Dilanas palinko į priekį, įdėmiai klausydamasis Ešling, tarsi būtų norėjęs įsidėmėti arba sukaupti jos žodžius. Bet kai ji nutilo, jis pasakė:
— Tikiuosi, kad nesupyksi dėl to, ką pasakysiu: maniau, jog turėtum atpažinti kai kuriuos ženklus. Nes tavo motina... Tavo motina? — pasufleravo jis, kai Ešling ir toliau nepratarė nė žodžio. — Ji sirgo depresija, ar ne?
Dilano švelnumas nepaskatino Ešling kalbėti.
— Pamaniau, kad Kloda gal susirgo ta pačia...
Staiga Ešling nuklydo į praeitį, prisiminė tada siautėjusį pamišimą ir tvyrojusį siaubą. Jos ausyse suskambo seniai girdėti riksmai ir klyksmai, o jos burnos raumenys priešinosi didžiausiam jos nenorui kalbėti apie tai. Tvirtai, kone agresyviai ji tarė:
— Kloda visai nepanaši į mano motiną.
— Ne? — Dilano viltis buvo sumišusi su geidulingu smalsumu.
— Priekinio kambario dekoravimas — tai ne depresija. Na, dar ne depresija, kiek suprantu apie tą ligą. Ar ji nenori keltis iš lovos? Ar nori būt mirusi?
— Ne, — jis papurtė galvą. — Visai ne. Nieko panašaus.
Nors ir jos motinai liga taip pat prasidėjo ne nuo to. Ji plėtėsi pamažu. Ešling nenoromis persikėlė į tuos senus laikus, kai buvo devynerių metų mergaitė.
Tada ji pirmąkart suprato, kad dedasi negeri dalykai. Jie atostogavo Keryje, ir jos tėtis, žvelgdamas į nuostabų saulėlydį, tarė:
— Ar ne puiki nuostabios dienos pabaiga, Monika?
Įbedusi akis į tolį, Monika vangiai atsakė:
— Ačiū Dievui, leidžiasi saulė. Noriu, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi.
— Bet šiandien buvo taip gera, — paprieštaravo Maikas. — Švietė saulė, mes žaidėm paplūdimyje...
O Monika tepasakė:
— Aš noriu, kad ši diena baigtųsi.
Ešling liovėsi šėlusi su Džaneta ir Ovenu, pasijuto atstumta ir sutrikusi. Ji manė, kad tėvai neturi jausmų, šiaip ar taip, tik ne tokių. Jie galėdavo būti nepatenkinti, kai nepadarydavai namų darbų arba nesuvalgydavai vakarienės, bet nelaimingi — jokiu būdu.
Pasibaigus dviejų savaičių atostogoms, jie parvažiavo namo, bet motinos nuotaika pradėjo nuolatos kaitaliotis: vieną akimirką ji būdavo jauna, graži ir laiminga, o jau kitą — tyli ir susimąsčiusi. Ji nebesidažė plaukų. Ir verkdavo. Visą laiką ašaros be garso riedėdavo jai per veidą.
— Kas atsitiko? — vis klausinėdavo Maikas. — Kas atsitiko ?
— Kas atsitiko, mama? — teiraudavosi Ešling. — Ar tau skauda pilvuką?
— Man skauda sielą, — šnabždėdavo ji.
— Išgerk dvi vaikiškas tabletes, — Ešling kartodavo kaip papūga motinos žodžius, kai jai pačiai ką nors susopdavo.
Ją slėgdavo kitų žmonių nelaimės. Tris dienas ji praverkė dėl bado Afrikoje. Bet kai Ešling parėjo į namus su džiugia žinia iš Klodos motinos, kad „jie siunčia tenai maistą“, Monika vėl puolė į ašaras, šįkart dėl pamestinuko kūdikio, kuris buvo rastas kartoninėje dėžėje.
— Vargšas vaikelis, — virpėjo ji. — Tas vargšas bejėgis vaikelis.
Kol motina raudojo, tėtis stengėsi šypsotis už du. Labai šypsotis. Jis šypsodavosi visada. Jo darbas buvo sunkus ir svarbus. Ešling vis girdėdavo kitus sakant: „Tavo tėtis dirba labai įtemptą svarbų darbą“. Jis buvo komivojažierius ir keliaudavo iš Limeriko į Korką, iš Kagano į Donegalą, tai priminė fenijų nuotykius. Jis buvo toks užsiėmęs ir nepakeičiamas, kad dažnai išvažiuodavo visai darbo savaitei. Ešling didžiuodavosi tėvo darbu. Kitų tėčiai grįždavo namo kas vakarą pusę šešių, ir ji neįstengė užgniaužti paniekos, kad jų darbai visai nesvarbūs.
Jos tėtis grįždavo savaitgaliais ir nepaliaujamai šypsodavosi.
— Ką šiandien veiksime? — suplodavo rankomis ir džiugiai išsišiepdavo šeimai.
— Man vis tiek. Mano siela miršta.
— Žinoma, kodėl norėtum veltis į tokias kvailystes? — erzindavo jis mamą.
Atsisukęs į Ešling, nusišypsodavo ir mįslingai tardavo:
— Tavo motina — tikra artistė.
Jos motina rašydavo eilėraščius. Vienas buvo net išspausdintas antologijoje, kai Ešling buvo dar kūdikis, o prasidėjus raudoms ir kitoms keistenybėms, ji pasinėrė į kūrybą. Ešling numanė, kokie tie eilėraščiai. Tai gražūs besirimuojantys žodžiai apie saulėlydžius ir gėles, dažniausiai gelsvuosius narcizus. Bet kai vieną kartą Kloda krizendama pakurstė ją ir jos užmetė akį į kelis Monikos eilėraščius, Ešling pribloškė jų primytivumas. Nors šiaip ji susikrimto, bet dėl vieno dalyko labai apsidžiaugė: Kloda, tiesą sakant, beveik nemokėjo skaityti.
Eilėraščiai buvo be rimo, eilučių ilgis neteisingas, bet didžiausią nerimą kėlė keletas žodžių. Monikos Kenedi eilėraščiuose nebuvo gėlių. Užtat knibždėte knibždėjo keistų, žiaurių posakių, juos šifruodama Ešling sugaišo daug laiko.
Susiūtas į tylą Mano kraujas juodas.
Aš — sudužęs stiklas,
Aš — rūdijantys ašmenys,
Aš — nusikaltimas ir bausmė .
Sugrįžusi į dabartį, Ešling susizgribo, kad Dilanas sunerimęs smalsiai žiūri į ją.
— Ar gerai jautiesi? — paklausė.
Ji pritariamai linktelėjo.
— Jau maniau, jog kažkur nuklydai.
— Nieko tokio, — tarė Ešling. — Ar Kloda nepradėjo rašyti eilėraščių? — ji prisivertė nusišypsoti.
— Kloda! Tai bent mintis, — Dilanas tyliai sukikeno, tarsi suvokęs, koks jis buvo kvailys. — O jeigu ji pradės kurti eilėraščius, ar turėčiau sunerimti?
— Kol ji to nedaro, nėra ko jaudintis. Matyt, tiesiog yra pavargusi ir jai reikia atsipūsti. Ar negalėtum sugalvoti jai kokio nors malonumo? Pradžiugink ją, važiuodamas kartu atostogauti, dar kitais mielais dalykais.
Še tau , piktai pagalvojo. Ji pajuto šiokį tokį apmaudą, kad jis prašo jos patarimo, kaip praskaidrinti Klodos gyvenimą.
— Kol kas išeiti atostogų negaliu, — pasakė Dilanas.
— Tada nusivesk ją prašmatnios vakarienės.
— Kloda ims nerimauti dėl auklės.
— Kodėl? Ką bloga padarys tos auklės?
Dilanas, kiek sumišęs, nusijuokė.
— Ji bijo, kad jos gali skriausti vaikus. Arba kad gali mušti vaikus. Atvirai kalbant, kartais ir man neramu.
— Dieve, juk nuolatos atsiranda dalykų, kurie kelia nerimą.
Taigi pasikvieskite žmogų, kuriuo pasitikite. Na, kad ir savo motiną?
— O ne! — liūdnai suraukė burną Dilanas. — Tai nebūtų gera mintis.
Ešling linktelėjo. Tikra tiesa. Vos jaunoji ponia Keli ir ne tokia jauna ponia Keli susiduria akis į akį, jos tučtuojau ima vaidytis — dažniausiai dėl to, kaip geriau rūpintis Dilanu ir jo vaikais.
— O Klodos motiną susuko artritas. Ji nepajėgs susitvarkyti su vaikais.
— Jei nori, aš galiu pabūti, — pasisiūlė Ešling.
— Savaitgalio vakarą? Tokia jauna laukinuke kaip tu?
Padvejojusi ji tarė:
— Taip... Taip, — šįkart tai ištarė tvirčiau ir tarsi su iššūkiu. — Kodėl gi ne?
Jeigu ji bus iš tikrųjų užsiėmusi, gal greičiau paskambins Markas Valentainas.
— Nuostabu, — pralinksmėjo Dilanas. — Ačiū, Ešling, tu labai miela. Užsakysiu staliuką šeštadienio vakarui. Pažiūrėsiu, gal gausiu jį L’Oeuf.
Na, žinoma , pagalvojo Ešling, apsidžiaugusi prieš savo norą. Kur kitur? L’Oeuf — senas Dublino restoranų liūtas. Jis garsėjo tuo, kad visada buvo madingas, nors ir nesiūlė Azijos surogatų arba šiuolaikinės airių virtuvės. Amžinai žavus, o maistas net būtų įstengęs išspausti ašarą. Kaip ir kainos.
— Ar tavo mamai dabar geriau? — Dilanas mėgino užglaistyti primestą jai temą.
Читать дальше