Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Bet jūsų sekretorė...

— Mano sekretorė, — užbliovė Fridą, — niekam tikusi idiote. Aš ją atleisiu. Džule, Elein, kad ir koks tavo vardas, — TU ATLEISTA!.. Bet jeigu jau atėjote, prašom, — nusileido ji. Buvo nusiteikusi šiek tiek pasilinksminti.

— Gal galėtumėte papasakoti apie save? — Liza bandė pradėti interviu. — Kur esate gimusi?

— Zogo planetoje, brangioji, — lėtai ištarė Fridą.

Liza įbedė į ją žvilgsnį. Buvo linkusi ja patikėti.

— Jeigu jums labiau patinka kalbėti apie drabužius...

— Drabužius! — purkštelėjo Fridą. — Tai — ne drabužiai!

Tikrai? Bet jeigu ne drabužiai, tai kas? — svarstė Liza.

— Meno kūriniai, idiote!

Lizai labai nepatiko, kad buvo pavadinta idiote. Ji vos pajėgė tvardytis. Tačiau turėjo galvoti apie „Kolin“ sėkmę.

— Galbūt... — ji nurijo įniršį, — galbūt galėtumėt atskleisti priežastis, kodėl jums taip puikiai sekasi?

— Kodėl? Kodėl? — iš pasibjaurėjimo Fridai išsprogo akys. — Nes aš, po velnių, geniali, štai kodėl. Galvoje girdžiu balsus.

— Jums tikriausiai reikėtų kreiptis į gydytoją, — ištrūko Lizai.

— Kalbu apie savo dvasinius vadovus, idiote! Jie man pasako, ką turiu kurti.

Į kambarį įlėkė susitaršęs Jorkšyro terjeras (ant jo galvos buvo užmaukšlintas miniatiūrinis cilindras) ir ėmė siaubingai spigiai loti.

— Oooo, eikš pas mamytę, — Fridą pavilko padarėlį per tvido skiautes ir priglaudė jį prie stambios krūtinės. — Tai Skjaparelis. Mano mūza. Be jo mano genialumas tiesiog dingtų.

Lizai kilo įtarimas, kad netrukus šuo gali tapti siaubingo nelaimingo atsitikimo priežastimi. Jausmas sustiprėjo, kai Skjaparelis ėmė kaukšėti aštriais dantimis ir grybštelėjo Lizai ranką.

Fridą Kieli išsigando.

— Ooooo, šita bjauri žurnalistė įkišo tau į nasrus purviną ranką? — ji pažvelgė į Lizą. — Jei Skjaparelis susirgs, iškelsiu jums bylą. Jums ir tam laikraštpalaikiui, kuriam atstovaujate.

— Tai ne laikraštis, o žurnalas „Kolin“. Donegale fotografavome jūsų...

Bet Fridą nesiklausė. Atsirėmė ant alkūnės ir subliuvo sekretorei:

— Mergužėle! Kažkas šiame pastate dvokia ropėmis! Išsiaiškink kas ir atsikratyk. Jau sakiau, kad negaliu to pakęsti.

Iš kabineto pasirodžiusi sekretorė ramiai pasakė:

— Tai tik jūsų vaizduotė, niekas nesmirdi ropėmis.

— O aš jas užuodžiu. Tu atleista! — suspigo Fridą.

Liza pažvelgė į savo ranką. Mažasis nenaudėlis paliko ant jos odos dantų žymes. Jai jau gana. Parašyti straipsnį apie šią pamišusią moterį neįmanoma.

Kabinete sekretorė — iš tikrųjų jos vardas Flora — patepė Lizos žaizdą arnikų tepalu, kuris, akivaizdu, ir buvo skirtas tokiam tikslui.

— Kiek sykių per dieną ji atleidžia jus iš darbo? — pasidomėjo Liza.

— Nesuskaičiuojamą daugybę. Ji sunkaus būdo, — ramino Flora. — Tačiau taip yra todėl, kad ji geniali.

— Ji — psichiškai nesveika kalė.

Flora palenkė galvą į šoną ir susimąstė.

— Taip, — pritarė ji, — tikrai taip.

Liza pasigavo taksi ir nuvažiavo į darbą. Jokiais būdais neleis, kad Mersedes pajustų pasitenkinimą, pripažindama, kad buvo teisi, jog Fridą Kieli — maniakė.

— Fridą — žavi moteris, — tarė Liza „Kolin“ darbuotojams. — Tiesą sakant, mudvi net pajutome dvasinį ryšį.

Ji žiūrėjo, kaip į jos žodžius reaguos Mersedes, bet tamsios jos akys neišsidavė.

Po pusvalandžio iš kabineto išėjo Džekas ir tarė:

— Skambino Londonas.

Ji nukreipė į jį savo meistriškai padažytas pilkas akis ir taip sunerimo, kad užklego gerklė, ir neįstengė pratarti nė žodžio. Dieve, na ir rytas!

Džekas padelsė, kad padarytų didesnį poveikį, tada iš lėto dramatiškai pasakė:

— L’Oreal... įdėjo... keturių puslapių reklamą... į kiekvieną numerį... pirmam... pusmečiui!

Jis trumpam nutilo, leisdamas naujienai pasiekti tikslą. Paskui nusišypsojo, o beveik visada susirūpinęs jo veidas dabar švytėjo laime. Gyva burna išsiviepė, parodydama šelmiškai nuskeltą dantį, o akys blizgėjo iš pasitenkinimo.

— O kokios nuolaidos prašo? — sumurmėjo Liza pro sustingusias lūpas.

— Jokios. Jie moka visą kainą. Nes mes to verti, cha, cha.

Liza išliko rami ir nustebusi pažvelgė jam į veidą. Tik dabar pajuto viso to siaubo, patirto aną savaitę, mastą. Džekui nė nereikėjo sakyti, kad L’Oreal — labai patikima bendrovė, kurios svaraus balso tikriausiai pakaks, kad būtų galima įtikinti reklamuotis ir kitas kosmetikos bendroves.

— Gerai, — vos įstengė išspausti Liza.

Kodėl turėjo tai pasakyti kitų akivaizdoje? Jeigu būtų užsidarę jo kabinete, būtų puolusi jam į glėbį ir stipriai apkabinusi.

— Gerai? — jis žaismingai išplėtė akis.

— Reikėtų atšvęsti, — Liza ėmė po truputį atsikvošėti ir atsipalaiduoti. — Nueiti priešpiečių.

Pasijuto dar laimingesnė, kai jis pritarė:

— Reikėtų.

Jie įsmeigė akis vienas į kitą ir akimirką mėgavosi svaiginama euforija.

— Užsakysiu staliuką. Triks, — linksmai sušuko Liza, — atšauk mano susitikimą su kirpėja per priešpiečius!

Tai priminė senus laikus.

— Kadangi tu čia, užmesk į tai akį, — Liza mostelėjo į kažkokius popierius.

Ešling, sėdėdama per tris stalus, susidomėjusi sekė viską, kad ir kas vyktų, ir pamatė, kad Liza rodo Džekui jos straipsnį apie salsą.

— Sakiau, kad paversiu šį žurnalą puikiu skaitalu, — nusijuokė jam Liza.

— Ir tikrai tau pavyko, — tarė jis, paviršutiniškai perbėgdamas straipsnį ir pritariamai linkčiodamas. — Tai puikus rašinys.

Ešling žiūrėjo netekusi jėgų. Kažkodėl Liza visus nuopelnus prisiskyrė sau, tarsi tai būtų jos darbas. Tai neteisinga. Bet ką ji ketina daryti? Nieko. Pernelyg bijo priešiškumo. Staiga išgirdo save šūktelint:

— Malonu, kad patiko! — balsas drebėjo. Ji stengėsi kalbėti lyg niekur nieko, bet suprato, jog tai nuskambėjo nenatūraliai ir keistai.

Džekas nustebęs grįžtelėjo Ešling pusėn.

— Aš parašiau tą straipsnį, — atsiprašančiu tonu prabilo. — Malonu, kad jums patiko, — netvirtai pridūrė.

— Geris jį surinko, — pyktelėjo Liza. — O aš pakišau idėją. Turėsi išmokti komandinio darbo, Ešling, — papriekaištavo Liza girdint Džekui.

Bet Džekas įdėmiai spoksojo į seksualią nuotrauką, paskui nukreipė akis nuo moters ir įbedė į Ešling įžūlų, dviprasmišką ir tiriantį žvilgsnį. Nuo jo Ešling išmušė karštis, ir ji pasijuto nepatogiai.

— Gerai, gerai, — jo lūpos išsirietė kampučiuose, lyg būtų tvardęs didelę šypseną. — Taigi, Ešling, štai kuo užsiimi laisvalaikiu. Nepadoriais šokiais?

— Jie nėra... — ji norėjo jam pliaukštelėti.

— Rimtai kalbant, tai nuostabus straipsnis. Puikiai padirbėjai, — tarė Džekas, nukirsdamas visas užuominas. — Ar ne, Liza?

Lizos burna rodė visokias grimasas, bet jai nebuvo kur dingti.

— Taip, — buvo priversta pripažinti. — Ji šauniai padirbėjo.

Liza užsakė juodviem su Džeku staliuką Halo. Geriausia imtis vadovauti, nes jai atrodė, kad jei būtų pavedusi tai padaryti jam, jie būtų valgę picerijoje.

Likus pusvalandžiui iki priešpiečių, ji nudrožė į tualetą, norėdama įsitikinti, kad atrodo labai labai puikiai. Kokia laimė, kad šiandien vilkėjo šviesiai violetinį Press and Bastyan kostiumėlį. Nors jei nebūtų pasirinkusi to kostiumėlio, vis tiek būtų apsivilkusi kitą tokį pat žavų apdarą. Kai esi žurnalo redaktorė, niekados nežinai, kada reikės atrodyti nepriekaištingai. Visados pasirengusi — toks jos devizas.