Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Kaip Gucci saulės akiniai ir Prada rankinės, taip ir laiko neturėjimas taip pat buvo padėties visuomenėje simbolis. Kuo mažiau laiko turi, tuo esi svarbesnis. Akivaizdu, kad Džekas to nežinojo.

Jis susižavėjęs apsidairė.

— Tu gyveni čia — kiek? — tris, keturias dienas, o čia jau pasidarė daug gražiau. Tik pažvelk... — jis parodė į stiklinį indą, primerktą daug baltų tulpių. — Ir tenai, — jo dėmesį patraukė vaza su džiovintomis gėlėmis.

Gerai, kad jis nepamatė pakištų po lova puodelių, kuriuose jau buvo pradėję augti pelėsiai, pamanė Liza. Jos namuose visados triumfavo ne švara, o stilius. Ji turi susirasti namų tvarkytoją...

— Ar nori ko nors išgerti? — pasiūlė ji.

— Gal alaus?

— Hm, ne, bet turiu baltojo vyno.

Jai pasidarė keistai malonu, kai jis sutiko išgerti taurę.

— Aš tik atsinešiu iš automobilio įrankius, — Džekas nėrė laukan ir netrukus grįžo nešinas mėlyna metaline dėže.

O Dieve, jis turi įrankių dėžę! Liza turėjo labai tvardytis, kad jo nepaliestų, neišplėštų likusių jo marškinių sagų, apnuogindama plačią jo krūtinę, kuri buvo tiesiog tinkamo plaukuotumo, neperbrauktų rankomis per lygią jo nugaros odą...

— Ar tu neprieštarauji, jei atidarysiu užpakalines duris? — įsiterpė į jos mintis, jau kėlusias galvoje sumaištį.

— Hm, ne, prašom, — kai jis ėjo per kambarį ir atšovė skląstį, nejudintą nuo paskutinio jo apsilankymo, nulydėjo jį akimis. Į virtuvę dvelktelėjo gaivus brizas, įpūsdamas drėgną vakarinį lapų kvapą ir pavargusių po dienos paukščių cypsėjimą.

— Ar jau sėdėjai sode? — paklausė Džekas.

Ne.

— Taip.

— Jame taip ramu, net sunku įsivaizduoti, kad esi mieste, — jis linktelėjo galvą iš tarpdurio.

— Žinau, — papasakok man apie tai.

— Štai, — jis apžiūrėjo baką. — Regis, visai nesudėtingas darbas, bet niekada negali žinoti.

Tada jis pasiraitojo rankoves, parodydamas gražių savo rankų raumenis, ir ėmėsi darbo. Liza atsisėdo virtuvėje, apsikabinusi vieną kelį, ėmė labai džiūgauti, kad jos namuose yra patrauklus vyriškis. Nesvarbu, nusprendė, jie neketina kalbėtis apie reklamą. Jokių nusivylimų, tarsi pagal užsakymą atsirado proga paflirtuoti.

— Papasakok apie save, — koketuodama paprašė jo nugaros.

— Ką nori žinoti? — daužydamas metalą į metalą, jis buvo nebe toks mandagus. Paskui staiga atsigręžė ir šiek tiek įsižeidęs sušuko:

— Nagi, Liza! Toks klausimas aptemdytų kiekvienam protą, ir jis viską užmirštų.

— Papasakok, kaip trisdešimt dvejų metų tapai komercinės televizijos, radijo stoties ir kelių sėkmingų žurnalų generaliniu direktoriumi, — nors stengėsi šnekėti be užuolankų, buvo pasinėrusi į meilikavimą.

— Tai darbas, — Džeko atsakymas buvo trumpas, lyg jis būtų įtaręs, kad ji pučia miglas. — Buvau atleistas iš ankstesnio darbo, tad turėjau užsidirbti pragyvenimui.

Atleistas? Jai tas nepatiko.

— Kodėl buvai atleistas?

— Pateikiau radikalią nuomonę apie tai, kad personalui būtų mokama tiek, kiek jis vertas, ir kad jis turėtų teisę reikšti nuomonę apie vadovavimą. Jie savo ruožtu ketino padaryti nuolaidų ir nustatyti viršvalandžių ribas, bet valdyba nusprendė, kad esu pernelyg kairuoliškas, ir aš išėjau iš darbo.

— Kairuoliškas? — juk kairuoliai nuobodoki, ar ne? Jie verčia tave žygiuoti ir važinėja siaubingais automobiliais. Trabantais. Ladomis. Jei iš viso turi automobilį. Bet Džekas vairuoja bymerį.

— Savo jaunystės dienomis, kai buvo daugiau idealizmo, — jis smarkiai suveržė vamzdį veržliarakčiu, — būčiau apšauktas socialistu.

— Bet dabar tu nesi toks? — sunerimo Liza.

— Ne, — niūriai sukikeno jis. — Nesijaudink. Aš pasidaviau, pamatęs, kad daugelis darbininkų jaučiasi laimingi žaisdami loto arba pirkdami privatizuotų įmonių akcijas, o jų ekonominė gerovė — ne kas kita, kaip rūpinimosi savimi laimė.

— Tas tiesa. Tik turi smarkiai dirbti, — pritarė Liza. Pagaliau juk ji taip ir daro. Ji — darbininkų klasės atstovė — na, tokia būtų, jeigu jos tėtis būtų iš tikrųjų dirbęs , — ir tai bylojo jos naudai.

Džekas atsigręžė ir šyptelėjo. Pavargusia ir liūdna šypsena.

— Trumpai klok savo karjeros istoriją, — paprašė Liza.

Džekas vėl nusisuko prie vandens bako ir be jokio didelio džiaugsmo išpyškino:

— Baigiau koledžą, gavau humanitarinių mokslų magistro laipsnį ryšių srityje, atlikau privalomą airio tarnybą užsienyje: dvejus metus atpyliau Niujorko žiniasklaidos grupėje, ketverius — San Francisko kabeliniame tinkle. Grįžau į Airiją kaip tik tuo metu, kai vyko ekonominis stebuklas, dirbau laikraštyje. Kaip jau minėjau, buvau išspirtas iš darbo. Prieš dvejus metus Kalvinas Karteris pasiūlė šį darbą.

— O kaip leidi laisvalaikį? — Lizai patiko žiūrėti, kaip Džekui plušant marškiniai glaudžiai aptempia jo nugaros raumenis. — Pavyzdžiui, — ji šelmiškai nusišypsojo, deja, jis to nematė, — ar žaidi golfą?

— Tai paskutinis sykis, kai taisau tavo baką, — sumurmėjo jis.

— Kažkodėl man ir atrodė, jog tu nesi golfo žaidėjas, — sukikeno ji. — Taigi ką veiki ?

— Liza, neuždavinėk man tokių klausimų. Aš žinau, — jis šyptelėjo jai per petį, — kad taisau vandens bakus. Nepranešęs užsuku į atsitiktinius namus ir tikinu, kad turiu pataisyti baką. Kartais net kai jis nėra sugedęs, — jis nutilo susikaupęs, metodiškai sukdamas varžtą, paskui tarė: — Kas dar? Kur nors nueinu su savo mergina. Buriuoju.

— Jachtą? — nekantraudama paklausė Liza, ignoruodama užuominą apie Mei.

— Ne, visai ne. Tai vienvietis laivelis, vos didesnis už banglentę. Ak, pažiūrėkim. Pusę nakties žaidžiu Sim City , bet ar tai irgi svarbu?

— Kas tai? Kompiuterių žaidimas? Žinoma, tai svarbu. Toliau?

— Nežinau. Mes einam į alinę arba kur nors pavalgyti, labai daug šnekam apie kiną, bet, tiesą sakant, to nesuprantu — niekados taip ir neišsiruošiame pažiūrėti filmo.

Šiame sakinyje Lizai nepatiko tas „mes“. Ji nutuokė, kad už šio žodžio slypi Džekas ir Mei, ir nežinojo, kuo jie užsiimdavo užuot ėję į kiną, tačiau galėjo nuspėti.

— Susitinku su keliais koledžo draugais, nemažai spoksau televizorių, bet, ei, tik dirbu savo darbą!

— O taip, — žaismingai, bet su panieka pasakė Liza. Ji kai ką suprato. — Štai ką tu labiausiai mėgsti, ar ne? Dirbti televizijoje?

— Ta... — ji pamatė, kaip įsitempė Džeko nugara, kai jis susivokė, su kuo šnekasi. — Hm, man patinka ir žurnalai. Nepatikėsi, kiek daug darbo devintajame kanale...

— Taigi įstengtum išsiversti ir be „Kolin“, ir viso to papildomo darbo? — erzino Liza.

Džekas taktiškai atrėmė jos klausimą.

— Dalykas tas, kad dabar devintasis kanalas kelia didelį pasitenkinimą. Po dvejų kyšininkavimo ir kovos metų personalas galų gale ėmė gauti gerus atlyginimus, rėmėjai patenkinti, o vartotojai žiūri įdomias programas. Netrukus sulauksime ir investuotojų, taigi galėsime užsakyti dar kokybiškesnes programas.

— Aukščiausias taškas, — neaiškiai pratarė Liza. Jau ganėtinai prisiklausė apie devintąjį kanalą. — Ką dar veiki?

— Aaak, — garsiai pasakė Džekas. — Beveik kiekvieną savaitgalį lankau tėvus. Užsuku kokiai valandai. Jie jau nebejauni, todėl laiką, praleistą su jais, reikia branginti. Ar supranti, ką noriu pasakyti?