Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Tai matyti, — staiga suirzo Ešling. — Jei kas nors yra girtas arba apdujęs nuo narkotikų, iškart suprasi vos pasikalbėjusi.

— Tad kodėl jis neturi namų?

— Nežinau, — prisipažino Ešling. Manė, kad to klausti nemandagu. — Bet jis labai mielas. Tiesą sakant, normalus. Ir jo nekaltinčiau, jeigu gertų arba vartotų narkotikus: būti benamiu — siaubingas jausmas.

Kloda maištingai atkišo apatinę lūpą.

— Nesuprantu, iš kur ištrauki šitokius žmones. Bet būk atsargi, gerai? Vis dėlto man reikia su tavimi pasišnekėti. Aš apsisprendžiau.

Dėl ko? Ims gerti antidepresantus ? Paliks Dilaną?

— Atėjo metas, — Kloda pritūpė ant sofos. Patogiai įsitaisiusi pakartojo: — Atėjo metas...

— Kam? — pratrūko Ešling.

— ...man grįžti į darbą, — užbaigė Kloda.

Šito Ešling nesitikėjo. Įsitempusi laukė, kada išgirs ką nors itin nemalonaus.

— Ką? Tu? Vėl dirbsi?

— Kodėl gi ne? — teisinosi Kloda.

— E, tikrai. Kodėl ne? Bet kas tave skatina imtis darbo?

— Ak, jau kurį laiką mintis apie tai nedavė ramybės. Matyt, nėra sveika visą energiją skirti tik savo vaikams, — Kloda manė, kad tai ir yra siaubingo graužiančio ir nesmagaus nepasitenkinimo priežastis. — Turiu dažniau išeiti iš namų. Kalbėtis su suaugusiais žmonėmis.

— Apie tai ir norėjai su manimi pasišnekėti? — Ešling reikėjo įsitikinti.

— O apie ką dar? — nustebo Kloda.

— Nieko, — Ešling būtų galėjusi dėti Dilanui per ausį, kad sunervino ją ir privertė baisiai nerimauti, kai buvo aišku, jog Kloda vargina ne kas kita, o tik nuobodulys ir monotonija. — Apie kokį darbą galvoji?

— Dar nežinau. Iš tikrųjų, tai nesvarbu. Bet kokį... Nors, — liūdnai pridūrė Kloda, — kad ir koks jis būtų, bus sunku paklusti kitų žmonių įsakymams. Žmonių, kurie nėra mano vaikai.

Kol Ešling stengėsi prisitaikyti prie netikėto įvykių posūkio, Kloda užsisvajojo. Buvo prisiskaičiusi knygų, kuriose namų šeimininkės sėkmingai pradėjo savo verslą. Savo gebėjimą puikiai kepti pritaikė pyragų kepykloje. Arba įkūrė sveikatingumo klubą moterims. Arba pomėgis žiesti puodus virto klestinčia įmone, kurioje buvo įdarbinti, ak, mažiausiai septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt žmonių. Regis, taip nesunku imtis kokios nors veiklos. Bankai paskolino joms pinigų, svainės prižiūrėjo vaikus, kaimynų garažas virto verslo būstine, visi puolė padėti. Kai kavinę užliejo vanduo, į pagalbą puolė visas pasaulis ir net senoliai: klientai, paštininkai, niekuo dėti praeiviai ir tie, kurie kentė nuo heroino abstinencijos. (Tai dažniausiai būdavo ženklas, kad ta baisi būsena baigiasi.)

Ir šios pramanytos verslios moterys nuolatos stengdavosi įtraukti į savo sandėrį kokį nors vyriškį.

Tačiau tu turi vyrą , priminė sau Kloda.

Taip, bet...

Taigi ar ji įstengtų pradėti savo verslą? Ir ką ji sugebėtų?

Atvirai kalbant, nieko. Ji nuoširdžiai abejojo, ar kas nors pirktų jos pagamintą valgį. Ji beveik visada turėdavo mokėti savo vaikams , kad šie suvalgytų, ką jiems patiekdavo. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad žmonės sutiktų brangiai mokėti, užėję į jos restoraną ir suvalgę graužlių ir pašildytų mikrobangų krosnelėje makaronų — net jei pasiūlytų nemokamą maisto aušinimo paslaugą: visi valgiai prieš nešant juos klientams būtų specialiai atvėsinami. Ir leistų lankytojams įsitrinti maisto likučius sau į plaukus.

O dėl amatų — ji verčiau gimdytų, nei užsiimtų puodininkyste. Ir visai nenutuokia, kaip įkurti sveikatingumo klubą.

Ne, Klodai atrodė, kad paprastesnis būdas užsidirbti pragyvenimui — tai kortos. Šitaip prasimanydavo pinigų Ešling.

— Taigi svarsčiau, ar negalėtum išspausdinti mano gyvenimo aprašymą? — pasiteiravo Kloda. — Ir klausyk, nenoriu, kad apie tai sužinotų Dilanas. Šiaip ar taip, dar ne, nes bus įžeistas jo išdidumas. Juk jis — vienintelis šeimos maitintojas, ar supranti, ką noriu pasakyti?

Ešling nebuvo visai įtikinta, bet nusprendė nesikišti.

— Gerai. Kokius tavo pomėgius paminėti? Skraidymą skraidykle?

— Plaukiojimą plaustu per putotą vandenį, — sukikeno Kloda. — Ir pasiaukojimą žmonėms.

— Ar iš tikrųjų gerai jautiesi? — Ešling reikėjo, kad Kloda jai dar kartą tai patvirtintų.

— Dabar taip. Bet atvirai šnekant, jau senokai mane kamuoja liūdesys, jis jau pradėjo blogai veikti.

Galbūt Dilanas ne be reikalo dramatizuoja, nusprendė Ešling. Matyt, turi priežasčių nerimauti.

— Tačiau dabar žinau, ką daryti, — linksmai tarė Kloda. — Viskas susiklostys gerai... Ei, — ūmai ji kai ką prisiminė. — Dilanas man sake, kad šeštadienio vakarą pabūsi su vaikais.

Taigi Klodos linksminimo operacija tęsiasi?

— Mudu ketiname eiti į L’Oeuf, — net suvirpėjo iš pasitenkinimo Kloda. — Kaip seniai buvau kur nors.

— Klausyk, ar tu nieko prieš, jei su manimi vaikus prižiūrės ir Tedas? — Ešling vylėsi, kad Klodai nepatiks tokia mintis.

— Tedas? Tas tamsiaplaukis? — Kloda pasvarstė. — Gerai, kodėl ne? Jis atrodo visai nekenksmingas.

27

Ešling anksti atėjo į darbą, norėdama parašyti Klodos gyvenimo aprašymą, paskui jį nunešė Geriui, kad šis gražiai sumaketuotų. Laukdama, kol jis sutvarkys tekstą, susigriebė rašinėjanti: „Ešling Valentain“, ir tai ją pribloškė. Nebūk vaikas , subręsk! Verčiau griebkis darbo. Bet ji padarė dar nemalonesnį dalyką. Paskambino tėvams. Atsiliepė tėvas.

— Tėti, tai Ešling.

— Ak, sveika! — išgirdęs jos balsą, jis, regis, apsidžiaugė. — Kaip sekasi?

— Gerai, gerai. O jūs sveiki?

— Kaip visada. Kada tave pamatysim? Ar negalėtum atvažiuoti šį savaitgalį?

— Dar ne, — pajutusi kaltę, ji sudrebėjo. — Supranti, šiuo metu kartais turiu dirbti ir savaitgaliais.

— Kaip gaila, tik nepersidirbk. Bet darbas sekasi gerai?

— Puikiai.

— Luktelėk, mama nori su tavimi persimesti keliais žodžiais.

— Atvirai šnekant, tėti, negaliu kalbėtis, nes esu darbe. Paskambinsiu kurį nors vakarą. Džiaugiuosi, kad neblogai gyvuojate.

Tada padėjo ragelį, jausdamasi ir truputį geriau, ir blogiau. Palengvėjo, kad galų gale pasiryžo paskambinti tėvams ir kad keletą savaičių bus ramu, bet ėmė graužti kaltės jausmas, kad nepateisino jų lūkesčių. Ji užsirūkė ir giliai įtraukė.

Liza pavėlavo.

— Kur buvot? — parūpo Triks. — Visi jūsų ieško.

— Tu esi mano sekretorė, — nekantriai atsakė Liza. — Turėtum žinoti. Pasižiūrėk į mano susitikimų knygelę.

— Ak, jūsų susitikimų knygelė. Žinoma , — ji atsivertė vieną puslapį ir perskaitė: — „Interviu su pamišėle Fridą Kieli“. Štai kur ji buvo, bičiuliai.

— Teisingai, — gan garsiai, kad girdėtų visi, ypač Mersedes, tarė Liza. — Šįryt aplankiau Fridą Kieli jos ateljė. Ji labai miela. Nors prie žaizdos dėk.

Iš tiesų ji buvo tikras košmaras. Groteskiškas košmaras. Nemaloni, beprotiškai nervinga ir taip pasikėlusi, kad gali ir nebenusileisti ant žemės. Tai būtų ne taip jau blogai, pagalvojo Liza.

Kai Liza atėjo pas Fridą, ji tysojo šezlonge, apsivilkusi vieną iš savo geresnių suknelių, o ilgi žili plaukai buvo išsidraikę ir siekė liemenį. Ji pusiau gulom ramstėsi į medžiagos gniutulą ir kimšo McDonald’s pusryčius. Nors tą patį rytą Liza su sekretore buvo suderinusi laiką dėl interviu, Fridą ėmė tvirtinti, kad nieko apie tai nežino.