Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Nereikia.

Džekas, jausdamas skausmą skrandyje, žiūrėjo, kaip nueina ji, ryžtinga maža moterytė, apsiavusi batelius absurdiškai aukštais kulniukais. Įkišo raktą į duris ir įėjo vidun.

Ji neatsigręžė.

40

Po priešpiečių Liza, išėjusi iš lifto, susidūrė su Triks, plumpinančia į tualetą užsitepti dar vieną makiažo sluoksnį.

— Labas, — tarė Triks. — Jūsų laukia kažkoks vyriškis.

Kažkoks vyriškis, suirzo Liza. Ar Triks negalėjo išsiaiškinti, kas jis ir ko nori.

Nataša, jos asistentė Femme , prieš leisdama pasimatyti su Liza, būtų ištardžiusi lankytoją ir net sužinojusi mergautinę jo močiutės pavardę.

Ir tada kai kas atsitiko. Ji pasuko, norėdama praeiti pro sekretorės stalą į kontorą, ir pamatė ant sofos sėdintį žmogų, kurį mažiausiai tikėjosi išvysti.

Oliveris.

Ji atsitrenkė į nematomą sieną. Buvo taip sukrėsta, jog, rodos, net išsivertė jos vidus ir ausyse ėmė zvimbti taip, kad nieko nebegirdėjo. Paskutinįkart jį matė Naujųjų metų dieną, o dabar jau liepos tryliktoji. Visas laikotarpis, kurį jie pragyveno atskirai, kone sutilpo į sekundę.

— Sveika, gražuole, — jis pakėlė į ją akis, jausdamasis labai patogiai ir nerūpestingai.

Ją ėmė krėsti drebulys. Į galvą iš karto suplūdo daug minčių. Ką ji apsivilkusi? Ar gerai atrodo? Liekna? Kodėl jis atėjo pas ją į darbą? Ar jis suvokia, kokiai smulkiai, nė sudilusio skatiko nevertai įstaigai ji vadovauja?

— Ką čia veiki? — išgirdo klausiant savo balsą.

Neįstengė atitraukti nuo jo akių, negalėjo suvokti, kodėl jis buvo jai toks pažįstamas ir kartu svetimas. Jos kūno judesiai bylojo, kad ji išsigandusi. Eisena pasidarė nerangi ir sustabarėjusi. Ji pavėluotai susitvardė ir atlošė pečius. Tai kainavo nemažai pastangų.

— Mudviem reikia pasikalbėti, — jis nusišypsojo, ir viskas sutvisko: dantys, auskaras, stambi sidabrinė laikrodžio apyrankė. Jis nukėlė koją nuo kojos ir atsisėdo tiesiai. Kiekvienas jo judesys buvo labai grakštus.

— Apie ką? — sumurmėjo ji.

Tada jis nusijuokė. Tuo puikiuoju iš pilvo sklindančiu juoku, nuo kurio kone byrėdavo langų stiklai.

— Apie ką? — linksmai sušuko. — O kaip tau atrodo?

S-K-Y-R-R-Y-B-A-S...

— Aš užsiėmusi, Oliveri.

— Vis dar neriesi iš kailio, mergyt?

— Aš darbe, Oliveri. Jei nori su manimi pasišnekėti, paskambink į namus.

— Ei, būtų miela, jei pasakytum telefono numerį.

— Susitiksim po darbo. Tada gal ir sutvarkysim tą reikalą.

— Puiku... Apsistojau „Klarense“.

— Šiek tiek prabangu.

— Atvažiavau fotografuoti.

Tai kažkodėl ją įskaudino.

— Taigi iš tiesų atvykai ne pas mane?

— Vadinkim tai tiesiog tinkamu laiko pasirinkimu.

Liza, visa virpėdama, bandė dirbti, bet susikaupti beveik neįstengė: jau buvo pamiršusi, kaip ją veikia Oliveris.

— Korespondencija jums!

Liza pašoko, kai Triks nubloškė ant jos stalo paketėlį. Tai buvo šeštadienio fotosesijos nuotraukos. Lizos nuojauta pasitvirtino. Nuotraukos buvo nuostabios, bet ji vos ne vos sutelkė dėmesį. Tarsi jos regėjimo lauko pakraščiai būtų drėgni ir pilki. Ji galėjo galvoti tik apie Oliverį. Juodu išsiskyrė labai piktai, kupini kartėlio. Jis buvo nepaprastai bjaurus. Prikalbėjo siaubingų dalykų.

— Ei, Ešling, — ji iš visų jėgų stengėsi susitvardyti. — Imk šią nuotrauką... ne, šitą... — išrinko geriausią reportažinio stiliaus niūriai gražios Deni, apsuptos Bū ir Gauruotojo Deivo, nuotrauką. — Gauk iš Najalo dvidešimt jos kopijų ir nusiųsk į pagrindinius madų namus. Prie jų priklijuok lipduką: „Fridos Kieli rudens kolekcija. „Kolin“ rugsėjo numeris“... Tai sukels sensaciją, — burbtelėjo, nepastebėdama išsigandusio Ešling žvilgsnio.

Netrukus susivokė, kad Ešling vis dar stoviniuoja prie jos stalo.

— Ko?!

— Ar galime... Aš manau... Bū ir Gauruotasis Deivas...

— Kas?!

— Tie benamiai. Nuotraukoje, — išstenėjo Ešling, supratusi, kad Liza nė nenutuokia, apie ką ji šneka. — Ar galime ką nors jiems duoti?

— Pavyzdžiui?

— Dovaną ar... ką nors kita. Už tai, kad fotografavosi, ir išėjo tikrai puiki nuotrauka.

Normaliomis aplinkybėmis Liza būtų pasakiusi Ešling, kad ši eitų velniop, tačiau dabar ji buvo pernelyg suglumusi.

— Paklausk Džeko, — atžariai atšovė. — Aš neturiu laiko.

Spausdama nuotrauką, Ešling nervingai pasibeldė į Džeko Divaino kabineto duris. Išgirdusi jo „Įeikite“, Ešling nenoromis įslinko ir susigūžusi paaiškino savo misijos priežastį.

— Jie nusifotografavo, nereikšdami jokio nepasitenkinimo, ir nieko už tai neprašė, taigi pamaniau, kad turėtume jiems parodyti šiek tiek dėkingumo...

— Gerai, — nutraukė ją Džekas.

— Tikrai? — atsargiai paklausė Ešling, nes tikėjosi, kad jis išjuoks jos prašymą.

— Žinoma. Nuotrauka — jų nuopelnas. O kas jiems patiktų?

— Kur nors gyventi, — pusiau pajuokavo ji.

— Tam neturiu pinigų, — atsakė Džekas. Jis, regis, labai dėl to apgailestavo. — Ar turi kokių nors kitų minčių?

Ji susimąstė.

— Gal duoti pinigų.

— Trisdešimt svarų kiekvienam? Deja, galiu išspausti tik tiek.

— Hm, fantastika, — pinigai nedideli, bet ji tikėjosi dar mažiau. Bū su Deivu bent galės už juos nusipirkti keletą karštų patiekalų.

— Štai, — Džekas pasirašė lapelį smulkioms išlaidoms. — Nunešk Bernardui.

— Ačiū.

Jis stebeilijo tamsiomis akimis jai į veidą dvi ar tris ilgas sekundes.

— Nėra už ką.

Septintą valandą, kaip sutarta, Liza įžengė į „Klarenso“ barą. Oliveris, ją pamatęs, atsistojo.

— Ko norėtum išgerti? Baltojo vyno?

Baltasis vynas — jos gėrimas, bent buvo, kai juodu gyveno kartu. To jis neužmiršo.

— Ne, — atsakė ji, tikėdamasi įskaudinti. — Cosmopolitan.

— Galėjau susivokti.

Ji žvelgė į jį, tokį didelį, triukšmingą ir tiesmukišką, žaismingai juokaujantį su baro padavėjais. Kodėl jis visada užima daugiau vietos, nei iš tikrųjų jam reikia? Ji įsitempė ir pakėlė galvą. Jis buvo toks pažįstamas, kad ji beveik jo nepažinojo.

Grįžęs su kokteiliu, jis perėjo tiesiai prie reikalo.

—Ar susiradai advokatą, gražuole?

— Naaaa...

— Mudviem reikia advokato, — kantriai paaiškino jis.

— Skyryboms? — ji stengėsi kalbėti abejingai, bet pirmąsyk ištarė tą žodį taip, kad jis nuskambėjo visai kaip tikėtinas dalykas.

—Taip, — jis šnekėjo greitai ir dalykiškai. — Dabar žinai, koks reikalas...

Tiesą sakant, ji nežinojo.

— Mūsų santuoka galutinai žlugo, tačiau skyryboms to negana. Mums reikia priežasties. Jei mudu jau būtume atskirai gyvenę dvejus metus, galėtume ir šiaip išsiskirti. Bet dabar vienas iš mūsų turi iškelti bylą kitam. Dėl to, kad paliko partnerį, neprotingai elgėsi ar dėl neištikimybės.

— Neištikimybės! — pasišiaušė Liza. Kai juodu gyveno kartu, ji buvo visiškai ištikima. — Aš — niekada...

— Ir aš, — Oliveris buvo toks pat kategoriškas. — O kalbant apie paliktą partnerį...

— Taip, tu palikai mane, — labai norėjo jį apkaltinti.

— Man nebebuvo kitos išeities, gražuole. Tačiau gali man dėl to iškelti bylą. Mudu turime atskirai pragyventi dvejus metus, ir tik tada galėsi remtis tuo, kad palikau tave, o juk mes norime tai sutvarkyti kuo greičiau? — jis metė jai klausiamą žvilgsnį ir laukė jos pritarimo.