Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Žinoma, — tai ją atitrauks nuo budėjimo namie prie telefono. — Užeik į kontorą apie šeštą.

Tada skubiai paskambino į namus, tikrindama, ar nėra žinučių. Nuo paskutinio patikrinimo buvo praėję tik penkiolika minučių, bet ką gali žinoti.

Arba sužinai, kad niekas neskambino.

Kai penkiolika po šešių redakcijoje pasirodė Dilanas su užkritusiais ant akių šviesiais plaukais, puikaus sukirpimo lininiu kostiumu ir švariais baltais marškiniais, kilo šioks toks sujudimas. Jam stovint prie Ešling stalo, atrodė, kad kažkas atsitiko. Jis buvo persikreipęs, tarsi būtų išsinarinęs petį.

— Ar gerai jautiesi? — Ešling atsistojo, apėjo aplink jį ir suprato, kodėl jis toks susisukęs: mėgino už nugaros paslėpti HMV maišelį.

— Dilanai, aš nepasakysiu Klodai, kad prisipirkai kompaktinių plokštelių.

— Atleisk, — susigėdęs truktelėjo pečiais. — Štai kas nutinka, kai dirbi Sendifordo tyruose. Kai tik atvažiuoju į miestą, muzikos parduotuvėse sužvėrėju. Paskui pasijuntu kaltas.

— Aš saugosiu tavo paslaptį.

— Naujas švarkelis? — paklausė Dilanas, kai Ešling išjunginėjo aparatūrą.

— Atvirai kalbant, taip.

— Leisk tave apžiūrėti.

Primygtinai reikalaudamas, kad ji ramiai stovėtų, jis nužvelgė jos pečius, linktelėjo ir tarė:

— Taip, — Ešling visai rimtai stengėsi įtraukti pilvą, kai jis perliejo žvilgsniu šonines siūles, vėl linktelėjo ir pasakė: — Taip, — šįkart labiau pritariamai. Paskui pakėlė akis. — Tau tinka, — šypsodamasis užbaigė. — Iš tikrųjų tau tinka.

— Tu tikras šelmis, — apžiūra tęsėsi, ir Ešling juto vis didesnį malonumą. Dilanas niekados nešykštėjo komplimentų. Net ir žinant, kad jis žarstė juos be jokio saiko, buvo sunku nepatikėti, o dar sunkiau — nešvytėti iš pasitenkinimo. — Tu pavojingas , — spindėjo ji.

— Eime.

Ji pasisuko eiti ir netoliese pamatė Džeką Divainą, niūriai vartantį aplanką, gulintį ant Bernardo stalo. Atsisveikindama ji nervingai nusišypsojo, ir vieną nerimastingą akimirką jai pasirodė, kad jis nė neketina pažvelgti jos pusėn. Tada Džekas sunkiai atsiduso ir tarė:

— Labanakt, Ešling.

Tualete Liza patobulino makiažą, nes vakare turėjo susitikti su garsiu airių virėju ir vylėsi įtikinsianti jį rašyti nuolatinius straipsnius apie kulinariją. Skubėdama į kontorą pasiimti švarkelio, per greitai apėjo duris ir susidūrė su nepažįstamu šviesiaplaukiu vyriškiu. Ji trenkėsi pečiu jam į krūtinę, nuo jo plūstelėjo šiluma, sklindanti per marškinius.

— Atsiprašau, — jis uždėjo didžiules plaštakas jai ant pečių. — Ar jūs sveika?

— Regis, taip, — jai atsitiesus, jie apsikeitė smalsiais įdėmiais žvilgsniais. Tada šalia jo Liza pamatė Ešling. Ar tai jos vaikinas? Ne, žinoma, ne.

— Kas ji ? — susidomėjo Dilanas, kai už jų užsivėrė lifto durys.

— Tu — laimingai vedęs vyras, — priminė jam Ešling.

— Aš tik paklausiau.

— Liza Edvards, mano viršininkė, bet Ešling nebuvo užmiršusi pokalbio su Kloda apie visas konferencijas, kuriose dalyvavo Dilanas. Ar jis iš tikrųjų jai ištikimas? Ji skubiai paklausė: — Kur eisime?

Jis nusivedė ją į „Melburną“, ten buvo priplūdę baigusių darbą ūžautojų.

— Turėsime stovėti, — pasakė Ešling. — Nebus kur atsisėsti.

— Niekada nesakyk niekada, — mirktelėjo Dilanas. — Palauk.

Tada pripuolė prie stalo, apsėsto žmonių, šypsodamasis persimetė su jais keliais žodžiais ir grįžo pas Ešling.

— Eikš, jie užleidžia mums vietą.

— Kaip? Ką jiems pasakei ?

— Nieko! Tik pamačiau, kad jie rengiasi eiti.

— Hmmm.

Dilanas mokėjo taip žaviai įtikinėti, kad būtų įstengęs parduoti druską Sibirui.

— Šok čionai, Ešling. Iki, labai ačiū, — visi šypsojosi, o jis atsisveikino su stalo dovanotojais. Paskui Dilanas įtartinai greitai prasibrovė pro minią prie baro ir atnešė gėrimų. Ešling nesistebėjo, kad Dilanui visados pasisekdavo, ir kai jis priešais pastatė džiną su toniku, ji, kaip retkarčiais darydavo, ėmė svarstyti, kaip jaustųsi ištekėjusi už Dilano. Gal būtų tikra palaima, pagalvojo ji.

— Klok man viską, viską apie savo puikų naująjį darbą, — gyvai paragino Dilanas. — Noriu viską apie jį žinoti.

Ešling pakerėjo užkrečiamas jo entuziazmas. Ji labai įsilinksmino, apibūdindama bendrais bruožais visus gana skirtingus „Kolin“ personažus ir kaip jie vienas su kitu bendrauja — arba ne, nes būna ir taip.

Dilanas kvatojo iš širdies, jam iš tikrųjų buvo smagu, ir Ešling jau beveik patikėjo esanti puiki pasakotoja. Dilanas elgėsi taip pat lengvabūdiškai, kaip ir tada, kai žavėjosi nauju jos švarkeliu. Jis turėjo didžiulę dovaną: šalia jo žmonės jausdavosi puikiai. Kitaip nemokėjo. Jis neveidmainiavo. Tik šiek tiek persistengdavo. Ji neturėtų daryti klaidos ir pasakoti kitiems tos pačios kvailos istorijos, tikėdamasi tokių pat juoko pliūpsnių.

— Dievaži, moki prajuokinti, — jis susidaužė su ja, skelbdamas pagyrimo tostą. Koketiškas jo elgesys visada būdavo apgaulingai daug žadantis. Ešling nežiūrėjo į tai rimtai. Bent jau dabar nebežiūrėjo.

— Taigi kaip sekasi kompiuterių verslas? — galų gale pasiteiravo ji.

— Dieve! Esu beprotiškai užsiėmęs! Tiek daug užsakymų, kad nespėjam jų laiku patenkinti.

— Oho! — Ešling stebėdamasi papurtė galvą. — Kai pirmąkart tave sutikau, abejojai, ar bendrovė išsilaikys vienerius metus. O dabar tik pamanyk!

Jai užsiminus apie pirmąjį jų susitikimą, nuotaika kiek subjuro, nors labai nežymiai. Bet, laimė, jie jau buvo bebaigią savo gėrimus, taigi Ešling pašoko nuo kėdės.

— To paties? Sėskis, aš atnešiu.

— Visai ne, aš...

— Sėskis, Ešling, primygtinai prašau.

Tai dar vienas jam būdingas bruožas. Dilanas net nedėdamas jokių pastangų buvo stilingai dosnus.

Kai jis vėl grįžo su gėrimais, Ešling susirūpinusi paklausė:

— O kokia ta ypatinga priežastis, dėl kurios norėjai su manimi susitikti?..

— Taaaiippp, — lėtai ištarė Dilanas, rankose vartydamas alaus padėkliuką. — Taip, priežastis yra, — staiga jis pasijuto nejaukiai, ir tai kėlė nerimą. — Tu nieko... nepastebėjai?.. — jis nutilo ir prikando liežuvį.

— Ko?

— Kalbu apie Klodą.

— Ką nori pasakyti?

— Aš... — didelė ilga pauzė, — ... susirūpinęs dėl jos. Ji, regis, visą laiką jaučiasi nelaiminga, dažnai greit supyksta ant vaikų, o kartais net pasielgia... truputį neapgalvotai. Molė skundėsi, kad Kloda jai pliaukštelėjo, bet mudu juk niekada nemušam savo vaikų.

Po dar vienos nesmagios pauzės Dilanas vėl prabilo:

— Tai gal nuskambės kvailai, bet ji nuolatos remontuoja namus. Vos užbaigiame dekoruoti vieną kambarį, ji jau ima kalbėti, kad perdažys kitą. O kai mėginu apie tai pasišnekėti, nieko nepešu. Visaip svarsčiau... Pamaniau, gal ji prislėgta.

Ešling susimąstė. Na taip, Kloda nuolatos niurzgia, pastaruoju metu sunku su ja susikalbėti. Ji lyg apsėsta dėl to dekoravimo. O jos prisipažinimas, kad pasakiusi Molei, jog Barnis mirė, Ešling pasirodė keistas ir nesuprantamas. Tiesiog pribloškiantis. Bet Kloda gal ir pagrįstai teisinosi, kad ir ji turi jausmus. Tačiau dabar, turint galvoje Dilano susirūpinimą, situacija akimirksniu vėl pasidarė grėsminga.

— Nežinau. Galbūt, — susimąsčiusi atsakė Ešling. — Bet su vaikais nelengva. Jie reikalauja labai daug dėmesio. O jei esi priversta su jais praleisti daugybę valandų...