Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Mudvi su Džeke puolėme ieškotis darbo, bet, Džekės nelaimei, nė viena raupsuotųjų kolonija nieko nesirengė priimti. Po savaitės ji susirado darbą penkių žvaigždučių viešbutyje Manhatane su beveik identiškomis pareigomis, kokias turėjo Dubline.

Viename iš tokių keistų gyvenimo vingių ji susitiko tą patį voverės sekiojamą vyrą, bet jis jos nepažino, tad ir toliau sekė pasakas apie tai, kaip jį slapta stebi voverė. Tik šįkart jis gyveno ne penktame, o dvidešimt septintame aukšte.

— Aš labai norėjau imtis visiškai kitokios veiklos, — prisipažino ji man, Rachelei ir Lukui, grįžusi namo po pirmosios darbo dienos. — Nesuprantu, kaip tai atsitiko.

Ką gi, visiškai akivaizdu: be abejonės, ji labiau nei pati galėjo įsivaizduoti buvo įsimylėjusi tą spindintį garsenybių pasaulį. Betgi jai to nepasakysi. Džeke introspekcijai laiko negaišta: yra taip, kaip yra. O tai, kaip tam tikra gyvenimo filosofija, turi savo privalumų — nors aš Rachelę ir labai myliu, kartais vis dėlto jaučiu, kad negaliu ramiai net smakro pasikasyti, nes ji tuoj pat šiame judesyje įžvelgs paslėptą reikšmę. Bet, kita vertus, nėra prasmės prisipažinti Džekei, kad tavo prasta nuotaika, nes ji tuoj pat užsipuls tave įprastu klausimu: „O, ne! Kas atsitiko?“ O dažniausiai būna taip, kad niekas neatsitinka, tik paprasčiausiai nėra nuotaikos. Bet jeigu imsi jai tai aiškinti, ji užklaus: „O vis tik nuo ko tau taip sugedo nuotaika?“ Tada dar pridurs: „Eime į barą išgerti šampano. Nėra prasmės sėdėti namie ir verkšlenti.“

Džeke yra vienintelis mano pažįstamas žmogus, niekada nebuvęs pas jokius psichiatrus, be to, ji visai netiki, kad gali būti priešmenstruacinis sindromas.

Taigi nedaug trūko ir Džekei būtų užėję raumenų spazmai nuo staigaus mineralinių medžiagų organizme sumažėjimo bežiūrint į Luką, bet mes laiku susiradom atskirą butą. Tai buvo studija (t. y. vieno kambario būstas) begriūvančiame blokiniame name Žemutiniame Yst Saide. Šokiruojančiai maža ir brangi su dušo kabina virtuvėlėje, bet bent jau buvo gerai, kad galėjome apsigyventi Manhatane. Mes gi nesirengėme kiurksoti namie — mums tos studijos reikėjo tik permiegoti ir dėl adreso; mažulytis atramos taškas svetimame mieste. Laimei, mudvi su Džeke sutarėme puikiai ir laikėmės įsitvėrusios viena kitos, nors retkarčiais Džeke išlėkdavo į barą ir susigaudavo kokį vyrą, bet tik tam, kad išsimiegotų normaliam bute.

Nieko nelaukdama, apsiginklavusi įspūdingu, kiek pagražintu gyvenimo aprašymu, užsiregistravau keliose prašmatniose įdarbinimo agentūrose. Nuėjau į keletą pokalbių dėl darbo, bet negavau nė vieno solidaus pasiūlymo, ir jau buvau bepradedanti nerimauti, kai staiga vieną antradienio rytą man paskambino ir liepė visu greičiu lėkti į McArthur kompaniją Centriniame Parke. Pasirodo, ankstesniam darbuotojui „prisvilo užpakalis“ ir jam „teko iškeliauti į Arizoną“ (Niujorko žargonu tai reiškia „reabilituotis“), ir jiems skubiai buvo reikalingas laikinas darbuotojas, nes buvo rengiamasi naujo produkto pristatymui.

Apie Arielą MakArtur aš jau žinojau, nes ji buvo — kas to nežino? — reklamos legenda: perkopusi per penkiasdešimt, su didele ševeliūra, plačiapetė, valdinga, nekantri. Sklido gandai, kad ji miega vos keturias valandas per parą (bet vėliau sužinojau, kad ji pati tą gandą ir paleido).

Taigi užsivilkau kostiumėlį ir nuėjau, o ten iš karto sužinojau, kad kontoros apartamentai iš tiesų yra Centriniame Parke (trisdešimt aštuntame aukšte — vaizdas pro Arielos kabineto langus tiesiog fantastiškas, bet kadangi į jos kabinetą žmonės paprastai kviečiami tik tam, kad sužinotų, iš kur pipirai dygsta, tai vargu ar jį pastebi).

Čia visi lakstė it akis išdegę ir niekas su manim nesikalbėjo, šūkalojo nurodymus kopijavimo personalui, užsakinėjo maistą ir ragino kažką kažkur priklijuoti. Nepaisant tokio niekingo elgesio, mane pribloškė McArthur atstovaujamų gaminių įvairovė bei jų rengiamos profesionalios reklaminės kampanijos, ir aš nejučia ėmiau galvoti: paaukosiu viską, kad tik gaučiau čia darbą.

Man tikriausiai sėkmingai pavyko pasirodyti, nes buvo liepta ateiti į darbą jau kitą dieną, kaip tik tada, kai bus paleidžiamas į apyvartą naujas produktas ir visi bus tik dar labiau įsiaudrinę.

Lygiai trečią po pietų Ariela su dar septyniais savo rinktiniais žmonėmis užėmė vietas už apskrito pasitarimų stalo. Aš irgi ten buvau pakviesta, bet tik tam, kad jeigu kartais kam ko staiga prireiktų — vandens, kavos ar veidui nusivalyti servetėlių. Man buvo nurodyta nekalbėti. Jeigu reikia, leidžiama kontaktuoti akimis, bet ne kalbėti.

Belaukiant nugirdau, kaip Ariela nervingu balsu šnipštelėjo Franklinui, savo antrajam pavaduotojui:

— Jeigu negausim šito užsakymo, nusišausiu.

Tiems, kurie nežino Candy Grrrl atsiradimo istorijos — o kadangi pati taip ilgai ją puoselėjau ir tobulinau, tai kartais iš tiesų pamirštu, kad tokių žmonių dar yra — tai priminsiu, jog Candy Grrrl atsirado kosmetologės Kandisės Bigli dėka. Negalėdama nusipirkti reikiamų spalvų ir sudėties kosmetikos priemonių, ji pati pradėjo maišyti ir gaminti produktus, ir jai taip puikiai sekėsi, kad jos globojami modeliai tiesiog negalėjo atsidžiaugti. Tarp garsiausiųjų išrinktųjų pradėjo sklisti gandai, kad Kandisės Bigli priemonės kažkuo ypatingos. Taigi vežimas pajudėjo.

Vėliau atsirado vardas. Daugybė žmonių, įskaitant ir mano mamą, man pasakojo, kad Kandisė savo klientę Keitę Mos vadino malonybiniu Candy Grrrl vardu. Apgailestauju, jeigu jums teks nusivilti, bet tai netiesa. Kandisė su savo vyru Džordžu (bjaurybė) paklojo vienai reklamos firmai didžiulius pinigus, kad sugalvotų pavadinimą (ir urzgiančios merginos logotipą), bet Keitės istorija tapo puikiu folkloriniu pasakojimu, tad kas čia blogo, kad ji tokia ir liks?

Nejučia Candy Grrrl pavadinimas pradėjo rodytis kosmetikos žurnalų puslapiuose. Vėliau Žemutiniame Yst Saide atsidarė nedidelė parduotuvė, ir moterys, kurios per visą savo gyvenimą niekada nebuvo nukeliavusios toliau kaip iki Keturiasdešimt ketvirtosios gatvės, dabar ėmė plūsti į miesto centrą. Duris atvėrė dar viena parduotuvė, šį kartą Los Andžele, po jos dar viena Londone ir dvi Tokijuje, o tada atsitiko neišvengiamas dalykas: Devereaux korporacija nupirko Candy Grrrl už garsiai nepaviešintą aštuonženklę sumą (konkrečiau — už vienuolika su puse milijono, jeigu jums įdomu; praėjusią vasarą aptikau šiuos skaičius kontoros popieriuose. Aš visai to neieškojau, tiesiog netyčia užėjau. Prisipažįstu.) Staiga CG pasidarė perkamiausia kosmetika ir atsidūrė ant Saksy Blumingdeil, Nordstrom ir kitų didžiausių prekybos centrų prekystalių. Tačiau Kandisė su Džordžu nebuvo „patenkinti“ Devereaux siūloma vidaus rinkos reklamos paslauga, todėl pakvietė talkon vieną didžiausių Niujorko reklamos agentūrų, kad pagarsintų jų verslą.

— Truputį vėluoja, — atsakė Franklinas, čiupinėdamas mažą perlamutrinę vaistų dėžutę. Ne per seniausiai mačiau jį visai atvirai įsimetant burnon pusę ksanakso tabletės, tad pamaniau, kad dabar rengiasi nuryti kitą pusę.

Ir tada, kad ir kaip keista, be jokių fanfarų į patalpą įžengė Kandisė, nė iš tolo nepanaši į garsiąją Kandisę — rudi nesutvarkyti plaukai, juodos blauzdinės ir nė kruopelytės makiažo. Kita vertus Džordžą galima buvo palaikyti išvaizdžių ir charizmatišku — bent jau jis pats apie save taip galvojo.

Ariela pradėjo pasisveikinimo ceremoniją, bet Džordžas nutraukė ją pusiau žodžio, reikalaudamas „idėjų“.