Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Man labiau patiko anas jų bendravimo stilius, — liūdnai tarė Triks, garsiai išreikšdama visų mintis.

Liza, jau besirengianti išeiti meilės atakos priešpiečių su Marku Valentainu, stengėsi užgniaužti pavydą, įžeidimą ir... sumišimą. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad Džekas galėtų ja susidomėti. Tuo neabejojo. Taigi kokie jo ketinimai? Ji neįstengė suprasti. Vieną minutę jis nepaliaujamai plūstasi su Mei, o kitą jau meilinasi jai. Kodėl? Kodėl ? Visą kelią iki Mao jos galvoje sukosi bevaisės mintys ir klausimai, į kuriuos buvo neįmanoma atsakyti.

Markas atėjo pavėlavęs tik dešimt minučių. Aukštas, gerai nuaugęs, deja... tfiu, ne! Kaip Ešling galėjo? Liza užsiklijavo malonią šypseną, bet, keista, jai buvo labai sunku paskleisti savo įprastą žavesį.

— Priešpiečiai, tiesa? — kone agresyviai tarė Markas, sėsdamasis ant kėdės priešais ją. — Noriu pasakyti štai ką: mėgaukimės maistu ir nešnekėkime apie reikalus.

— Taip, — Liza skubiai išsiviepė, bet jos nuotaika sugedo. Šis darbas siaubingai žeminantis. Reikia būti landžiai ir įkyriai iki koktumo ir turėti storą kaip raganosio odą.

Jai tučtuojau pasidarė nesvarbu, ar jis rašys tą skiltį. Ar ne vis tiek? Tai tik kvailas moteriškas žurnalas. Pasakiusi keletą paviršutiniškų pastabų, kad mėgsta aštrų maistą, ji toliau nebepalaikė pokalbio.

Ironiška, bet kuo ji daugiau tylėjo, tuo šnekesnis darėsi Markas, ir, įpusėjus valgyti pagrindinį patiekalą, ji galiausiai sumojo, ką reikia daryti. Išnaudoti tylėjimą savo naudai.

— Taigi kokio straipsnio norėtumėt iš manęs? — paklausė Markas.

Ji papurtė galvą ir pamojo šakute:

— Mėgaukitės maistu.

— Gerai, — bet netrukus jis vėl grįžo prie temos. — Kiek žodžių norite?

— Maždaug tūkstantį, bet neverta apie tai kalbėti.

— Ar išsiaiškinote galimybę parduoti jį kitoms spaudos agentūroms?

— Vienas iš Australijos leidėjų labai norėtų jį spausdinti, taip pat „Vyras“, mūsų žurnalas vyrams Didžiojoje Britanijoje, — tada ji smogė paskutinį smūgį: — Bet, Markai, jei nenorite rašyti skilties, tai ir nereikia, — apgailestaudama nusišypsojo jam. — Mes rasime ką nors kitą. Gal ne tokį gerą, bet...

— Pasakykit, kad aš fantastiškas, — išsišiepė jis. — Ir aš parašysiu skiltį.

Nerodydama jokių emocijų, Liza pasakė:

— Jūs — juokingiausias žmogus, kokį esu sutikusi per pastaruosius trejus metus. Jūsų žaismingumas yra unikalus nekaltybės ir sąmoningumo skelbimas. Jūsų ryšys su publika tvirtas, ir laiką pasirinkote nepriekaištingai. Pasirašykite štai čia, — ji išsitraukė iš rankinės sutartį ir pastūmė jam per stalą.

— Dar pagirkite, — sumirksėjo jis.

— Savo vaidyba mėgdžiojate Tonį Menkoką ir... — po velnių! Ji niekaip nesugalvojo kokios nors kitos pavardės.

— Vudį Aleną? — pasufleravo jis. — Piterį Kuką?

— Vudį Aleną, Piterį Kuką ir Graučą Marksą, — kaip sąmokslininkė nusišypsojo jam. Ji būtų galėjusi lažintis, kad jis atmintinai moka kiekvieną recenziją apie savo vaidybą. — Jūsų stilius neabejotinai kandus ir šiuolaikiškas.

Ji vylėsi, kad pasakė ganėtinai. Nes jeigu jis būtų norėjęs, kad ji giliau paanalizuotų jo humoro šaltinį, būtų įstengusi pasakyti tik tiek: „Jūsų kvailas veidas“.

Grįžusi po priešpiečių ji permetė akimis Ešling stalą ir piktdžiugiškai tarė:

— Spėk, ką pasakysiu. Markas Valentainas sutiko rašyti po skiltį kas mėnesį.

— Tikrai? — sumikčiojo Ešling. Pirmadienio vakare jis, rodos, tam prieštaravo. Ar tik jis ne?..

— Taip, — džiūgavo Liza. — Jis sutiko.

Po keturiasdešimt minučių trukusio baisaus įniršio Ešling galiausiai suvokė, koks turėjo būti jos atsakymas Lizai. Ji turėjo abejingai pasakyti: „Markas rašys skiltį? Taip ir turėjo būti, nes aną vakarą aš išūžiau jam dėl to ausis“.

Kodėl tokia mintis nešovė jai į galvą tinkamu laiku? Kodėl ji visada ateina gerokai pavėlavusi?

37

Ešling labai nudžiugo ir pajuto palengvėjimą, kai antradienį vakare paskambino Markas ir pradėjo pokalbį klausimu:

— Ar užsiėmusi šeštadienio vakare?

Ji žinojo, kad turėtų jį paerzinti, pakankinti, kuo ilgiausiai vedžioti už nosies, visaip žaisti, kad jis suirztų, priversti jį prakaituoti.

— Ne, — atsakė ji.

— Puiku, tada veduosi tave vakarieniauti.

Vakarienė. Šeštadienio vakarą. Koks reikšmingas derinys. Vadinasi, jis visai neįsižeidė, kad ji nepermiegojo su juo. Tai reiškė, kad šįsyk jai iš tikrųjų vertėtų su juo pasimylėti. Įsiplieskė viltis. Apėmė šioks toks nerimas, bet ji kuo skubiausiai išmetė tas kvailystes iš galvos.

Ešling atsargiai pripažino, kad reikalai klostosi puikiai. Markas gražiai su ja elgėsi, nors ją ir kamavo privalomas baimės jausmas, atsiradęs ne dėl to, kad jis būtų ką nors padaręs. Nuo tada, kai pirmąkart pamatė Marką scenoje, prasidėjo emocinės Ešling būsenos atgimimas. Nusvilusi nagus dėl Felimo, ji nebuvo užmezgusi jokio meilės romano, nes labiau rūpėjo atsigauti nuo smūgio, nei pakeisti Felimą kitu.

Bet Ešling visados norėjo grįžti į žaidimą, vos tik bus pasirengusi. Marko skambutis pažadino mažytę viltį, kad galbūt tas metas jau atėjo. Ji galų gale pabudo iš žiemos miego.

Keista, bet apie žiemos miegą buvo galima daug ką pasakyti. Pakirdus ją staiga apėmė baimė dėl savo amžiaus, nepaliaujamai tiksinčio biologinio laikrodžio ir ėmė kankinti įprastas vienišos moteriškės, įžengusios į ketvirtą dešimtį, nerimas. Tas prakeiktas „man trisdešimt vieneri, o aš dar neištekėjusi!“ sindromas.

Kai Džoi pasidomėjo, ką ji veiksianti šeštadienį vakare, Ešling nusprendė išbandyti savo naują gyvenimą.

— Mano vaikinas pakvietė pavakarieniauti.

— Tavo vaikinas? Ak, nori pasakyti, kad Markas Valentainas? Ir jis vedasi tave vakarienės? — Džoi, regis, sukilo pavydas. — Visi vyrai nori su manimi tik išgerti. Ir niekados nepamaitina, — ji nutilo, ir Ešling suprato, kad ketina pasakyti kai ką vulgaraus. Ir ji nebuvo nuvilta. — Mano draugužis maitina mane vieninteliu dalyku, — liūdnai tarė ji. — Savo pimpalu. Ar manai, kad jei Markas kviečia tave pavakarieniauti šeštadienio vakarą, jis turi galvoje darbą?.. Darbą, — pabrėžtinai pakartojo. — Jokių triukų, kaip aną sykį, kai pasiteisinai, kad rytą tau reikia keltis į darbą.

— Žinau. Ir plaukai jau ėmė želti ant kojų.

Ešling buvo aišku, ką apsivilks šeštadienio vakarą. Iki smulkiausių detalių. Net ir kokiais gražiais apatiniais pasipuoš. Viskas buvo kontroliuojama. Tada ji staiga nuožmiai užsipuolė lūpų dažus. Dažėsi lūpas ta pačia spalva daugybę metų. Kai baigdavosi vieni dažai, nusipirkdavo lygiai tokius pačius. Tik todėl, kad ta spalva jai tiko! Kokia nesąmonė!

Žurnalų raganos manipuliavo lūpų dažais taip pat greitai, kaip ir vyrais. Atsinaujinti jai reikėjo kitokio. Ji ryžosi surasti tą tinkamiausią, ir kai galų gale išsirinko, viskas susiklostė blogai.

Šeštadienio rytą ji kaip apsėsta griozde parduotuves, bet nerado, kas jai tiktų. Lūpų dažai buvo tai per rausvi, tai per oranžiniai, tai pernelyg matiniai, tai pernelyg ryškūs, tai per tamsūs, tai per šviesūs arba pernelyg blizgūs. Eksperimentuodama pasidažė tamsiai raudonais viliokės lūpų dažais ir pasižiūrėjo į veidrodį. Ne. Atrodė taip, lyg keturiolika valandų būtų šėlusi gerdama vyną, o jis jau buvo sustingęs ir sutirštėjęs burnoje. Pamėgino nusišypsoti, bet pasidarė panaši į Drakulą. Atlėkė pardavėja.