Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Eime miegoti, gražuole.

— Gerai, — mieguistai tarė. Nė neabejojo, kad pasiliks, abudu tai žinojo. — Tik nueisiu į vonią.

Nusipraususi veidą, pasinaudojo jo dantų šepetėliu. Taip pasielgė nesąmoningai ir pastebėjo tik išsivaliusi dantis.

Grįžusi iš vonios kambario, įkišo ledines kojas jam tarp šlaunų, kad jos sušiltų, kaip buvo įpratusi daryti. Tuomet abu atsigulę susiglaudė taip, kaip ir kone kasnakt ketverius metus. Ji susirietė raide „C“, o jis — didesne „C“ už jos, apkabindamas ją visu ilgiu ir uždedamas šiltą savo delną jai ant pilvo.

— Labanakt.

— Labanakt.

Tyla.

Tamsoje Oliveris tarė:

— Tai iš tiesų keista, — Liza girdėjo jo balse skausmą ir sumišimą. — Užmezgiau romaną su savo žmona.

Ji užsimerkė ir prispaudė nugarą jam prie pilvo. Didžiulė įtampa, nuo kurios dantys būdavo nuolatos sukąsti, atlėgo, sumažėjo ir išnyko. Ji jau seniai nebuvo taip puikiai išsimiegojusi.

Rytą jie pasinėrė su beveik keliančiu nerimą lengvumu į seną rutiną. Į šeimyninį gyvenimą, kuriuo dalijosi kas rytą ketverius metus. Oliveris atsikėlė pirmas ir suruošė kavą. Tada Liza užgrobė vonios kambarį, o jis nekantravo už durų, bandydamas ją raginti. Kai pabeldė į duris ir sušuko: „Greičiau, gražuole, aš pavėluosiu!“, tai buvo taip pažįstama, kad vieną ilgą svaigią akimirką neįstengė prisiminti, kur esanti. Suvokė, kad ne namie, bet...

Kai pasirodė susisupusi į rankšluosčius, išsišiepė:

— Atsiprašau.

— Verčiau būtum man palikusi kelis sausus rankšluosčius.

— Žinoma, palikau, — ji nuskuodė ir gurkštelėjo kavos. Ir ėmė laukti.

Girdėjo, kaip iš dušo pasipylė vanduo, truputį vėliau jo šniokštimas ūmai liovėsi. Dabar jau tuoj...

— Ak, Liza, — kaip ir tikėjosi, išgirdo aidint Oliverio aimaną. — Gražuole! Man palikai tik sumautą veido rankšluostį! Visados taip darai.

— Tai ne veido rankšluostis, — raitydamasi iš juoko, Liza įėjo į vonios kambarį. — Jis daug didesnis.

Oliveris supeikė rankų rankšluostį, į kurį rodė Liza.

— Su juo nenusišluostysiu net savo pimpalo!

— Atleisk, — švelniai erzinosi ji, nusivyniodama vieną rankšluostį nuo savęs. — Matai, ketinu tau atiduoti tą, kuris dengė mano užpakalį.

— Tu — kekšė, — suniurnėjo.

— Žinau, — linktelėjo ji.

— Po galais, tu iš tikrųjų neįtikėtina.

— Ak, žinau , — itin nuoširdžiai pritarė.

Tai pasišaipydama, tai gerindamasi Liza nušluostė tvirtą blizgantį jo kūną. Tai buvo darbas, kurį visados mėgo, nors kai kurios jo kūno dalys sulaukė daugiau dėmesio nei kitos.

— Ei, Liz, — galiausiai tarė Oliveris.

— Mmmm?

— Man regis, dabar reikia nušluostyti šlaunis.

— O... taip, — jie persimetė ironiškais žvilgsniais.

Jiems apsirengus, Liza staiga pastebėjo tai, ką pažinojo kone taip pat gerai, kaip save. Ji nespėjo susitvardyti ir sušuko:

— Oi, tai mano LV kelioninis krepšys!

Taip, tai jis. Tą dieną išeidamas Oliveris susikrovė į jį kai kuriuos savo daiktus.

Akimirksniu kambaryje pasidarė tiršta nuo bjaurių anądien prasiveržusių jausmų. Oliveris įtūžęs — vėl. Liza piktai teisinasi — vėl. Oliveris ėmė prieštarauti, kad jų santuokos nebėra. Liza sarkastiškai sako, kad skirtųsi.

— Atiduosiu jį tau, — Oliveris mielai pasiūlė krepšį, tačiau iš to nieko neišėjo. Nuotaika apsiblausė, ir juodu tylėdami baigė ruoštis į darbą.

Kai Liza nebegalėjo ilgiau delsti, tarė:

— Na, lik sveikas.

— Lik sveika, — atsakė jis. Lizos nuostabai, jos akys buvo pilnos ašarų.

— Ak, neverk, — jis apkabino ją. — Nagi, mergaite redaktore, susigadinsi savo makiažą.

Ji sukikeno pro ašaras, bet suskaudo gerklę, tarsi joje būtų įstrigęs akmuo.

— Deja, mums nieko neišėjo, — tyliai pripažino ji.

— Na, — gūžtelėjo pečiais jis. — Taip jau sumautai nutinka. Ar žinai, kad...

— ... dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis, — kartu pasakė.

Dėdami didžiules pastangas jie nusijuokė, paskui atsitraukė vienas nuo kito.

— Dabar bent elgiamės kaip draugai, — nepatogiai jausdamasi pasakė ji. — Pavyzdžiui, draugiškai šnekamės.

— Tikrai, — apsidžiaugė jis. Ją blaškė alyvinių lininių jo marškinių blizgesys ties švelniai šokoladine gerkle. Dieve, šis vyriškis nusimano, kaip rengtis!

Kai jau ketino uždaryti duris, jis šūktelėjo:

— Ei, gražuole, nepamiršk!

Jos širdis suspurdėjo, ir vėl pravėrė duris. Ko nepamiršti? Ar kad myliu tave?

— Susirask advokatą! — jis pagrasino pirštu ir išsišiepė.

Buvo gražus vasaros rytas. Ji ėjo į darbą šviečiant sviesto geltonumo saulei. Jautėsi it sutryptas šūdas.

41

Lizai ūmai toptelėjo į galvą, kad niekas neužsiminė apie madų šou. Ji turėtų sakyti „Šou!!!“ Visada galvodavo apie juos, įsivaizduodama ryškiai plieskiančias neoninių šviesų lempas. Šie madų spektakliai buvo svarbiausias redaktorės darbo įvykis. Dukart per metus skrydžiai į gaudžiantį Milano arba Paryžiaus centrą. (Ji skraidydavo visur, bet madų šou buvo tokie žavūs, kad ji, žinoma, skriste skrido į juos.) Apsigyvendavo Jurgio V ar Principe di Savoia viešbučiuose, su ja buvo elgiamasi kaip su karališkosios šeimos nare. Ji sėdėdavo priekyje per Versace , Dior , Dolce & Gabbana, Chanel madų demonstravimus, gaudavo gėlių ir dovanų tik už tai, kad atėjo. Keturios triukšmingos perpildytos renginių dienos su itin egoistiškais dizaineriais, neurotiškais modeliais, roko žvaigždėmis, filmų dievaičiais, piktais milijonieriais, apsikarsčiusiais stambiais auksiniais papuošalais, ir, aišku, žurnalų redaktoriais, kurių kiekvienas varstė vienas kitą žvilgsniais, kupinais žiaurios neapykantos, ir atidžiai tikrino, ar sėdi ne žemesnėje, nei jie yra nusipelnę, vietoje. Vakarėlis po vakarėlio meno galerijose, naktiniuose klubuose, sandėliuose, abatijose (kai kurie ekstravagantiškesni modeliuotojai tiesiog nežinojo, kur yra ribos). Taigi tokiu metu tiesiog būni arčiausiai visatos centro.

Savaime suprantama, paskui sulauki kaltinimų, kad bambėjai, kad drabužiai — netinkama nešioti nesąmonė, kurią sukūrė nepakenčiantys moterų šunsnukiai, kad dovanos, gautos po demonstravimų, ne tokios gausios ir prašmatnios kaip pernai, kad geriausias viešbučio kambarys visados atitenka Lilei Hedli-Smit, kad buvo didžiulė kančia trenktis mylią nuo miesto centro pasižiūrėti kažkokio jauno apsukraus modeliuotojo novatoriškų drabužių kolekcijos, demonstruojamos apleistoje gamykloje, gaminančioje pupelių konservus, tačiau tau net neateidavo į galvą, kad galėtum tenai ir neiti. Ir ją užgriuvo mintis it Kurto Giegerio bastūnai, kad „Kolin“ nebus nė žodelio apie tokius madų spektaklius. Tokias mintis tikriausiai paskatino Oliverio pasirodymas.

Galbūt visa tai yra valdoma, ramino save. Greičiausiai atsirastų pinigų keliauti jai ir Mersedes. O jeigu ne? Pinigų, skirtų laisvai samdomų darbuotojų atlyginimams, neužteku išlaidoms. Toli gražu. Jų vargiai pakaktų raguoliui Jurgio V viešbutyje.

Vis labiau panikuodama, Liza pasibeldė į Džeko kabineto duris ir nelaukdama, kol jis pakvies užeiti, įžengė vidun.

— Šou, — tarė ir nesąmoningai atsiduso.

Iš netikėtumo Džekas pakėlė akis ir susikūprinęs sustingo virš teisinių dokumentų krūvos, kuri, regis, svėrė kokią toną.

— Kokie šou?

— Madų šou. Milane, Paryžiuje rugsėjį. Gal nuvažiuosiu? — besidaužanti jos širdis netilpo krūtinėje.