Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Dilanas tylėjo.

— Jeigu tas jos streikas užsitęs, — tauškė Kloda, — turėsiu tai padaryti. Ji negauna jokių maistingų medžiagų, minta tik šokoladu ir...

— Nuo ko pradėsi? — šiurkščiai nutraukė ją Dilanas.

— Ak! Ak, nežinau.

— Įspūdingas meniu, — kiek per kandžiai tarė Dilanas.

— O taip.

— Gal nors kelioms valandoms galėtum pamiršti vaikus?

— Atsiprašau. Ar vedu tave iš proto?

— Tai jau taip, — suirzo jis.

Ji ėmė rimti. Kad ir kaip būtų, ji sėdėjo mielame restorane su savo mylimu vyru. Juodu gėrė džiną su toniku ir valgė pomidorų duoną. Netrukus atkeliaus gardus maistas ir keli buteliai vyno, juodviejų vaikai saugūs namie su dviem žmonėmis, kurie nėra pedofilai arba vaikų skriaudėjai. Ar negali būti geriau?

— Atsiprašau, — pakartojo, ir šįkart iš tikrųjų ėmė tyrinėti valgiaraštį. — Suprantu, ką galvojai. O, jie turi midijų. Ir ožkos sūrio suflė. Po velnių! Ką man valgyti?

— Užkandį arba sriubą, — mąsliai tarė Dilanas, — štai koks klausimas.

— “Arba?“ — paprieštaravo Kloda. — Kas per žodis tas „arba“? Manau, kad norėjai pasakyti „ir“.

Su desperacija, kuri apima tą, kuri retai kur nors išeina, Kloda neprotingai užsisakė per daug, nes beprotiškai norėjo išspausti iš šių nedažnų vaišių kuo daugiau malonumo. Užkandžių ir šerbetų, sriubų ir užkandėlių prie jų. Pagrindinių patiekalų, raudonojo ir baltojo vyno, vandens.

— Gazuoto ar ne? — paklausė padavėjas paskaudusia ranka. Dabar jis suprato, kaip jautėsi Tolstojus, parašęs „Karą ir taiką“.

Kloda suglumusi pažvelgė į jį — juk tai akivaizdu!

— Ir to, ir to.

— Puiku.

— Ką dar galėtume užsisakyti? — kai padavėjas nuėjo, Kloda suvirpėjo iš džiaugsmo.

— Šiuo momentu nieko, — nusijuokė Dilanas, užsikrėtęs jos entuziazmu. — Bet luktelk, kol mudu visą šią gausybę sudorosime.

— Ar valgysim desertą ir sūrį?

— Žinoma. Ar gersim airiškos kavos?

— Ir desertinio vyno. Ir kimšim petit fours 9.

— Prancūziškos kavos?

— Mais oui ! 10 Gal net surūkysiu cigarą.

— Mano mergaitė.

Kai jie jau buvo sukirtę porą patiekalų, Kloda, veikiama maisto ir gėrimų, paniro į svajones, bet vis dar neįstengė atsipalaiduoti. Tada ji sumojo, kur šuo pakastas.

— Jau taip seniai mudu nevakarieniavom niekieno netrukdomi, kad neįstengiu mesti vieno įpročio, — tarė ji. — Man vis knieti šokti nuo kėdės ir pulti pjaustyti maistą kitiems žmonėms... Ar matai tą vyriškį? — ji parodė į vyriškį, panašų į niujorkietį, žaidžiantį su valgiu. — Noriu pasmeigti jo filet mignon gabalėlį ant šakutės ir pasakyti: „Plačiai išsižiok, paukšteli“. Tiesą sakant, manau, kad taip ir padarysiu.

Dilanas šiek tiek išsigando ir sutriko, kai Kloda apsimetė, kad stojasi nuo kėdės. Tada ji liovėsi juokauti ir ėmė neramiai sukiotis.

— Kodėl? Kodėl prilipau prie kėdės? — ji uždėjo ranką ant kėdės, norėdama patikrinti. — Ant mano užpakalio juodas lipnus daiktas. Gal derva? Po galais, ant mano žavios naujosios suknelės. Ir kur galėjau taip išsitepti? — ji nedrąsiai prikišo pirštus prie nosies, pauostė ir prapliupo juoktis. — Gervuogių džemas. Kertu lažybų, tai Molės, tos mažos mergiūkštės, darbelis. Tikra šelmė, ar ne?

— Ji nuostabi, — Dilanas buvo šiek tiek užsisvajojęs.

— Kaip manai, ar jiems gerai? — staiga susirūpino Kloda.

— Žinoma! Be to, ir Ešling, ir Tedas turi mūsų mobiliojo numerį. Jei kas nors atsitiks, jie mums paskambins.

— Kas, pavyzdžiui, galėtų nutikti?

— Nieko.

— Duok man telefoną, ir aš skubiai paskambinsiu.

Dilanas įsmeigė į ją maldaujančias akis.

— Ar negalėtum liautis nors vieną vakarą? Mudu išvažiavom vos prieš valandą.

— Tu teisus, — pakluso Kloda. — Aš darausi juokinga.

Ji nukreipė akis į tirštą žuvienę.

— Ne, negaliu taip elgtis, — sušuko. — Duok man telefoną.

Atsidusęs Dilanas padavė jai mobilųjį.

— Labas, Tedai, čia Kloda. Tiesiog noriu pasiteirauti, ar viskas gerai.

— Pas mus įvyko sprogimas, — sumelavo Tedas, o Ešling tuo metu laikė uždengusi rankomis išžiotas Kreigo ir Molės burnas.

— Ar galėčiau su jais šnektelėti?

— Jie, hm, užsiėmę. Žaidžia. Taip, taip, žaidžia su Ešling.

— O. Gerai, iki pasimatymo.

— Labai apmaudu, — liūdnai tarė Kloda ir spragtelėjo, sulenkdama telefoną. — Visą savaitę jie vedė mane iš proto, neįstengiau nuo jų pabėgti nors penkioms minutėms, o išėjusi pavakarieniauti nieko kito neveikiu, kaip tik nerimauju dėl jų!

— Jei nori, galime važiuoti namo, — griežtai pasakė Dilanas. — Užkrimsti traškučių, keptų orkaitėje, ir pildyti nepabaigiamų reikalavimų.

— Kai imi taip kalbėti... Atsiprašau, Dilanai. Aš iš tikrųjų puikiai leidžiu laiką. Labai puikiai.

Tačiau to paties nebuvo galima pasakyti apie Ešling su Tedu. Praėjo visa amžinybė, kol, išėjus tėvams, Kreigas ir Molė liovėsi verkę. Galų gale jie nurimo, bet tik tada, kai okupavo televizorių ir ėmė žiūrėti „Undinėlę“, o Tedas turėjo atsisakyti filmo „Žvaigždės jų akyse“.

— Tai šitaip leidžia vakarą įžymybė, — karčiai pasiskundė.

Kad prastumtų laiką, Tedas ėmė knaisiotis po milžinišką Dilano muzikos įrašų ir kompaktinių plokštelių kolekciją su pavydžiu susižavėjimu, o kai surasdavo kokį nors itin retą įrašą, radinį palydėdavo šūksniais:

— Tik pažvelk. Bobo Marlio „Pagauk ugnį“ originalioj dėžutėj. Kaip jis įstengė tą įrašą gauti, tas laimingas šunsnukis?

Ešling mažai tas domino. Vyrai ir jų muzikos kolekcijos. Felimas buvo visai toks pat.

— Po velnių! — suriko Tedas. — Du pirmieji Britni Spyrs albumai, įrašyti Studio One. Maniau, kad juos galima gauti tik Jamaikoje.

— Dilanas su Kloda buvo Jamaikoje per savo medaus mėnesį, — abejingai tarė Ešling.

— Kai kam sekasi, — į šiuos tris žodžius Tedas sudėjo visus troškimus. — ... Bili Holidėj, išleista Verve , — jis kalbėjo taip, lyg norėtų vemti, — iš kur Dilanas gavo? Jo ieškau gausybę metų!.. Tai bent, — pridūrė.

— Aha! — jis džiugiai čiupo vieną kompaktinį diską. — Spintelėje tikrų tikriausias skeletas! Ką veikia ponas Kietuolis su Simply Red albumu? Matyt, tai jo nerašytos elgesio taisyklės.

— Atsiprašau, kad tave nuvilsiu, bet jis Klodos.

— Klodai patinka Simply Red ? — Tedo veidas apsiniaukė.

— Bent anksčiau ji mėgdavo jų muziką.

— Jei „mėgdavo“, tada gerai, — Tedui šiek tiek atlėgo. Jis laikė Klodą deive, bet jeigu ji — Miko Haknalo garbintoja, jam reikia tai apsvarstyti. Juk deivės skonis negali būti toks nedovanotinai prastas.

Vos pasibaigus „Undinėlei“ Kreigas su Mole ėmė triukšmingai reikalauti linksmybių. Bet kai Tedas pabandė jiems pasakoti pelėdiškus pokštus, Molė liepė jam tuojau pat drožti namo, o Kreigas pravirko. Tedas reagavo skausmingai, ypač kai Ešling, tai pasislėpdama, tai vėl išlįsdama iš už popierinio krepšio, taip juos prajuokino, kad jie ėmė raitytis.

— Maži išperos, — sumurmėjo jis. — Už tokią galimybę daugybė žmonių atiduotų dešinę ranką.

— Bet jie — dar tik vaikai.

Kreigas pradėjo tampyti Ešling, reikalaudamas 7-Up. Kai gėrimas akimirksniu nebuvo patiektas, vėl pabiro ašaros.

— Išlepęs vaikiščias, — suniekino Tedas.