Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Šiandien jie pastebėjo, kad mama nebuvo užklijavusi man kelių žaizdų.

— Tu jau sveiksti. — Atrodo, jie truputį nusivylė. — Tos, kur ant kaktos, jau beveik sugijo. Vienintelis gražus randas likęs tik ant skruosto. Ir vaikštai jau kur kas greičiau, nei anksčiau. Beveik taip pat sparčiai kaip ir Džei Džei.

Gal pusvalandį sėdėjom ant suolo ir kvėpavom grynu oru. Per kelias tokių kasdienių mūsų pasivaikščiojimų savaites oras pasitaikė neairiškai giedras, bent jau dienomis. Atrodo, tik vakarais, kai Helenai tekdavo tūnoti gyvatvorėse su žiūronais, kaip tyčia pradėdavo lyti.

Mūsų užsisvajojimą nutraukė aižus Holės klyksmas. Anot Megės, jai būtinai reikėjo pakeisti vystyklus, todėl mes visi patraukėme namo, kur Megė gana nesėkmingai bandė prikalbinti pirma mamą, paskui tėtį pervystyti Holę. Manęs ji neprašė; kartais labai gerai turėti sulaužytą ranką.

Kol ji buvo užsiėmusi su sauskelnėm ir vystyklais, Džei Džei išsitraukė iš mano (gana didelio) kosmetinio krepšio rudos spalvos lūpų pieštuką, prisidėjo prie veido ir suvebleno:

— Kaip pas tave.

— Kas kaip pas mane?

— Kaip pas tave, — pakartojo jis, paliesdamas pirštukais mano randus ir rodydamas pieštuku į savo veidelį. Ak! Jis nori, kad aš nupieščiau jam ant veiduko randus.

— Tik kelis, gerai?

Aš abejojau, ar dera demonstruoti vaikui tokius dalykus, todėl nupiešiau jam ant kaktytės kelis širdelės formos randelius.

— Pažiūrėk.

Padaviau veidrodėlį ir jam taip patiko jo atvaizdas, kad net suklykė:

— Dar!

— Tik vieną, gerai?

Jis vis žiūrėjo į save veidrodėlyje ir reikalavo daugiau randų, bet sugrįžo Megė, ir kai aš pamačiau jos veido išraišką, baisiai persigandau.

— O Dieve, Mege. Labai atsiprašau. Nepamačiau, kaip įsijaučiau.

Bet po tokio juokingai keisto savo elgesio aš supratau, kad ji pyksta visai ne dėl to, jog Džei Džei veidelis pasidarė panašus į skiautinių antklodę, o kad pamatė mano kosmetikos krepšį. Jos veidas persikreipė, kas tokiu atveju nutikdavo visiems maniškiams, nors aš iš jos tikėjausi geresnio.

Baisiausiai keistas dalykas. Nepaisant pastaruoju metu išgyvento siaubo ir skausmo bemaž kasdien prie manęs prieidavo kuris nors šeimos narys, prisėsdavo ant mano lovos ir paprašydavo parodyti, kas yra mano kosmetikos krepšyje. Jie buvo apžavėti mano pasakiško darbo ir nė trupučio nesistengė slėpti savo nuostabos, kad kas ne kas, o būtent aš sugebėjau susirasti tokį puikų darbą.

Megė atsėlino prie mano kosmetikos krepšio kaip nakviša. Ištiesusi ranką paklausė:

— Ar galiu pažiūrėti?

— Mielai prašom. O prausimosi reikmenys čia, ant grindų. Ten irgi yra neblogų daikčiukų, jeigu tik mama su Helena manęs neapšvarino. Imk kas tik patiks.

Lyg transe Megė ėmė iš krepšio ir čiupinėjo vieną lūpdažį po kito. Aš jų turėjau net šešiolika. Dėl to, kad man leidžiama.

— Kai kurie dar net nepanaudoti, — tarė ji. — Kaip čia Helena su mama nespėjo jų nugvelbti?

— Dėl to, kad jos jau turi. Prieš pat... na, tu supranti... prieš visa tai aš buvau nusiuntusi joms visą naujų vasaros produktų rinkinį. Jos beveik viską iš čia jau turi.

Prabėgus porai dienų po mano atvykimo Helena su mama vis prisėsdavo ant mano lovos ir sistemingai perkrėsdavo mano kosmetiką, pasisavindamos bemaž viską.

— Porno žvaigždė ? Pasiimkit. Daugybinis orgazmas? Imkit. Išdykusi panelė? Prašom.

— Jos man nieko neužsiminė apie jokį naują rinkinį, — liūdnai sudejavo Megė. — O aš gyvenu vos per mylią nuo čia.

— Ak, tai tikriausiai dėl tavo naujos praktiškos išvaizdos jos nusprendė, kad kosmetika tavęs nebedomina. Apgailestauju. Kai grįšiu į Niujorką, pasirūpinsiu, kad rinkinys atkeliautų tiesiai tau į rankas.

— Tikrai? Ačiū. — O tada skvarbus žvilgsnis. — Tu grįši į Niujorką? Kada? Atsipeikėk. Tau dar nevalia niekur važiuoti. Tau reikia artimųjų slaugos. — Bet netrukus jos dėmesį patraukė naujas lūpdažis. — Ar galiu pamėginti? Čia kaip tik mano spalva.

Pasidažiusi lūpomis išlygino dažą, pasigrožėjo savimi veidrodyje, bet paskui išsigando savo pačios sąžinės balso. — Atleisk man, Ana. Ilgai laikiausi neprašydama tavęs parodyti šituos mielus daikčiukus. Žinai, dabartinėmis aplinkybėmis... Bjauriuosi mūsiškiais, kurie elgiasi kaip maitėdos. Bet tu pažiūrėk į mane. Aš irgi nė kiek ne geresnė už juos.

— Nesikrimsk, Mege. Niekas prieš juos neatsispiria. Jie visas mus paguldo ant menčių.

— Taip sakai? Ką gi. Ačiū.

Ji ir toliau čiupinėjo daiktus, atidarinėjo kamštelius, bandė sau ant rankos, o paskui vėl uždarinėjo. Viską apžiūrėjusi sunkiai atsiduso. — O dabar norėčiau užmesti akį ir į tavo prausimosi reikmenų krepšelį.

— Į sveikatą. Ten yra nebloga dušo želė. — Paskui sekundėlę pagalvojusi pridūriau: — Ne, pala, man regis, tėtis pasiėmė.

Ji perkratė visas dušo želė, prausiklius ir kūno losjonus, atidarinėjo, uostinėjo ir bandė ant rankos, o paskui tarė:

— Tu iš tiesų turi patį nuostabiausią darbą pasaulyje.

Mano darbas

Aš dirbu Niujorke grožio konsultante. Esu reklamos skyriaus direktorės pavaduotoja Candy Grrrl kompanijoje, kuri gamina vieną kiečiausių kosmetikos linijų pasaulyje. (Jūs tikriausiai esate girdėję apie jos produktus, o jeigu ne, tai reiškia, kad kažkas netinkamai atlieka savo darbą. Tikiuosi, Dieve mano, kad ne aš.) Aš galiu nemokamai naudotis visu šių svaiginančių produktų asortimentu. Turiu omeny, iš tiesų svaiginančių, nes vos tik man pradėjus dirbti, vieną vakarą, kai jau visi po darbo buvo išėję namo, įlekia pas mane į kabinetą mano sesuo Rachelė, kuri jau daug metų gyveno Niujorke, pasitikrinti, ar aš neperdedu. O kai aš atrakinau spintą ir parodžiau jai ištisas lentynas su gražiai išdėliotais Candy Grrrl veido kremais, poras sutraukiančiomis priemonėmis, maskuojamaisiais pieštukais, kvepiančiomis žvakėmis, dušo želė, makiažo pagrindais ir plaukų dažais, ji ilgai ilgai spoksojo išvertusi akis ir tarė:

— Man raibsta akys. Aš tikrai nejuokauju, Ana, bijau, kad nenualpčiau. — Matot, ji iš tiesų apsvaigo, o aš dar net nespėjau pasiūlyti jai išsirinkti ir pasiimti tai, kas patinka.

Man ne tik leidžiama naudotis Candy Grrrl produkcija, bet aš tiesiog privalau tą daryti. Mes visi turime asmeniškai reklamuoti prekę, kuriai atstovaujam. „Gyvenk su ja, — paragino mane Ariela, kai buvau priimta į šį darbą. — Gyvenk su ja, Ana. Esi Candy Grrrl mergina, dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, tad būk visada pasirengusi.“

Nuostabiausia yra tai, kad aš gaunu ne tik Candy Grrrl produktus. Agentūra, kurioje aš dirbu — McArthur kompanija Centriniame Parke (įkurta ir tebepriklausanti Arielai MakArtur, nes ji jos niekam nepardavė), atstovauja dar trylikai kosmetikos firmų, viena už kitą įspūdingesnių, ir maždaug kartą per mėnesį posėdžių salėje mums yra organizuojamas prekių turgus, kur vyksta išsamūs ir atviri mainai. (Nepamirškit, kad tai oficialiai neleistinas veiksmas ir jis vyksta tik tada, kai nebūna Arielos. Norėčiau, kad jūs niekam neprasitartumėte.)

Be dykai gaunamų produktų, yra dar ir kitų privalumų. Kadangi McArthur Centriniame Parke atstovauja ir Perry K kompaniją, galiu nemokamai kirptis ir dažytis plaukus pas Perį K. Žinoma, ne pas patį Perį K, bet pas kurį nors ištikimą jo pagalbininką. Peris K, firmos galva, nuolat privačiu lėktuvu būna skraidinamas televizijos užsakymu tai į Šiaurės Korėją, tai į Vanuatu apkirpti kokios nors kino žvaigždės tiesiog filmavimo aikštelėje.