Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Ne, jis ne toks.

— Taip, toks. Jei gyventų Bangladeše, dirbtų aštuoniolika valandų per dieną liedamas prakaitą... Tada turėtų dėl ko žliumbti, — niūriai pridūrė Tedas.

Vakaras labai prailgo. Ešling ir Tedas turėjo žerti juokus, pasakoti visokiausias istorijas, šerti saldumynais, linksminti, tiekti gėrimus, daužyti sunkvežimius, žaisti barbių futbolą ir tą seną mėgstamą žaidimą „Paslėpk ranką rankovėje“.

— Kur dingo Molės rankutė? — klausinėjo Tedas pavargusiu balsu, kai džiūgaujanti Molė kokį tūkstantąjį kartą paslėpė rankovėje ranką. — Oi! — aiktelėjo jis. — Molė pametė ranką. Kažkas ją pavogė, — Molei pergalingai iškišus ranką, kad visi matytų, Tedas niūriai tarė: — Koks netikėtumas! Ji ir vėl čia. Kur dingo Molės rankutė?

Atėjus miego laikui, pastangos paguldyti vaikus į lovą buvo panašios į bandymą prikalti prie sienos drebučius.

— Jeigu neisit gulti, ateis vaiduoklis ir jus pagrobs, — pagąsdino Tedas.

— Vaiduoklių nėra, — tvirtai atšovė Kreigas. — Mamytė sakė.

Tedas susimąstė. Juk jis turėtų ko nors bijoti.

— Gerai, jeigu neisi į lovą, ateis Mikas Haknalas ir pagrobs tave.

— Kas jis?

— Parodysiu, — Tedas nuskuodė laiptais žemyn, čiupo kompaktinę plokštelę ir pardūmė atgal. — Tai Mikas Haknalas.

Ešling, mėgaudamasi ramybės akimirka, sunerimusi pakėlė akis, nes iš kambario virš galvos pasigirdo siaubinga riksmo kakofonija. Netrukus pasirodė Tedas mįslinga ir kalta mina.

— Kas dedasi? — paklausė ji.

— Nieko.

— Verčiau užlipsiu pažiūrėti.

Kelias minutes Ešling bergždžiai stengėsi nuraminti Kreigą.

— Ką jam pasakei? — užsipuolė Tedą, kai nusileido į apačią. — Jo neįmanoma nuraminti.

Dilanas su Kloda grįžo į namus taip meiliai švytėdami, kad visi kiti turėjo pasijusti nereikalingi. Kai juodu įsvirduliavo į vidų, Kloda buvo apsikabinusi Dilaną, o jo ranka tvirtai spaudė jos sėdynę (tą jos pusę, kuri nebuvo išterliota gervuogių džemu).

Vos Ešling su Tedu buvo išsiųsti laukan, Kloda pamerkė Dilanui, linktelėjo galva į laiptų viršų ir tarė:

— Eime.

Nuo paskutinio jų mylėjimosi buvo praėjusios keturios savaitės, bet iš girtumo ją buvo užplūdę tokie kilniaširdiški jausmai, kad būtų ryžusis ir papildomam seansui, net jei Dilanas ir nebūtų to nusipelnęs.

— Tik užgesinsiu šviesą ir užrakinsiu duris, — pasakė jis.

— Paskubėk, — tarė ji, nė neabejodama, kad jis nedels.

Jie ilgai lipo laiptais, efektingai nurenginėdami vienas kitą. Kloda jau nuogutė gulėjo po antklode, kai Dilanas atėjo į lovą ir skubiai, pusę minutės pašnarėjęs lykra ir medvilne, nusimetė drabužius. Kloda atsigulė ant nugaros, užsimerkė ir keletą minučių leidosi bučiuojama; paskui, kaip visuomet, Dilanas ėmėsi jos spenelių. Kai baigė jų glamones, prasidėjo tylios grumtynės. Nes atėjo ta akimirka, kai Dilanas dažniausiai nušliuoždavo jos kūnu žemyn ir imdavo žaisti su jos vietele, norėdamas įkaitinti ir įaudrinti jos kūną, bet Kloda to nepakęsdavo. Tai buvo labai nuobodu, tiesiog vien laiko gaišatis. Šiąnakt laimėjo ji, ir jis nieko nepešė. Ji tučtuojau ėmė glamonėti jam penį ir maigė jį kokias keturias penkias minutes, paskui liovėsi, ir tai buvo ženklas Dilanui veikti toliau. Specialiomis progomis — per gimtadienius ir jubiliejus — Kloda pasiekdavo viršūnę. Bet ši naktis nebuvo tas išskirtinis atvejis, tik paprastas misionieriavimas. Ji stipriai prisispaudė prie savęs Dilaną ir ėmė neskubriai judėti. Jeigu jau nusprendė veltis į šį reikalą, nieko čia blogo, pagalvojo ji. Ją tik baugino laukimas. Kaip visados, Dilanas palaukė, kol ji apsimes patirianti orgazmą, jo judesiai paspartėjo, ir jis pradėjo ritmingai krutėti, tarytum virš jo galvos kybotų laikmatis. Jau metas remontuoti šį kambarį , pagalvojo Kloda, jam stumdžiojant pirmyn atgal, inkščiant ir dūsuojant migloje. Kilimą galima palikti , bet tikrai reikėtų perdažyti sienas.

— O Dieve, — sudejavo Dilanas, pakišdamas rankas jai po sėdmenimis ir vis greičiau skverbdamasis į ją. — O Dieve, o Dieve!

Kloda nesąmoningai prisivertė paklusti ir išsiblaškiusi sudejavo. Tai pagreitins reikalą. Norėčiau rausvų ir kreminių sienų. Tada Dilanas ėmė trūkčioti apimtas ekstazės ir aiktelėjęs užbaigė. Vienintelis nukrypimas nuo normos tas, kad jų nepertraukė nė vienas iš vaikų, mat jie vis verždavosi pas juos į lovą.

Nuo pradžios iki pabaigos buvo praėję penkiolika minučių, viskas baigta iki kito mėnesio. Kloda atsiduso iš pasitenkinimo. Ačiū Dievui, jis buvo ne iš tų vyrų, kurie reikalauja dulkintis kiaurą naktį. Jeigu taip būtų, ji jau seniai būtų turėjusi nusižudyti.

Tedas su Ešling švilpė tamsiomis gatvėmis, en route į „Cigarų“ užeigėlę „pailsėti“. Kai nulipo nuo dviračio, Tedas pliaukštelėjo delnu sau per kaktą taip, kad tas gestas pasirodė šiek tiek surepetuotas.

— Po velnių! — supyko jis, o jo balse buvo girdėti keista abejonė. — Regis, pas Klodą palikau švarką. Turėsiu paskambinti kokią dieną ir jį pasiimti.

Name, stovinčiame ant atsukto į jūrą Ringsendo kampo, Džekas ir Mei buvo beveik ties susitaikymo riba. Mei apstulbo, kai Džekas tą dieną pasirodė jos bute ir puolė atsiprašinėti, kad vakar nepasitiko jos kontoroje su derama šiluma — taip, kaip jai patinka. Paskui parsigabeno ją į savo namus, pamaitino, prigirdė geru vynu ir įsitempė į lovą.

Jis buvo toks netikėtai mielas, kad, kai jie mylėjosi, jai nereikėjo — kaip dažnai darydavo — apsimesti, jog žiūri į laikrodį. Jiems mylintis, ji kelis kartus nuotolinio valdymo pulteliu įjungė televizorių. Jis pašėlo.

— Tai truputį įdomiau negu tai, ką tu darai man, — paaiškino, nors sakė netiesą. Tačiau tada jis pasijusdavo nesaugus, o ji kontroliuodavo padėtį.

Atsargiai, sunkus darbas.

Jie gulėjo įkaitę nuo mylėjimosi.

— Tu nuostabi, — staiga tarė jis.

— Tikrai? — ji pasirėmė alkūne ir pasiuntė jam provokuojamą, pagiežingą šypseną. — Tik bėda, kad turiu šūdiną skonį vyrams, — ji kaupė drąsą užgauliam Džeko kvietimui grįžti į jo glėbį, bet jis tik kedeno pirštais jai plaukus. — Ar gerai jautiesi? — staiga paklausė, tuo jį labai nustebindama.

— Galėtų būti ir geriau. Kodėl klausi?

— Šiaip sau.

Mei buvo labai sutrikusi. Kodėl Džekas nepamylėjo jos taip, kaip ji buvo pratusi? Dažniausiai tai jam pavykdavo kur kas geriau nei dabar.

— Rytoj popiet ketinu aplankyti tėvus, — pasakė.

Mei pavartė akis:

— Puiku! O kas esu aš? Visiškas niekas?

Tai buvo viena iš mėgstamiausių jų kivirčų temų: Džekas neturėjo laiko Mei. Bet Džekas pertraukė skambias neapsiplunksnavusios Mei frazes tardamas:

— Ar norėtum važiuoti?

— Kur? — nustebo ji. — Susipažinti su jais?

Džekui linktelėjus, ji suaimanavo:

— Bet ką apsivilksiu? Turėsiu parvažiuoti namo ir persirengti.

— Nesivargink.

Mei metė į jį dar vieną suglumusį žvilgsnį. Jai šitai buvo visai nesuprantama. Gal... tikriausiai... Ar galėjo būti, kad visas jos žaidimas ir manipuliavimas juo iš tikrųjų suveikė? Kad galų gale ji laimėjo Džeką, kaip ir norėjo?

31

Liza prabudo sekmadienio rytą ir tuojau pat pasigailėjo, kad nemiega. Už jos miegamojo lango tvyrojo tyla ir ramybė, tad, aišku, buvo labai labai anksti. O ji nenorėjo, kad būtų labai labai anksti. Jau geriau būtų buvę labai vėlu. Pageidautina pavakarys. Idealiausia — rytojus.