Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Markai, leisk man pagalvoti, — jos balsas drebėjo iš panikos. — Galbūt galėčiau juos aplankyti ir po kelių savaičių.

— Ai, viskas gerai, — jis įstengė išspausti kažką panašaus į šypseną. — Aš susidorosiu. Nors man tavęs trūks.

Palengvėjimas truko tik akimirką. Gal ne viskas baigta, bet jis vis tiek ketino dingti iš jos buto.

— Mudu galėtume pasimatyti rytoj vakare, — pasiūlė ji, mėgindama pataisyti reikalus. — Neišvažiuosiu iki šeštadienio ryto.

— Ak, ne, — jis gūžtelėjo pečiais. — Palaukim, kol grįši.

— Gerai, — nenoriai nusileido ji, bijodama, jog jei pradės jį spausti, tarp jų atsiras dar didesnė spraga. — Parvažiuosiu sekmadienį vakare.

— Kai grįši, paskambink.

— Žinoma. Traukinys, jei nesuges, atvyksta aštuntą, be to, dažnai būna eilė prie taksi, todėl nežinau, kada parsirasiu namo, tačiau kai tik įžengsiu pro duris, paskambinsiu, — norint užglaistyti nemalonią padėtį, jai atsirišo liežuvis.

Skubus bučinys — nepakankamai ilgas ir aistringas, kad būtų ją nuraminęs — ir jis išėjo.

It alkoholikas, kuris pasigeria:, vos jį užpuola negandos, Ešling pirmiausia griebė Taro kortas. Pastaruoju metu buvo smarkiai jas apleidusi, ir jei ne nuolatinės Džoi konsultacijos dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko, jos būtų pasidengusios storu dulkių sluoksniu. Bet išdėliotos kortos nieko ypatinga neparodė, taigi jos nepaguodė.

Sudirgusi ir susijaudinusi, Ešling apėmė pažįstamas apmaudas dėl savo šeimos. Jei turėtų normalią šeimą, to nebūtų įvykę. Susimąstė apie Marką. Nekaltino jo, kad jautėsi nesaugi. Tai, ką jis veikė scenoje, pranoksta ją.

Pagieža ir apmaudas neleido )ai užmigti: ji turėjo su kuo nors pasišnekėti. Bet Džoi šiuo atveju buvo netinkama pašnekovė, ir ne tik todėl, kad vienintelė jos pokalbių tema buvo „visi pusiau žmonės, pusiau barsukai yra šunsnukiai“. Jai reikėtų Klodos arba Felimo, nes jie žinojo viską apie jos šeimą. Jie suprastų ir užjaustų ją, o ji to ir troško. Bet Sidnėjuje atsiliepė Felimo atsakiklis, tad nors ir buvo vėlu, Ešling nusprendė paskambinti Klodai. Atsiprašiusi, kad ją pažadino, Ešling nerišliai papasakojo savo liūdną istoriją, o pabaigoje sušuko:

— Man šiaušiasi kailis, kai turiu pas juos važiuoti.

Tačiau taip trokštamų paguodos žodžių ji nesulaukė. Kloda mieguistai pasakė:

— Jei nori, aš susitiksiu su Marku.

— Ne, ne tai turėjau galvoje...

— Galiu eiti su Tedu, — Klodos balsas pažvalėjo, kai mintis tapo įgyvendinama. — Vietoj tavęs nueisim mudu su Tedu ir jį moraliai palaikysim.

Nuo tokių žodžių Ešling pasijuto dar blogiau. Ji nenorėjo , kad Kloda ir Tedas artimai bendrautų.

— O kaip Dilanas?

— Juk kas nors turi būti su vaikais.

— Nenoriu važiuoti pas savo tėvus, — pakartojo Ešling, tikėdamasi gauti užuojautos dozę.

— Tačiau dabar tavo mamai daug geriau. Viskas susiklostys gerai.

Čia nėra kam mūsų prižiūrėti , suvokė devynmetė Ešling, baigiantis tai keistai, baisiai vasarai. Penktadienio vakarais ji atsistodavo ant kampo gatvės gale, jai sukdavo pilvą, o ji žvelgdavo į tolį, ar nepamatys tėčio automobilio. Laukiant ją apimdavo siaubas, kad jis gali niekuomet neparvažiuoti ir nebežaisti su ja. Jei kitas automobilis bus raudonas , viskas bus gerai. O jeigu dar kito automobilio registracijos numeris baigsis lyginiu skaičiumi , viskas bus puiku.

Galų gale pirmadienį rytą ji paprašė tėvo, kad šis neišvažiuotų.

— Aš turiu važiuoti, — atžariai atšovė jis. — Jei prarasčiau darbą, nežinau, kaip susitvarkytume. Nenuleisk nuo jos akių.

Ešling liūdnai linktelėjo galva ir pamanė: jis neturėtų man to sakyti , aš tik maža mergaitė.

„...Žinoma, Ešling labai patikima. Tik devynerių, bet pagal savo metus jau suaugusi“.

Taip šnabždėdavosi tarpusavy suaugusieji. Žmonės užsukdavo į jų namus, negarsiai šnekėdavosi, o kai tik prieidavo Ešling, nutildavo.

„...jo tėvai jau pagyvenę, neįstengs susitvarkyti su trimis judriais vaikais..“ Ji išgirdo naujus žodžius. Depresija. Nervai. Išsekimas. Šnekas apie tai, kad jos motina „važiuos į tam tikrą vietą“.

Galiausiai jos motina „išvyko“, ir tėvas turėdavo juos pasiimti į savo keliones, nes jam reikėjo dirbti. Jie sukardavo didžiulius atstumus, bloguodami nuo supimo ir nuobodulio. Džaneta su Ovenu sėdėdavo ant užpakalinės sėdynės kartu su dulkių siurbliais. Ešling įsitaisydavo priekyje kaip suaugusi, ir jie važinėdavo po šalį, sustodami prie nedidelių miestelių parduotuvių. Nuo pat pirmo susitikimo ji persiėmė Maiko nerimu.

— Palinkėk man sėkmės, — sakydavo jis ir čiupdavo aplanką su brošiūromis. — Šis vaikinas nepraleis Kalėdų. Ir nieko neliesk.

Ešling žiūrėdavo pro automobilio langą, kaip jos tėvas sveikinasi su klientu kieme, ir matydavo, kaip jis iš irzlaus ir susirūpinusio žmogaus virsdavo nerūpestingu plepiu. Staiga surasdavo gausybę laiko šnekoms. Nesvarbu, kad tą dieną jam dar buvo likę aštuoni susitikimai ir kad per vėlai išvykę jie atsiliko nuo grafiko. Paskui pasigrožėdavo nauju to žmogaus automobiliu. Lankstydavosi daugybę kartų, apžiūrinėdamas visų pusių, tada atsisveikindamas plekšnodavo per petį. Kai jis, išsišiepęs iki ausų, gyvai ir geraširdiškai šnekėdavosi su savo klientu, Ešling pagalvodavo, kad ji per jauna tokiems dalykams. Jam sunku.

Vos Maikas grįždavo į automobilį, nerūpestinga šypsena įšokdavo, ir jis vėl tapdavo šiurkštus ir atžarus.

—Ar jis užsisakė ką nors, tėti?

— Ne, — kietai sučiaupęs burną, greitai išsukdavo automobilį į kelią, ir jie dumdavo į kitą susitikimą.

Kartais žmonės užsisakydavo prekių, bet ne tiek, kiek jis tikėjosi, ir kaskart, kai įlipdavo į automobilį ir imdavo važiuoti, atrodydavo vis labiau pažemintas.

Į savaitės pabaigą Džaneta su Ovenu jau verkdavo beveik be paliovos, reikalaudami važiuoti namo. O Ešling net susirgo ausies uždegimu. Jis visados ją užpuldavo sunkiais gyvenimo laikotarpiais.

Po trijų įkalinimo savaičių pasirodė Monika, bet be jokių pagerėjimo požymių. Nuo antidepresantų ji pasidarė erzinamai apdujusi ir lėta, taigi pasikeitė, tačiau vis tiek ne į gera.

Nors ji gėrė vaistus, o Ešling vis labiau stengėsi, reikalai nepagerėjo. Monikos sielvarto priežastis galėdavo būti bet kas — kieno nors nelaimė ar atsitiktinis žiaurumo proveržis. Kišenpinigių vagystė iš mokinuko sukeldavo tokį pat baisų verksmą, kaip ir žemės drebėjimas Irane, kurio metu žuvo tūkstančiai žmonių. Tylų verkšlenimą, kai ji daugiausia pratysodavo lovoje, pertraukdavo riksmo ir baisaus įniršio, nukreipto į jos vyrą, vaikus ir labiausiai į save pačią, priepuoliai.

— Nenoriu šitaip jaustis! — klykdavo. — Juk niekas nenorėtų atsidurti mano kailyje? Tau pasisekė, Ešling, tu niekados nekentėsi kaip aš, nes neturi vaizduotės.

Ešling nusitvėrė už šios minties lyg už skydo. Vaizduotės stoka — puikus dalykas, neleidžiantis jai virsti psiche.

Monikos nuotaika taip kaitaliojosi, kad bemaž visą paauglystę Ešling gyveno pas Klodą.

Retkarčiais apatija ir isterija nuslopdavo, ir Monika atgaudavo sveiką protą. Tiesą sakant, ne visai. Sulig kiekviena Monikos tobulai išlyginta palaidine, sulig kiekvienu valgiu, kurių ji patiekdavo net šešis, Ešling nervai įsitempdavo, ir ji imdavo laukti, kada motinai vėl pablogės. O kai taip atsitikdavo, jusdavo kone palengvėjimą.

Kai Ešling sukako septyniolika, ji paliko namus ir persikėlė į atskirą butą. Po trejų metų Maikas gavo darbą Korke, esančiame daugiau kaip už šimto mylių, ir, tėvams tenai persikrausčius, Ešling matydavosi su jais retai. Per pastaruosius septynerius metus Monikos sveikata pasitaisė: depresija ir įniršis dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Pasak gydytojos, tai buvo susiję su jos menopauzės pabaiga.