Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Jeigu gautum Candy Grrrl užsakymą reklamai, ką darytum? — jis bedė pirštu į Frankliną.

Šis pradėjo kažką veblenti apie tai, kad lauktų pritarimo iš garsenybių, bet jam dar nebaigus, Džordžas jau suko prie kito žmogaus. — O ką darytum tu?

Jis ėjo aplink stalą ir klausėsi įprastinių, iš anksto sukurptų reklaminių idėjų: garsenybių pritarimas, nuotraukos ir straipsniai spaudoje, visų stambiausių kosmetikos žurnalų redaktorių skraidinimas į kokį fantastišką kampelį — gal net į patį Marsą.

Kai priėjo prie manęs, Ariela beviltiškai stengėsi jį įtikinti, kad aš esu niekas, apskritas nulis, tik vienas žingsnelis nuo roboto, bet Džordžas vis tiek neatlyžo.

— Juk ji dirba pas jus, ar ne? Kuo tu vardu? Ana? Klok man savo idėjas.

Ariela pasibaisėjo. Ją apėmė dar didesnis siaubas, kai aš pasakiau:

— Šį savaitgalį apsipirkinėdama vienoje SoHo parduotuvėje mačiau puikius žadintuvus.

Šiame kambaryje vyko kova už multimilijoninį komercinį pasiūlymą, o aš ėmiau taukšti apie savaitgalio pirkinius. Ariela net ranka užsidengė burną, kaip Viktorijos laikų dama, besirengianti nualpti.

— Tai miniatiūriniai veidrodiniai tikrų žadintuvų atspindžiai, — kalbėjau toliau aš. — Visi skaičiai eina nuo galo į priekį, o rodyklės sukasi iš kairės į dešinę, tiksliau sakant, laikas eina atgal. Tad jeigu nori sužinoti tikslų laiką, turi žiūrėti į laikrodį per veidrodį. Pamaniau, kad būtų idealu šitaip reklamuoti jūsų „Laiko atsukimo atgal dieninį kremą“. Galima sugalvoti ir šūkį, pavyzdžiui: „Pažvelk į veidrodį — tavo metai bėga atgal.“ Atsižvelgiant į išlaidas, tokius laikrodukus galima būtų netgi dalyti nemokamai kaip reklaminį priedą. (Pastaba merginai, kuri siekia panašaus darbo: niekada nevartok žodžio „kaina“, visada sakyk „išlaidos“. Nesuprantu kodėl, bet jeigu pasakysi „kaina“, niekas į tave rimtai nepažiūrės. Tačiau liberalus žodžio „išlaidos“ vartojimas gali suartinti su didžiaisiais bosais.)

— Oho! — ištarė Džordžas. Jis atsilošė kėdėje ir nužvelgė visą stalą. — Oho! Čia tai bent! Pati originaliausia mintis, kokią šiandien čia teko išgirsti. Paprasta, bet... išties OHO! Labai jau Candy Grrrl -iška. — Ir jiedu su Kandis’e apsikeitė žvilgsniais.

Didžiulė įtampa, tvyrojusi už stalo, atlėgo. Vieni atsipalaidavo, kiti tik dar labiau įsitempė. (Sakau „kiti“, nors iš tiesų turiu omeny tik Loryną.) Esmė ta, kad aš nė nesistengiau pasakoti kam nors savo idėjos; ne mano kaltė, kad taip atsitiko. Savo garbei apginti galiu pasakyti tik tai, kad vakar grįždama namo užbėgau į Sax parduotuvę, pasičiupau nuo prekystalio CG brošiūrėlę ir perskaičiau apie jų produktus.

— Galbūt netgi reiktų pagalvoti apie pavadinimo pakeitimą į „Laiko atsukimo atgal rytinis kremas“, — pasiūliau aš. Bet vos pastebimas piktas Arielos galvos krestelėjimas mano pusėn užčiaupė man burną. Užtenka, prisiplepėjau. Pernelyg įsijaučiau.

Skambiu balseliu pragydo Loryna:

— Taip, būtent! Aš irgi mačiau tuos žadintuvus. Aš...

— Nutilk, Loryna, — lyg peiliu nukirto jos džiaugsmą Ariela, ir tuo viskas pasibaigė.

Tai buvo mano šlovės valanda. Ariela gavo prekę, o aš darbą.

4

Vakarienė chez Volš buvo atvežta iš indiško restoranėlio netoli namų ir aš puikiai pavalgiau: pusė kepto paplotėlio su svogūnais, viena krevetė, gabalėlis vištienos, du žuvies piršteliai (be to, gana nemaži), apie trisdešimt penkis grūdelius ryžių, o paskui dar devynios tabletės ir du Rolai.

Valgymas man tapo valios išbandymu, per kurį mama su tėčiu priverstinai linksmais balsais siūlydavo paimti dar vieną šakutę ryžių, saldainį, vitamino E kapsulę (pasirodo, gerai padeda nuo randų susidarymo). Aš labai stengdavausi (nebūdavau soti, bet ir ne alkana), bet kad ir kiek valgydavau, tėvams vis tiek būdavo negana.

Pavargusi nuo madrasiškų grumtynių su maistu, pasišalinau į savo kambarį. Kažkas smarkiai veržėsi į paviršių: man būtinai reikėjo pasikalbėti su Aidanu.

Aš gana dažnai kalbėdavausi su juo mintyse, bet dabar man to nepakako: aš turėjau išgirsti jo balsą. Kodėl visa tai neatsitiko anksčiau? Ar dėl to, kad buvau sužalota ir šoko būsenoje? Ar per daug stipriai užliūliuota iš kojų verčiančių nuskausminamųjų?

Kyštelėjau galvą pažiūrėti, ką veikia mama, tėtis ir Helena. Jie buvo maloniai įnikę į detektyvinio televizijos serialo aptarinėjimą, kurį jie tikėjosi būsiant pastatytą pagal jų asmeninius gyvenimus. Jie pamojo man užeiti ir pradėjo stumdytis ant sofos, rengdamiesi padaryti man vietos atsisėsti, bet aš juos sulaikiau.

— Nereikia, aš nenoriu. Verčiau eisiu ir...

— Nuostabu! Šaunuolė mergaitė.

Būčiau galėjus atsakyti bet ką: „Verčiau eisiu ir padegsiu narną“ ar „Verčiau eisiu ir aplankysiu Kilfezerius, gal pavyks pasiniurkyti trise lovoje su Andžela ir jos drauguže“, bet vis tiek būčiau sulaukusi to paties atsakymo. Jie man buvo visiškai nepasiekiami, transo būsenoje esančios būtybės, ir tokioje būsenoje jie dar bus gerą valandą ar ilgiau. Tvirtai uždariusi duris pasiėmiau iš prieškambario telefoną ir nusinešiau į savo kambarį.

Įbedžiau akis į prietaisėlį: telefonai man visada atrodė truputį magiški dalykai, nes su jais galima užmegzti pačius netikėčiausius, geografiškai tolimiausius ryšius. Suprantu, kad galima kuo išsamiausiai paaiškinti jų veikimo principą, bet man vis tiek nuostabą kelia sunkiai suvokiama galimybė žmonėms iš skirtingų vandenynų pusių kalbėtis tarpusavyje.

Krūtinėje širdis daužėsi it pašėlusi ir aš degiau viltimi — tiksliau tariant, buvau labai susijaudinusi. Tai kur man bandyti jo ieškoti? Ne darbe, nes gali atsiliepti kas nors kitas. Geriausia būtų jam paskambinti į mobilųjį. Nežinau, kas jam atsitiko, jis galėjo būti ir išjungtas, bet kai surinkau numerį, kuriuo buvau skambinusi tūkstančius kartų, iš pradžių pasigirdo trekštelėjimas, o paskui jo balsas. Ne tikras, o iš atsakiklio, bet ir nuo jo aš lioviausi kvėpavusi.

— Sveiki, čia Aidanas. Šiuo metu negaliu atsiliepti į jūsų skambutį, bet palikite žinutę, ir kai tik galėsiu, būtinai jums paskambinsiu.

— Aidanai, — išgirdau savo pačios balsą. Jis truputį drebėjo. — Čia aš. Kaip tu? Ar tu tikrai, kai tik galėsi, man paskambinsi? Būtinai paskambink. — Kas dar? — Labai tave myliu, bet tu ir taip žinai.

Išjungiau telefoną visa virpėdama, apsvaigusi ir laiminga — aš išgirdau jo balsą. Bet po kelių sekundžių aš vėl sugniužau. Man nepakako atsakiklyje paliktų jam žinučių.

Galėčiau pamėginti nusiųsti jam elektroninį laišką. Bet ir jo nebus gana. Man žūtbūt reikėjo sugrįžti į Niujorką ir susirasti jį. Gal jo ten nebus, bet vis tiek turėjau pamėginti, nes neabejojau dėl vieno dalyko: čia jo nėra.

Labai tyliai nunešiau telefoną atgal į prieškambarį. Jeigu jie sužinos, ką aš ketinu daryti, nė už jokius pinigus pasaulyje neišleis manęs iš namų.

5

Kaip aš susipažinau su Aidanu

Praėjusį rugpjūtį Candy Grrrl rengėsi paleisti naują odos priežiūros seriją, pavadintą „Ateities veidas“ (paakių kremas vadinosi „Ateities akys“, lūpų kremas — „Ateities lūpos“, o toliau patys įsivaizduojat...). Nuolatos ieškodama įdomių ir novatoriškų būdų privilioti ir papirkti grožio žurnalų redaktores, vieną vakarą sėdėjau iki vėlumos žibindama sau virš galvos lempelę ir mąsčiau, kad man reiktų nupirkti kiekvienai redaktorei po „Ateities“ kremuką ir šitaip supažindinti su naujos linijos „ateities“ tema. Akivaizdžiausias pririšimas prie šios temos būtų įteikti ir po asmeninį horoskopą, bet tai jau buvo daroma pristatant liniją „Pažvelk į save po dešimties metų“ ir mūsų naująjį laiko žymes naikinantį odos serumą, bet viskas baigėsi graudžiomis ašaromis, nes Britta žurnalo redaktorės asistentei buvo išpranašauta, kad ji neteks darbo, o jos mylimas šunelis per mėnesį pabėgs iš namų. (Labai keista, bet nors šunelis liko namie, pranašystė dėl darbo tikrai išsipildė; jos laukė esminis karjeros pasikeitimas, ir dabar ji dirba Plaza administratore.)