Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Gerai, gal ir ne skurdi. Bet buvo skurdi rutina, skurdi kasdienybė. Po pirmojo motinos depresijos priepuolio niekas deramai jos neprižiūrėjo. Įprastas gyvenimas dingo. Visiems laikams, nors tada jie, vaikai, šito nesuprato.

Iš pradžių Ešling, tiesą sakant, net patikdavo, kad buvo nebepaisoma įprastinio valgymo meto. Išsitepusi megztinį žole, džiaugdavosi, jog niekas ant jos dėl to nerėks. Bet ilgainiui susivokė dėvinti purvinus drabužius. Atsipalaidavimą ėmė gožti rūpestis. Tai jau netvarka.

— Ar šiandien vilktis šitą? — ji pasirodė mamai su nešvaria vasarine suknele. Na, pasižiūrėk į mane, pasižiūrėk į mane.

Į ją žvelgdavo negyvos mamos akys, o veidas būdavo prislėgtas neaiškaus sielvarto.

— Jei nori.

Dženeta ir Ovenu buvo rūpinamasi nė kiek ne geriau. Mamai buvo vis tiek: anksčiau ji visados gražiai ir tvarkingai rengdavosi, o dabar net nepastebėdavo, kai į viešumą išeidavo apsivilkusi palaidinę su kiaušinio dėme.

Tą vasarą jie daugybę laiko praleisdavo parke. Monika dažnai sušukdavo: „Negaliu pasilikti šiuose namuose“, ir jie visi puldavo į lauką. Tačiau net parke ji retai kada liaudavosi verkus ir, beje, niekados neturėdavo nosinaitės. Taigi Ešling, manydama, kad motinai nedera šluostytis ašaras rankove, kaskart, kai jie kur nors eidavo, įsidėdavo į megztinio kišenę popierinę nosinaitę.

Vos jie atsidurdavo parke, Ešling stengdavosi taip surežisuoti, kad būtų linksma nors Dženetai su Ovenu. Kai jie imdavo reikalauti ledų, Ešling labai stengdavosi, kad jų noras būtų patenkintas: baiminosi, kad jeigu jie nusimins, viskas nueis perniek. Bet motina niekados neprisimindavo, kad reikia turėti pinigų, todėl Ešling ėmė nešiotis rausvai rudą šuns galvos formos piniginę.

Slenkant vasarai, Monika įgijo naują nerimą keliantį įprotį. Apatiškai sėdėdavo ant suolelio ir imdavo plėšti ir draskyti įsipjautą rankos vietą. Būdavo patenkinta tik tada, kai žaizda imdavo kraujuoti. Tada Ešling pradėjo nešiotis mažą pleistrų dėžutę.

Juk reikėjo ką nors daryti. Juk kas nors turėjo tai pastebėti, ar ne?

Ji ėmė melstis, kad jos motinai pasidarytų geriau ir kad jos tėvas neišvažiuotų pirmadienio rytais iki pat penktadienio. Paskui, kai maldos nedavė trokštamų rezultatų, joje subrendo keistas įsitikinimas, kad jei, pasinaudojusi tualetu, triskart nuleis vandenį, viskas susitvarkys. Ir dar suprato, kad nulipus laiptais jų apačioj reikia apsisukti. Tiesiog reikia , o jei pamiršdavo tą padaryti, užlipdavo atgal į viršų ir dar sykį pakartodavo visą ritualą.

Prietarai pasidarė labai svarbūs. Jei pamatydavo vieną šarką — liūdesys. Sunerimusi tyrinėdavo dangų, ar nepamatys kitos — tai džiaugsmas. Vieną dieną ji išpylė druską ir, kad būtų kuo mažiau ašarų, šveitė žiupsnelį druskos per kairįjį petį. Druskos kliuvo ant saldaus patiekalo. Jos motina kvailai spoksojo į druskos kruopeles, tirpstančias ant saldėsio, tada padėjo galvą ant virtuvės stalo ir ėmė verkti. Jokių pokyčių.

Tedo maurojimas sugrąžino ją į dabartį.

— Ešling, šnekėkis su manimi! Ką apie šį vakarą sako Taro kortos?

Ji greitai atsipeikėjo, labai labai patenkinta, jog yra dabartis, o ne anie laikai.

— Nieko blogo. Taurių keturakė, — nė nereikia užsiminti, kad ji pirmiausia ištraukė ir išmetė nelaimę pranašaujančią kardų dešimtakę. — Dviejuose sekmadieniniuose laikraščiuose geras ir mano horoskopas, — toliau kalbėjo ji. O kituose dviejuose prastas, bet juk nieko blogo? — O iš Angelo orakulo kortų ištraukiau Meilės stebuklą, — galų gale jai pavyko jį ištraukti po Brandos, Sveikatos, Kūrybiškumo ir Išminties kortų.

— Ar tą ir rengsies? — linktelėjo Tedas į juodas trijų ketvirčių ilgio juodas kelnes ir per liemenį surišamą palaidinę.

— Kodėl klausi? — sukluso Ešling. Ji labai rūpestingai apgalvojo apdarus ir buvo ypač patenkinta palaidine, nes ji taip apgaulingai atspindėjo šviesą, jog atrodė, kad Ešling turi taliją.

— Ar neturi trumpo sijono?

— Niekada nesegiu trumpų sijonų, — sumurmėjo, neramiai svarstydama, ar nepersistengė su skaistalais. — Nepakenčiu savo kojų. Ar nepadauginau skaistalų?

— Kokių skaistalų? To raudono daikto ant tavo veido? Ne, galėtum ir daugiau.

Ešling tučtuojau nusivalė šiek tiek dažų. Tedo motyvai kėlė įtarimą.

— Kur susitinki su juo? Kehou? Palydėsiu tave tenai.

— Ne, velniūkšti, ne, — griežtai nukirto Ešling.

— Bet aš tik...

— Ne!

Ko jau ko, bet Ešling visai nenorėjo, kad Tedas trintųsi aplinkui, vargindamas Marką savo žavėjimusi ir klausimais, ar negalėtų tapti naujuoju geriausiu jo draugu.

— Na, tada sėkmės, — gailiai suvapėjo Tedas, kai Ešling į savo naują išsiuvinėtą rankinę įmetė laimės akmenėlį, įsispraudė į siauras basutes ir jau ketino eiti. — Tikiuosi, kad šis meilės romanas siųstas dangaus.

— Ir aš, — prisipažino Ešling, paskubomis pritarė Dievui arba tam, kas dėjosi esąs dangiškas meilės romanų ministras. — O kad taip ir būtų.

— Velniop! — suniekino Tedas.

Ešling paskubomis patrynė Budai pilvą ir išėjo.

Man patiks Markas Valentainas , ir aš jam patiksiu , man patiks Markas Valentainas , ir aš jam patiksiu... Jai iškilmingai tipenant Graftono gatve su Luis L. basutėmis, kurių kulniukai buvo šiaudo plonumo, svajingą jos giesmelę nutraukė švilptelėjimas. Jau Markas Valentainas? Dieve, tos Luis L. basutės skriste skrenda!

Tačiau tai buvo ne Markas Valentainas. Kitoje gatvės pusėje smaksojo Bū, bet be savo oranžinės antklodės. Jis trainiojosi su kitais dviem vyriškiais, jų neskusti veidai ir keisti drabužiai — tokie, kurių niekur nenusipirktum, kad ir labai stengtumeis, — bylojo, kad ir jie yra benamiai. Trijulė kirto sumuštinius.

Pagauta mandagumo impulso, ji perėjo gatvę.

— Taigi Ešling, — blykstelėjo Bū šypsena su pradante, — neišvažiavai ilgajam savaitgaliui?

Ešling papurtė galvą.

— Ir aš, — oriai tarė Bū. Tada, susigriebęs, kad yra nemandagus, stipriai trenkė sau per kaktą ir mostelėjo į du vyriškius, kurie stovėjo šalia jo. Vienas valkatėlė buvo jaunas, susivėlusiais plaukais ir panašus į skeletą, o jo treningo kelnių juosmuo vos laikėsi ant alkio iškankintų klubų. Kitas buvo vyresnis, apžėlęs didžiule barzda, pamišėliškais plaukais, tarsi veidą iš šonų būtų aplipusios laukinės katės. Jis avėjo kitados baltus sportinius batus, vilkėjo vakarinį kostiumą, kuris, akivaizdu, buvo siūtas daug žemesniam žmogui.

O Bū atrodė beveik normaliai.

— Atsiprašau! Ešling, čia DžonDžonas, — parodė į jaunesnį vyriškį. — O čia — Gauruotasis Deivas. Vaikinai, tai Ešling, kuri kartais būna mano kaimynė ir apskritai yra šauni, gera būtybė.

Ešling, šiek tiek sumišusi, paspaudė abiem vyrams rankas. Jei dabar šį vaizdelį pamatytų Kloda, ją ištiktų priepuolis! Vyresnysis benamis buvo itin nešvarus, ir kai sudiržusią ranka paspaudė jai ranką, ji turėjo labai stengtis, kad nesudrebėtų.

Praeivis nusuko galvą, kai gerai įsižiūrėjo į tą keistą kvartetą: švarią, kvepiančią Ešling ir tris nusmurgusius valkatėles.

— Atrodai pritrenkiamai, — neslėpdamas susižavėjimo pagyrė Bū. — Tikriausiai eini į pasimatymą su vyriškiu.

— Taip, — atsakė ji. Paskui, ūmai užėjus švelnumui, Bū, tarė: — Niekados neatspėsi, kas jis.

— Kas? — trijulė aiktelėjo ir pasilenkė arčiau. Ešling turėjo sulaikyti kvapą.

— Markas Valentainas, — iškvėpė Ešling.