Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Iš kur žinai?

— Tai parašyta vaikinų taisyklėse. Tedai, užsirašyk. Tu susitinki su mergina šeštadienio vakarą ir niekados nepaskambini anksčiau nei antradienį, nes nenori pasirodyti pernelyg karštas. Jei skambučio nesulauksi nei antradienį, nei trečiadienį, tai ir nebepaskambins.

— O kaip ketvirtadienis? — sunerimo Ešling.

— Per arti savaitgalis, — tarsi visažinė papurtė galvą Džoi. — Jie mano, kad tu jau esi viską susiplanavusi, ir nenori rizikuoti, nes gali būti atstumti.

— Tiesą sakant, šeštadienis jau užimtas, — Ešling trumpam nukreipė dėmesį kitur. — Prižadėjau Dilanui ir Klodai prižiūrėti vaikus.

Tedas aiktelėjo:

— Ar galiu eiti kartu?

Džoi paniekinamai tarė:

— Tik nesakyk, kad jis geidžia princesės.

— Ji graži, — pasakė Tedas.

— Ji — tikra išlepėlė ir...

— Ar galiu eiti? — Tedas meldė Ešling, nepaisydamas Džoi.

— Tedai, jei kas nors prižiūri Klodos vaikus, tai reiškia, kad Klodos nėra namie , — Ešling supyko ant Tedo ir todėl, kad jis kone prašė jos tarpininkauti, jam flirtuojant su ištekėjusia jos drauge.

— Man vis tiek... Klausyk, gal paklaustum, ar galiu ateiti? Tu nemokėsi susitvarkyti su dviem vaikais.

Ešling blaškėsi tarp susierzinimo ir suvokimo, kad Tedas teisus. Ji anaiptol nebuvo panaši į patikimą dviejų judrių vaikų auklę.

— Gerai, paklausiu.

Bet, pasak Dilano, Kloda neurotiškai rūpinosi vaikais, tad jokiais būdais neįsileis į namus Tedo.

— Manyčiau, kad Markas Valentainas paskambins ryt vakare arba trečiadienį, — Džoi pavargo nuo šnekų apie Klodą.

— Rytoj vakare manęs nebus namie.

— Kur tu eisi?

— Į salsos pamoką.

— Ką?!

— Man patiko šokti, — ėmė teisintis Ešling. — Tai truks tik dešimt savaičių. O aš pasibaisėtina drimba.

— Tu iš tikrųjų ketini suliesėti, — suaimanavo Džoi.

— Visai ne, — įsismarkavo Ešling. — Daugybę metų lankiausi sporto salėje, bet nesuliesėjau nė vienu centimetru.

— Gal būtų buvę kitaip, jei nebūtum sportavusi tik kartais, — abejingai tarė Džoi. — Mėnesinio nario mokesčio negana.

— Aš eidavau, — niūriai paprieštaravo Ešling. Ir tikrai, ji darydavo šimtus pritūpimų ir pratimų liemeniui. Įžambiai lankstydavosi ir sukiodavosi. Nuolatos liesdavo kelį kitos rankos alkūne, kol į veidą suplūsdavo kraujas ir sutrūkinėdavo mažos akių kraujagyslės. Bet kai suprato, kad net jei lankstysis tol, kol ją ištiks koma, jos užsispyrėlė talija vis tiek nesumažės, nuleido rankas. Kitos jos kūno vietos buvo pakenčiamos, todėl nusprendė, kad mankštindamasi nieko nepasieks.

Salsa — kitas reikalas. Ešling ėjo šokti ne dėl talijos. Ji norėjo pasilinksminti.

— Tu susiradai mėgstamą užsiėmimą, — užsipuolė ją sunerimusi Džoi. — Nori virsti viena iš tų keistuolių, kurios turi pomėgių.

— Tai nėra pomėgis , — susijaudino Ešling. — Tik man patinka tai daryti.

— O kas, tavo manymu, yra mėgstamas užsiėmimas?

— Pakalbėkim apie salsą, — įsiterpė Tedas. — Permečiau tavo straipsnį. Jis puikus. Brūkštelėjau keletą pasiūlymų, bet jis ir taip labai geras.

— Tikrai? — nustebo Ešling, vos drįsdama tuo patikėti. Praėjusią savaitę ji plūkėsi tris vakarus ir manė, kad gal ir pasisekė įdomiau parašyti, bet abejojo, ar pavyko perteikti nuotaiką.

— Man jis patiko. Buvo miela rašyti apie kitokius dalykus, užuot pylus ataskaitą apie bruceliozės išnaikinimą karvių bandoje. Argi tai seksualu? — tarė Tedas be kartėlio. — Nesistebiu, kad Kloda nesidomi manimi. Kuo greičiau pereisiu į Gynybos ministeriją, tuo geriau.

Jis paniro į apmąstymus apie kulkosvaidžius, šarvuotus automobilius, ištepliotus karo spalvomis veidus, sudėtingus lenktinius peiliukus ir kitus vyriškus žaisliukus.

— Pažvelk, ką tau sukūriau, — Džoi išvyniojo popieriaus lapą. Jame buvo nupieštos pėdos, iliustruojančios salsos žingsnių seką. Džoi nužymėjo juos keistu animaciniu stiliumi su strėlytėmis ir taškinėmis linijomis, vaizduojančiomis, kaip reikia šokti.

— Kokia gera mintis! — sušuko Ešling. — Judu fantastiški!

Bauginamas straipsnis pasirodė esąs visai neblogas. Ji davė savo ir Džoi nuotraukas, bet liepė Geriui, meno direktoriui, paieškoti dar vienos šokėjų poros fotografijos. Jis rado puikią nuotrauką, kurioje moteris atsilenkusi per liemenį atgal, juodi jos plaukai siekia žemę, o vyriškis aistringai pasilenkęs prie jos. Labai seksualu. Ešling trumpam atsikvėpė nuo ėdančio ją įtarimo, kad ji, tiesą sakant, neįstengs susidoroti su savo darbu.

Suskambo telefonas, įsijungė atsakiklis, ir visi ėmė įdėmiai klausytis, kas skambina. Ar ne Markas Valentainas?

— Neturėtų būti jis. Patikėk manimi, — suirzusi atsiduso Džoi, — dar tik pirmadienis.

Skambino Kloda.

— Nurimk, besidaužanti širdie, — sarkastiškai tarė Džoi Tedui.

Nors žinutė buvo trumpa, Ešling, turėdama galvoje Dilano nerimą, taip pat susirūpino.

— Ešling, — Kloda kalbėjo kambariui, — gal man paskambintum? Noriu pasišnekėti su tavimi apie... kai ką.

25

Antradienio rytą, kai Triks švytinčiu veidu įkaukšėjo į kontorą plastikinėmis platformomis, paskui ją nusidriekė silpnas, bet aiškus žuvies kvapas. Ešling užuodė jį vos atėjusi, o vėliau ir kiti, tik peržengę slenkstį, sunerimę uostinėjo orą. Bet rodyti pirštais į Triks buvo šiek tiek nepatogu, tad nežinomybė truko tol, kol pasirodė Kelvinas. Jam buvo apie dvidešimt, vulgarus elgesys buvo jo kasdienybė.

— Triks, tu aiškiai smirdi žuvimi.

— Tai ir yra žuvis.

— Gal galima paklausti kodėl?

— Norėjau susirasti žmogų su ratais, — niūriai atsakė Triks.

Kelvinas keliskart pliaukštelėjo sau per veidą.

— Nieko sau! — nudžiugo jis. — Aš nemiegu, bet vis tiek nieko nesuprantu.

— Norėjau žmogaus su ratais, — piktai pakartojo Triks. — Taigi susipažinau su Polu, jis vežioja žuvį ir leido man važinėtis jo furgonu po darbo.

Nuo minties, kad Triks, pasipuošusi blizgančiais drabužiais, sėdi tarp daugybės žuvų, visą redakciją ėmė tampyti traukuliai.

— Sėdėjau priekyje prie vairuotojo, — nesėkmingai bandė teisintis Triks. — Ne automobilio gale tarp žuvų.

— O kaip kiti tavo vaikinai? — paklausė Kelvinas.

— Pasiunčiau velniop.

O, kad būčiau tokia ryžtinga kaip ji, susinervino Ešling. Ji rinko kompiuteriu straipsnio apie salsą tekstą. Užbaigusi darbą, nunešė Geriui, jis nuskaitė Džoi piešinius ir nuotraukas.

— Mėginsiu pažaisti skirtingais šriftais ir spalvomis, — tarė jis. — Duok man šiek tiek laiko, paskui parodysime jį Lizai. Patikėk, neapvilsiu tavęs.

— Pasikliauju tavimi.

Geris buvo ramybės ir patikimumo oazė. Jis, regis, niekada nepuldavo į paniką, kad ir koks sunkiai suprantamas ar sudėtingas būtų prašymas.

Kol Geris darbavosi, Ešling paskambino Klodai.

— Sakei, nori su manimi apie kažką pasišnekėti, — susirūpinusi tarė.

— Taip, — fone griaudėjo įprasta kakofonija. — Susirgo Kreigas, o Molei uždrausta eiti į darželį.

— Ką ji iškrėtė šį sykį?

— Matyt, norėjo sukelti gaisrą. Bet ji — tik maža mergaitė, tyrinėjanti pasaulį ir mėginanti išsiaiškinti, ką gali degtukai. O ko galima tikėtis? — pliūptelėjo kita riksmo banga. — Ji bent jau turi smalsumo kibirkštėlę. Tačiau man jau pradeda maišytis protas, Ešling.

To ir bijojau.

— Apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti... MOLE, PADĖK TĄ PEILĮ. PADĖK!!! TUČTUOJAU!!! Kreigai, jei Molė tau trenks, dėl Dievo meilės, VOŽK JAI ATGAL!!!.. Bjauri mergiūkštė, — tyliai, bet pagiežingai sumurmėjo Kloda. — Turiu eiti, Ešling, paskambinsiu vėliau.