Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Keista, — tarė jis.

— Nejaugi, — ji buvo pašaipi. — Gyveni be rūpesčių ir pavojų.

Seksu jis užsiėmė neblogai. Bet ir ne puikiai. Tai buvo išvaizdžių vyrų problema. Mano, kad jiems užtenka tik pagulėti, ir to pakaks, kad būtų sukelta orgazmų banga. Laimė, Liza puikiai žinojo, ko nori.

Kai jis bandė ją užgulti, ji nustūmė. Tai buvo jos darbas.

— Lėčiau, — perspėjo, jam pradėjus smarkiau judėti po ja. Vadovauti įvykiams buvo nelengva ir nepatogu, bet jis bent jau pakluso.

Vėliau ji pakišo rankas po jo sėdmenimis ir tarė:

— Greičiau, greičiau!

— Maniau, jog tau patinka iš lėto.

— Na, dabar man patinka greitai, — žioptelėjo ji, ir Veinas kaipmat įvykdė įsakymą. Atsiradus malonumo spazmams, įkando jam į petį.

— Nedaryk to, — suunkštė jis. — Po dviejų dienų man fotosesiją su maudymosi apranga. Negaliu pasirodyti su dantų žymėmis.

— Dieve! — suriko ji. — Smarkiau!

Veinas sukaupė jėgas ir ėmė greičiau kilsčioti raumeningus klubus.

— Man regis, aš tuojau... — švokštė jis.

— Po galais, verčiau dar ne, — atkirto ji. Liza taip jį išgąsdino, kad artėjantis jo orgazmas klusniai atsitraukė.

Paskui jie tysojo ant grindų, vis dar šnopuodami ir gaudydami kvapą. Akimirksniu pasisotinusi, Liza tingiai apžiūrėjo savo akių aukštyje pasipainiojusias buko kėdės kojas. Puiku, pagalvojo. To jai ir reikėjo.

Juodu toliau gulėjo ant turkio mėlynumo kilimo, kol jų kvėpavimas vėl pasidarė normalus. Tada Veinas ėmė rodyti gyvybės ženklus. Jis švelniai paglostė jai plaukus ir svajingai pasakė:

— Nesu sutikęs tokios kaip tu. Tu tokia... stipri.

Ji atšovė:

— Ar čia yra minibaras? Įpilk man ko nors išgerti, o aš einu į tualetą.

— Gerai.

Gerai!

Ji vos įtilpo į jo vonios kambarį, nes jis buvo kimšte prikimštas odos priežiūros priemonių, šampūnų, putų, stangrinamųjų losjonų ir odekolonų. Tai bent mergina. Ji paniekinamai patempė lūpą. Ant praustuvės stovėjo dušo želė ir kūno losjono dovanėlės, ir Liza prisižadėjo, kad prieš išeidama jas nudžiaus.

Kai grįžo iš vonios kambario, Veinas ją nuvedė prie lovos ir padavė taurę atšaldyto šampano. Įlipęs į lovą ir įsitaisydamas šalia jos tarp vėsių medvilninių paklodžių, prabilo:

— Ar galiu paklausti?

Tylus, rimtas jo tonas piršo mintį, jog tai bus vienas iš tų bjaurių klausimų, kurie kyla meilužiams: „Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?“, „Apie ką galvoji?“, „Ar būsi man ištikima?“

— Varyk.

Jis parimo ant alkūnės, parodė pirštu į kaktą ir paklausė:

— Ar tau jis nepanašus į spuogelį?

Ant jo kaktos nieko nepastebėjo. Ji buvo švelni kaip kūdikio užpakaliukas, tarsi persiko odelė, lygi kaip stiklas...

— Aak taip, — susiraukė ji. — Bjaurus, ar ne? Regis, užkratas.

Jis suspigo iš sielvarto ir išsitraukė veidrodį, kuriame, akivaizdu, apžiūrinėjo save, kol ji buvo vonios kambaryje.

Liza nusikvatojo, nes jai pasidarė labai linksma.

— Kokius filmus turi? — paklausė. Nenorėjo su juo šnekėtis laukdama, kada vėl puls mylėtis.

Per pertraukas tarp maloniai audringo sekso jie žiūrėjo filmus ir gurkšnojo šampaną. Galų gale pasisotinę ir išsekę, jie užmigo. Liza ramiai miegojo, pabudo puikiai nusiteikusi ir pareikalavo dar vieno pasidulkinimo prieš išeinant.

Bet vonios kambaryje, brūžindama dantis pirštu, ištepliotu dantų pasta, ji pamatė kai ką, ko nepastebėjo vakar vakare. Blakstienų tušą ir antakių pieštuką. Fui! Jai buvo pasirodę, kad jo blakstienos įtartinai smailios. Ir buvo pasišovusi kirsti lažybų, kad jis dažo ir plaukus, mat jie iš neaiškios rudos spalvos buvo virtę juodais. Ūmai ji nebenorėjo jo.

Tačiau Veinas buvo sužavėtas Liza. Ji buvo išradinga lovoje ir nėjo dėl jo iš proto.

— Ar dar pamatysiu tave? — paklausė, kai užsivilko baltą drabužį. — Aš nuolatos būnu Dubline.

— Kur padėjau savo rankinę?

— Štai ten. Ar dar pamatysiu tave?

— Žinoma, — Liza susišlavė į rankinę dušo kepuraitę, keturis muiliukus, du mažus dušo želės ir tris kūno losjono buteliukus.

— Kada?

— Rugpjūčio gale. Mano nuotrauka bus „Kolin“ žurnale virš redaktorės laiško.

Droviai prisidengęs paklode krūtinę, Veinas atrodė toks pažeidžiamas ir sutrikęs, kad Liza jo pasigailėjo.

— Aš tau paskambinsiu.

— Tikrai? — viltingai paklausė jis.

— Čekis tau išrašytas. Aš pasidomėsiu tavimi iš ryto, — išsišiepė Liza, šukuodamasi plaukus ir tyrinėdama savo atspindį veidrodyje. — Žinoma, ne, aš tau nepaskambinsiu.

— Bet... bet kodėl pasakei, kad paskambinsi, jeigu manei kitaip?

— Iš kur aš galiu žinoti? — Liza linksmai pavartė akis. — Tu esi vyras, o jūsų giminė ir sugalvojo šią taisyklę. Lik sveikas!

Liza nušvytravo laiptais, jos alkūnės ir keliai maloniai dilgčiojo nuo kilimo įbrėžimų. Gatvėje susistabdė taksi. Prieš eidama į darbą, dar suspės parlėkti namo ir persirengti.

Ji jautėsi nuostabiai. Tiesiog švytėjo! Visi, kas teigia, kad vienos nakties meilės romanas sukelia nemalonius ir šlykščius jausmus, klysta. Ji jau seniai nėra taip puikiai jautusis.

36

Po sekso nakties Liza energingai įžengė į kontorą.

— Labas rytas, Džekai, — linksmai pasisveikino.

— Labas rytas, Liza.

Ji pažvelgė jam į veidą. Vis tokios pat tamsios akys, veido išraiška įprastinė. Jokių akivaizdžių ženklų, kad jam būtų rūpėję, kodėl iš vakarėlio ji išėjo su Veinu Beikeriu, bet tą akimirką ji matė jo veidą. Jis buvo piktas.

Ji suprato.

Taigi prie darbo! Liza užsidegė ir nusprendė, kad nori tučtuojau pamatyti visus žurnalo apmatus. Kitaip tariant, maketą. Regis, bus sunki savaitė.

— Turi būti sudėti visi nuolatiniai straipsniai, filmų, vaizdajuosčių, horoskopų, sveikatos skiltys. Tada pažiūrėsim, ko mums dar reikia.

Knygų, numatytų apžvelgti rugsėjo numeryje, buvo gausybė, kaip ir vaizdajuosčių bei kompaktinių plokštelių. Teoriškai dalykai, kuriuos gauni už dyką, būna puiku, deja, jeigu tau jie nepatinka, iš jų jokios naudos. Dėl afrokeltų muzikos kompaktinės plokštelės įvyko trumpos, bet bjaurios peštynės, o kitos plokštelės nesudomino nė vieno.

— Garis Barlou, nemanau, — paniekinamai prunkštelėjo Triks, sviesdama atgal į krūvą. — Enija, tik ne šiame gyvenime, — ir vėl į krūvą. — Deividas Bovis, ne, — tarkšt. — O kas, po perkūnais, tie „Susisieloję“? Žinote, jie atrodo gerai, išvaizdūs vyrukai. AŠ RENKUOSI ŠITĄ, — suriko per visą redakciją.

— Ar niekas neprieštaraus, jei paimsiu šitą? — Ešling parodė įspūdingą knygą, ant kurios viršelio buvo nupieštos klumpės ir šalikas.

— Vargiai, — sužagsėjo Liza ir paniekinamai nusijuokė.

Ešling ją paėmė ne sau, o Bū, jis taip nuobodžiavo, kad skaitė kas papuola po ranka.

Didysis šriftų karas siautėjo visą savaitę. Liza ir Geris įnirtingai susikibo dėl knygų puslapio išvaizdos.

— Šriftas užgožia turinį, — įkaitęs aiškino Geris.

— Niekas neskaito tų sumautų knygų, — užriko ant Gerio Liza. — Todėl turime pasistengti, kad šis puslapis atrodytų seksualiai!

Reikalai klostėsi nekaip. Lizai labai nepatiko iliustracija, užsakyta Triks straipsniui apie paprastą merginą. Mat jai trūko „seksualumo“. Geris sugadino failą, ir visas ryto darbas nuėjo šuniui ant uodegos. O Mersedes straipsnelis apie kosmetologę ūmai buvo išmestas, kai trečiadienį per priešpiečius ji per daug išpešiojo Lizai antakius.