Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ešling net žviegė iš juoko, kol suprato, kad jis kalba rimtai. Šūdas.

— Manau, kad jis — geriausias šimtmečio humoristas, — susižavėjęs kalbėjo Markas.

— Esu mačiusi „Belaukiant Godo“, — nedrąsiai pratarė Ešling.

Visai nebūtina paminėti, kad tai buvo mokyklos išvyka. Ji taip ir neįstengė suprasti, apie ką tas spektaklis. Bet, išskyrus menką Beketo problemėlę, vakaras klostėsi sklandžiai. Vienas po kito plaukė gėrimai, o Markas buvo žavus ir dėmesingas. Jo strazdanos ją atpalaidavo, ir ji jam pripasakojo įvairiausių dalykų. Apie salsos pamokas — turėjo pripažinti, kad buvo susijaudinusi, jog iš tikrųjų apie tai kalba, nes, matyt, panėšėjo į žmogų, kuris turi „interesų“, — apie tai, kad labai mėgsta rankines, ir daug sykių pakartojo, kad jai labai patinka jos naujasis darbas „Kolin“.

— Nors tai nėra užuomina, — staiga sunerimusi pasakė ji.

— Žinau. Bet, atvirai šnekant, juk tave spaudžia, kad atneštum Marko Valentaino galvą?

— N-ne, — sumikčiojo ji.

— Ir dėl to tau negrasina darbe? — vėl paklausė.

— Anaiptol, — Ešling laikėsi tvirtai. — Iš tiesų niekas nė neužsiminė.

— O... — jis šiek tiek patylėjo ir pridūrė: — Suprantu... Suprantu.

Žvelgdamas iš po blakstienų Markas šyptelėjo, ir, šilumai užplūdus jos saulės rezginį, ji ūmai suvokė, kad jis atrodo patrauklus. Matyt, yra iš tų žmonių, su kuriais ilgiau bendraujant jie ima vis labiau traukti. Ir nebuvo panašus į savo vaidinamą personažą. Juk kvailiai nėra miegamojo penas.

Paskui jis pasikeitė, palenkė galvą prie Ešling galvos ir tyliu reikšmingu balsu paklausė:

— Ar norėtum maišelio traškučių?

— Ne, ačiū.

— Na ką gi, mudu išgėrėme, tu nenori traškučių, tad dienotvarkėje liko tik...

Pašėlęs seksas!

Nors ji jau buvo pametusi išgertų taurių skaičių, ši mintis ūmai ir nesuprantamai ją suparalyžiavo. Ji neišsigando, bet kartu ir pabūgo. Ešling jis patiko, buvo patrauklus, bet...

— Ak, ar tu neprieštarautum... Supranti, neketinau užsibūti iki vėlumos. Rytoj laukia darbas ir visa kita.

— Gerai. Žinoma, — ramiai pasakė jis, bet jo akys žvelgė pro šalį. — Tada verčiau eikime.

Pametėjęs namo, jis pabučiavo ją, bet tas bučinys kažkodėl Ešling neįtikino.

33

Švelnios putlios rankutės glostė jai veidą... Snūduriuodama Kloda svajingai mėgavosi Molės rankų, liečiančių jautrią, minkštą jos veido odą, šiluma. Molė gulėjo ant Klodos krūtinės ir rimtai, reikšmingai kvėpavo, braukydama savo švelniais lipniais pirščiukais per Klodos smakrą, skruostus, aplink nosį, kaktą ir... AI! OI! Iš jos galvos pažiro žvaigždės.

— Tu žiebei man į akį, Mole! — sušuko Kloda, priblokšta tokio žiauraus pažadinimo.

— Mamytė atsibudo, — tariamai nustebo Molė.

— Žinoma, kad mamytė atsibudo, — Kloda užsidengė pamuštą akį, iš jos tarsi iš pralaužtos užtvankos pasipylė skystis. — Toks taiklus smūgis dažniausiai pažadina žmogų.

Nubloškusi nuo savęs Molę, ji nušlitiniavo prie veidrodžio pasižiūrėti į padarytą žalą. Šiandien jai reikėjo atrodyti kaip niekad gerai, nes jos laukė susitikimas įdarbinimo agentūroje.

Viena veido pusė buvo normali, bet kita — tai tikra ašarojanti, pasruvusi krauju nelaimė. Po perkūnais. Tada ji pamatė suverstą ant kėdės drabužių krūvą ir puolė, kaip visada prieš ateinant Florai, karštligiškai juos tvarkyti ir skubiai kabinti ant pakabų.

— Renkis, Kreigai, — šūktelėjo. — Mole, paskubėk. Tuojau pasirodys Flora.

Apačioje buvo girdėti trinksėjimas ir dundesys: pusryčiai — įprasta karo zona.

— Nenoriu All-Bran , — plyšavo Kreigas. — Noriu Coco Pops.

— Kol nesuvalgysi All-Bran , negausi Coco Pops , — pasakė Kloda, trumpam apsimesdama, kad gal ir nusileis.

Kiekvieną savaitę ji nupirkdavo šešis skirtingus pakelius dribsnių, tačiau visada iš pradžių vaikai sušlamšdavo Sugar-Puffs ir Coco Pops , o kiti, ne tokie gardūs, pavyzdžiui, AllBran, būdavo nustumiami į tolimiausią kampą. Kol vaikai nesuvalgydavo nelabai mėgstamų dribsnių, ji stengdavosi atsispirti spaudimui ir neatidaryti kitos dėžės. Ir visados pasiduodavo. Ypač šiandien, nes laikas buvo jai gyvybiškai svarbus. Nudrėskusi celofaną nuo naujos dėžės, tėškė Coco Pops priešais Kreigo nosį. Tada su naktiniais marškiniais nuskubėjo į lauką prie automobilio ir iš slaptavietės bagažinėje išsitraukė kelis parduotuvės maišus. Ji dažnai taip darydavo, kai nusipirkdavo kokį naują drabužį. Nors Dilanas nėra papriekaištavęs, kad švaistanti pinigus apdarams, ji vis tiek jausdavosi kalta.

Bet šįkart buvo kas kita. Dilanui reikėjo dirbti ilgąjį savaitgalį, tad Kloda paliko vaikus savo motinai, susuktai artrito, ir išlėkė truputį pašėlti. Maišuose, įstumtuose į namus, slėpėsi jaunatviški madingi vakariniai drabužiai, bet jai buvo nelabai aišku, kaip juos dera vilkėti. Taip pat nusipirko kostiumėlį vizitui į įdarbinimo agentūrą — apie tai Dilanas nieko nežinojo. Pati nesuprato, kodėl nepasakė jam apie tai, bet joje kirbėjo miglota nuojauta, kad tokiam jos žingsniui Dilanas nepritars.

Savo kambaryje žaibiškai nuplėšė etiketes nuo pilko sijono ir švarkelio ir ėmė rengtis. Kostiumėlis buvo brangus. Bjauriai brangus, bet ji teisinosi tuo, kad dėvės jį nuolatos, kai gaus darbą. Paskui užsimovė penkiolikos denų pėdkelnes, apsiavė juodus aukštakulnius ir apsivilko baltą palaidinukę. Pasidažiusi lūpas ir tvarkingai susisukusi plaukus prancūzišku stiliumi, liko savimi patenkinta.

Išskyrus pasruvusią krauju akį.

Šįryt ji nespėjo laiku išnykti iš namų, kad nesusidurtų su Flora. Ši jau drimblino pro vartus, kai Kloda grūdo Kreigą ir Molę iš namų.

— Kaip gyvuojat, Flora?

— Penktadienį buvau pas Frolį, — atsakė ji. Frolis — jos gydytojas. Nors Kloda nėra jo mačiusi, jai atrodė, kad artimai jį pažįsta.

— Ką jis sakė?

— Ją reikia pašalinti.

— Ką pašalinti?

— Mano gimdą, ką gi daugiau?! — nustebusi sušuko Flora.

— Po velnių, bloga žinia, — Kloda sukaupė jėgas, reikšdama užuojautą ir moterų savitarpio supratimą.

— Visai ne!

— Ar jūs nenusiminėt?

— Kodėl turėčiau?

— Ar nesijaudinate, kad pasijusite... — Kloda delsė. Ji jau ketino leptelėti: „Nevisaverte moterimi“, tačiau tai buvo pernelyg netaktiška. Taigi ji paklausė: — Ar nesijaudinate, kad pasijusite kai ko netekusi?

— Nė kiek, — linksmai atsakė Flora. — Tegu išpjauna. Esu tikra, kad ji kelia tik nemalonumus. Iš to nebūtų nieko gera. Ką norėtumėte, kad šiandien padaryčiau?

— Ak, — Kloda buvo pažeminta. — Šiek tiek palyginkite, jei galit. Ir gal dar vonios kambarys. Dar ką nors, kas jums pagal jėgas...

Klodai traukiant įdarbinimo agentūros, įsikūrusios miesto centre, duris, jos rankos ėmė virpėti iš baimės ir susijaudinimo. Ji stabtelėjo priešais jauną merginą su blyškių spalvų peruku, jos gaivią abrikosų rausvumo odą stelbė ryškus makiažas.

— Man paskirtas susitikimas su Ivona Hjugs.

Mergina atsistojo.

— Labas, — šaltai tarė, kupina stebinamo pasitikėjimo savimi. — Aš — Ivona Hjugs.

— O... — Kloda tikėjosi pamatyti gerokai vyresnę moterį.

Tada Ivona stipriai paspaudė jai, kaip kokiai motinai, ranką, tarsi būtų praktikavusi būti vyru politiku.

— Sėskitės.

Kloda ištraukė iš rankinės šiek tiek susiglamžiusį savo gyvenimo aprašymą.