Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Į sveikatą, — įtariai sumurmėjo ponia Morli.

Kai visi gavo puodelius, Liza pakėlė savąjį ir tarė:

— Už jus visus. Už jūsų sunkų triūsą per pastarąsias savaites.

Ešling ir Mersedes nepatikėjo savo ausimis. Galėjo prisiekti, kad Liza jau buvo pasigėrusi. Paskui visi ėmė godžiai gerti, išskyrus Triks. Tačiau taip atsitiko todėl, kad ji jau buvo išgėrusi savo puodelį. Netrukus ją pavijo ir kiti. Ilgam stojo tyla, nes visų akys lakstė nuo putų, likusių puodelio dugne (jos ir toliau keistai radioaktyviai spragsėjo ir šnypštė), prie dešimties dar pilnų butelių.

Tylą nutraukė Liza.

— Gal atidarykim dar vieną? — nekaltai paklausė, tarsi ta mintis būtų jai toptelėjusi tik dabar.

— Manau, galėtume, — Triks apsimetė, kad jai vis tiek.

— Žinoma, kodėl gi ne? — vienas kupinas puodelis labai suminkštino ponią Morli.

Bet Lizai vyniojant kamščio vieleles atsidarė kontoros durys, ir visi įsitempė. Mėšlas!

Labai tikėtina, kad Džekas įsiustų, jeigu užkluptų juos maukiančius šampaną, skirtą skaitytojų konkursui, ir dar darbo valandomis.

Tačiau tai buvo ne Džekas, o Mei. Įkaukšėjo apsiavusi batelius su neįtikėtino aukščio kulniukais ir kraipydama siaurus klubus. Tačiau talija buvo dar lieknesnė. Iš pavydo ir susižavėjimo Ešling norėjosi vemti.

Mei, atrodo, ganėtinai nustebino mirtina tyla, tvyrojusi kontoroje, ir tai, kaip visi spokso į ją kaltais žvilgsniais.

— Ar yra Džekas?

Tyla.

— Ne, — sumurmėjo ponia Moli, šluostydamasi nuo ūsų šampaną. — Jis išėjo tvarkytis su žmonėmis televizijoje, — tada pergalingai sukryžiavo rankas, savo elgesiu rodydama, kad iš tikrųjų Džekas turėtų pirmiausia susitvarkyti su Mei.

— O, — Mei nusivylusi patempė savo putlią lūpytę. Ji pasisuko išeiti, o jos šilkinių plaukų siena nuo didelio svorio sušnarėjo.

— Jei nori, gali palaukti, — pasiūlė Ešling.

Mei grįžo.

— Ar leisite?

— Žinoma! Be to, tau būtų ne pro šalį išgerti, — Ešling, vos tai ištarusi, ėmė kauptis ant jos pasipilsiančiai Lizos rūstybei. Pakviesti boso merginą prisidėti prie jų lėbavimo — netikęs žingsnis. Matyt, Ešling buvo šiek tiek įkaušusi.

Bet Liza visai nesupyko ir jai pritarė:

— Taip, prisidėk prie mūsų.

Dalykas tas, kad Mei Lizai, kaip ir visiems, kėlė smalsumą. Ir tikriausiai visa, kas su ja susiję.

— Į sveikatą.

Kai Mei paėmė iš Lizos puodelį, Ešling svetingai paragino:

— Eikš prie mano stalo ir prisitrauk kėdę.

Netrukus prie Ešling stalo nuslinko ir Triks su Liza, genamos smalsumo ir susidomėjimo egzotiškąja Mei.

— Man patinka tavo krepšys, — tarė Liza Mei. — Lulu Guinness? Mei staiga triukšmingai nusikvatojo.

— Dunnes.

— Dunnes?

— Viena iš firminių parduotuvių, — paaiškino Ešling paraudusiais iš uolumo skruostais. — Kaip Marks & Spencer.

— Tik joje daug pigiau, — pridūrė Mei ir vėl sukikeno. Nors jos veidas panėšėjo į lotoso žiedą, ji ūmai virto paprastute mergina.

Lizai sukiojantis tarp žmonių ir papildant puodelius, Mei ironiškai tarė:

— Puiki vieta dirbti. Ar jūs tai darote kasdien?

Pasigirdo truputį isteriškas juokas.

— Kasdien? Anaiptol! Tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, prieš laisvą pirmadienį.

— Juk neapskųsi mūsų Džekui? — paklausė Triks.

Mei niekinamai ir sarkastiškai sumirksėjo:

— Kurgi ne!

— Kur dirbi? Kuo, hm, užsiimi? — išdrįso pasiteirauti Triks. Mei krestelėjo sunkius plaukus, pavartė visažinančias akis ir akimirksniu vėl virto mįslinga ir paslaptinga gražuole:

— Šoku egzotiškus šokius.

Suglumusi kontora trumpam nuščiuvo, paskui atsipeikėjo ir visi pasidarė labai abejingi.

— Ar tai ne miela? — užgiedojo choru. — Tu šauni mergina.

— Ar mums nesuteiksi pirmenybės? — kaip ir dažniausiai, nuoboda Bernardas viską suprato klaidingai.

— Tuo geriau tau, — išspaudė Liza. Ji galėjo kirsti lažybų, kad Džekas su Mei puikiai dulkinasi, ir jai įsiplieskė tulžingas pavydas.

— Kas tie egzotiški šokiai? — sumurmėjo ponia Morli Kelvinui.

— Manau, juose, hm, reikia šiek tiek apsinuoginti, — taktiškai sušnabždėjo jis, atsižvelgdamas į pagyvenusios moters jausmus.

— O, taigi ji — pilvo šokio šokėja. Tikriausiai išsigalvoja, — ponia Morli tyrinėjo Mei žvilgsniu, panašiu į pagarbą.

— Ne, aš nešoku egzotiškų šokių, — pašaipiai pasakė Mei, vėl tapdama normalia mergina. — Aš juokauju. Pardavinėju mobiliuosius telefonus, bet pažvelgus į mane žmonėms atrodo, kad esu viena iš tų seksualių katyčių.

— Ar tai ne beviltiška? — dar sykį uždainavo džiaugsmingas choras. — Pikta! Argi tie žmonės — ne siaubingi kvailiai?

— Ar teisingai supratau, kad ji nėra pilvo šokio šokėja? — diskretiškai paklausė ponia Morli Kelvino, ir šis papurtė savo peroksidinę galvą. Būtų sunku pasakyti, kas buvo labiau nusivylęs.

— Tai bjauru, — išreiškė nepasitenkinimą Ešling. Aš apgauta , sumojo ji.

— Taip, — atsakė Mei, pakurstyta antro puodelio ploviklio su šampanu mišinio. — Mane vos gimusią tėvai atsivežė į Dubliną. Mano tėvas — airis, o motina — azijietė, todėl žmonės elgiasi su manimi taip, lyg turėčiau išmanyti visas specialias rytietiškų žaidimų gudrybes. Pavyzdžiui, stalo teniso kamuoliukai ir panašūs dalykai. Arba jie šaukia man įkandin gatvėje: „Kiaušiniais apmėtyta bjaurybė“, — ji sunkiai atsiduso. — Visa tai mane blogai veikia.

Ji metė žvilgsnį į Kelviną ir Gėrį, gašliai spoksančius į ją, tada prisislinko arčiau Ešling, Lizos ir Triks ir atvirai išrėžė:

— Negaliu pasakyti, kad niekada nesu bandžiusi stalo teniso kamuoliukų. Žinoma , jei tikrai geidžiu vaikino, sugalvoju ką nors ypatinga.

Turi galvoje Džeką ? Visi norėjo to paklausti. Bet nė vienas neišdrįso. Net Triks. Tačiau toliau mažėjant pilnų butelių ir pildantis tuštiems puodeliams, liežuviai atsirišo.

— Kiek tau metų? — paklausė Triks.

— Dvidešimt devyneri.

— Kiek laiko susitikinėji su Džeku?

— Beveik pusmetį.

— Kartais jis būna siaubingai bjaurus, — pripažino Triks.

— Man nereikia to sakyti! Kai prasidėjo darbas „Kolin“, jis tapo tikra bjaurybe. Per sunkiai dirba ir pernelyg daug nerimauja, paskui išvyksta buriuoti, kad atsipalaiduotų ir nusiramintų, ir man niekaip nepavyksta su juo pasimatyti. Kaltinu jus visus, kad jo tokia prasta nuotaika!

— Keista! — sušuko Triks. — Nes mes dėl to kaltiname tave.

Tai išgirdusi, Mei ėmė muistytis ir krutėti kėdėje.

— Atleisk, ar mes tave varžome? Mes užsičiaupsim, — įsiterpė Ešling. Bet jos balse buvo girdėti nusivylimas. Jai visa tai jau buvo pradėję patikti.

— Ne, viskas gerai, — išsišiepė vis dar rangydamasi Mei. — Kelnaitės, tempiamos ant užpakaliuko, veda mane iš proto.

Ji buvo tokia žavi, provokuojanti ir begėdiška, kad Liza nuleido jos žodžius negirdomis. Tikrai nemanė, kad Džekas galėtų ja susidomėti, bet suprato, kad Mei jam atrodo gundanti.

Kai pasirodė Džekas, visi jau buvo taip įsismarkavę, kad net nesiteikė to slėpti.

— Linksminatės? — šyptelėjo jis.

— Laukia ilgas savaitgalis, — nuvėrė jį žvilgsniu retai išgerianti ponia Morli, per pusantros valandos ją buvo apėmęs malonus svaigulys, palaiminga gerovė, sentimentalus susigraudinimas, o dabar, kaip ir reikėjo tikėtis, apniko agresija.