bet kas įvyko paskui, ne. Koks siaubas, regis, išverčiau kažkieno bokalą, bet, manau, tai tik mano vaizduotės vaisius.

— Hm, taip.

— Bet labai blogai, kad neprisimenu, kaip parkeliavau namo, — Kloda vėl pasijuto kalta. — Ak, gerasis Dieve, — jos balsas pažemėjo keliomis oktavomis ir virto dejone. Staiga ji prisiminė kai ką pernelyg baisaus. — Mane kamuoja siaubinga nuojauta... o ne, nebūčiau galėjusi.

— Ko?

— Tos merginos, su kuriomis šnekėjausi tualete, viena iš jų buvo nėščia. Pasišoviau jai parodyti, kaip puikiai užgijo epiziotomijos siūlės. Po perkūnais, pasakyk, kad to nepadariau, — tyliai aimanavo ji. — Kad man tik pasivaideno. Tikriausiai.

— Tikriausiai, — nė nemirktelėjusi sumelavo Ešling.

— Na, jeigu tai ir teisybė, apsimesiu, kad prasimanau. Kaltas tas Red Bull, — sušuko ji. — Daugiau niekuomet prie jo neprisiliesiu!

Kai Ešling padėjo ragelį, Markas pabučiavo ją ir švelniai paklausė:

— Ar vakar buvau geras?

— E... ne, — Ešling nustebo. Grįžę jie net nepasimylėjo.

— Ne? — iš sielvarto jo balsas nuskambėjo šaižiai.

O Dieve! Ešling per vėlai susivokė, ką jis turėjo galvoje.

— Scenoje? Maniau, kad klausei apie lovą. Jau ne sykį sakiau, kad scenoje tu fantastiškas.

— Geresnis už Dviratį Bilį, „vieną įžymiausių airių komikų“?

— Juk žinai, kad taip.

— Jei žinočiau, neklausčiau.

— Geresnis už Bilį, geresnis už Tedą, geresnis už Džimį, geresnis už visus, — Ešling norėjo vėl užmigti.

— Ar tu tuo tikra?

— Taip.

— Nors Džimio vaidinimas apie futbolo sirgalius buvo neprastas.

— Jis buvo geras, — atsargiai pasakė Ešling.

— Kiek geras? — prikibo Markas. — Pagal balus nuo vieno iki dešimties?

— Vienas balas, — nusižiovavo Ešling. — Šlamštas. Dabar nusnūskime.