Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Taigi aš sugalvojau nupirkti vadinamųjų investicinių „ateities“ daikčiukų. Neišmaniau apie juos absoliučiai nieko, išskyrus tik tai, kad teko girdėti, jog žmonės, dirbantys Vol Stryte, sugeba iš jų susižerti milijonus dolerių. Man niekaip nepavyko suorganizuoti susitikimo su Vol Stryto „ateities“ investicijų analitikais, nors ir buvau pasirengusi pakloti po tūkstantį žalių už kiekvieną jų sugaištą sekundę. Skambinau net keliems, bet man visur buvo užtrenktos durys. Jau buvau pradėjusi gailėtis, kad ėmiausi tokio žygio, bet smarkiai apsirikau. Aš pasigyriau Lorynai ir jai ši mintis labai patiko. Ji privertė mane belstis į mažesnių ir ne tokių žinomų bankų duris, kol galiausiai viename centre esančiame bankelyje man pavyko surasti maklerį, kuris sutiko mane priimti, bet ir tai tik tada, kai pasiunčiau jo asistentei Nitai kelias tonas kosmetikos priemonių ir pažadėjau, kad ji gaus dar daugiau, jei suorganizuos man susitikimą.

Taigi nuėjau pas jį, pasinaudojusi reta proga nuplėšti nuo savęs kuo daugiau keistokos mano ekipiruotės. Turiu jums paaiškinti. Visi McArthur reklamos darbuotojai privalo asmeniškai vartoti tuos produktus, kuriuos jie reklamuoja. Pavyzdžiui, merginos, kurios dirbo su EarthSource linija, turėjo nešioti storus ir šiurkščius drabužius iš kanapių ir džiuto, o Bergdorf Baby komanda buvo tarsi Karolinos Beset Kenedi klonės, visiškai etioliuotos, su gelsvai rusvais plaukučiais, ir išsipusčiusios, tarsi iš kitos planetos. Kadangi Candy Grrrl įvaizdis buvo truputį kvailokas, keistokas ir sulaukėjęs, tad man teko atitinkamai ir rengtis, bet aš gana greitai prie jo pripratau. Keistumas būdingas jaunai moteriai, o man jau buvo trisdešimt vieneri, taigi jau seniai buvau perdegusi derinti rožinę su oranžine.

Aš džiaugiausi sulaukusi progos rengtis kukliau, mano plaukai buvo šlovingai apdrausti nuo visokių kvailų baterijų ir aksesuarų, o aš pati dabar nešiojau mėlynos spalvos kostiumėlį (turiu pripažinti, su sidabrinėmis žvaigždutėmis, bet tai pats konservatyviausias mano kada nors turėtas drabužis). Taigi aš kaukšėjau aštuoniolikto aukšto koridoriumi ir dairiausi pono Rodžerio Kousterio kabineto, prasilenkdama su dailiais, skoningai apsirengusiais darbuotojais, ir mintyse galvojau, kad būtų smagu darbe dėvėti griežtesnio kirpimo kostiumėlius. Suktelėjau už kampo ir man nutiko net keletas dalykų iš karto.

Aš susidūriau su kažkokiu vyru ir taip stipriai bumbtelėjau į jį, kad man iš rankų išsprūdo rankinukas ir ant grindų pažiro visokiausių nemalonių daikčiukų (tarp jų ir netikri akiniai, kuriuos aš įsigijau tam, kad solidžiau atrodyčiau, ir piniginė smulkioms monetoms, ant kurios buvo užrašas „Iš čia gali sulaukti grąžos“).

Kuo skubiausiai pasilenkėme rinkti daiktų ir abu, vienu metu siekdami mano akinių, pogarsiai trinktelėjom galvom. Ir abu vienu metu surikom: „Atsiprašau!“ Jis bandė paglostyti mano sumuštą kaktą, bet netyčia paliejo kavą ir nuplikė man ranką. Žinoma, aš negalėjau suklikti iš skausmo, nes buvau viešoje vietoje. Geriausia, ką tuomet galėjau padaryti, tai smarkiai pakratyti ranką, kad atlėgtų skausmas, o kol aš tą dariau ir širdyje tyliai džiaugiausi, kad kava nepridarė daugiau nemalonumų, mes staiga pamatėme, kad visas mano baltos palaidinukės priekis buvo margas kaip Džeksono Poloko akvarelė.

— Žinot ką? — tarė man vyras. — Mes galim ištaisyti šitą baisią padėtį.

Mes staigiai atsistojome ir, nepaisant to, kad nuplikė man ranką ir aptaškė palaidinę, man jis visai patiko.

— Ar galima? — jis parodė į nuplikytą ranką, bet jos nepalietė — bylos dėl seksualinio priekabiavimo Niujorke pasidarė tokios populiarios, kad labai dažnai vyrai net bijo žengti į liftą, kuriuo važiuoja moteris viena, nes gali būti apkaltinti be liudytojų bandę palįsti po sijonu.

— Žinoma, — atkišau jam ranką. Nesvarbu, kad matėsi nudegimo žymių, ranka buvo galima drąsiai didžiuotis. Retai kada ji atrodydavo gražiau. Aš reguliariai tepu rankas su ypač stipriu drėkinamuoju Candy Grrrl rankų kremu, mano akriliniai nagai visada stropiai nudildyti ir nulakuoti tausojamuoju (sidabriniu) Candy Grrrl laku, ne per seniausiai buvau visa degorilizuota, todėl dabar jaučiausi linksma, žvali ir nerūpestinga. Šiaip mano rankos yra smarkiai plaukuotos — Dievas mato, kaip sunku man apie tai kalbėti — ir gyvaplaukiai tokie ilgi, kad net... na... nutįsta iki vidinės dilbio dalies. Skaudžiausia tai, kad neprižiūrimos mano rankos būna panašios į utėlės galūnes. (Ar dar kas nors kenčia nuo šito? Negi tik aš viena?)

Norint išgyventi Niujorke depiliacija yra būtina kaip kvėpavimas, o tu būsi priimta į mandagių žmonių draugiją tik tada, jeigu pasirodysi esanti bemaž visiškai plika. Galima auginti plaukus ant galvos, želdintis blakstienas ir du plonyčius dryželius antakių, bet daugiau nieko. Visi kiti plaukai turi būti pašalinti. Net ir nosies plaukeliai, kurių iki šiolei man dar neteko regėti. Nors reikėtų ir juos išsipešioti, jeigu sugalvočiau pasidaryti sėkmingą karjerą kosmetikos srityje.

— Nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau, — tarė vyras.

— Čia tik paviršinis odos nudegimas, — atsakiau aš. — Neverta atsiprašinėti, nes niekas dėl to nekaltas. Tiesiog baisus, baisus, baisus atsitiktinumas. Tiek to.

— Betgi jūs apsiplikėt. Ar dar galėsite smuikuoti?

Ir tada aš pažvelgiau į jo kaktą: atrodė, tarsi pro odą mušėsi lauk didžiulis kiaušinis.

— O Dieve, jums iššoko gumbas.

— Tikrai?

Jis nusibraukė nuo kaktos šviesiai rudus plaukus. Dešinysis jo antakis buvo perskeltas pusiau, perrėžtas siauro sidabrinio rando. Pastebėjau tai, nes ir mano pačios lygiai toks pat antakis.

Jis atsargiai pasitrynė gumbą.

— Oi, — iš skausmo aiktelėjau už jį. — Viena nuostabiausių mūsų laikų smegeninių.

— Kuri ką tik rengėsi padaryti didžiulį atradimą. Dabar jis jau bus pamirštas visiems laikams. — Paskutinius žodžius jis ištarė su Bostono akcentu. Tada žvilgtelėjo į mano laikiną asmens kortelę.

— Jūs čia svečio teisėmis? (Ir vėl bostoniškai). — Ar nenorėtumėte, kad parodyčiau, kur yra tualetas?

— Ačiū, nereikia.

— O kaip bus su palaidine?

— Apsimesiu, kad dabar toks paskutinis mados klyksmas. Ačiū, tikrai nereikia.

— Ar tikrai? Prisiekiat, kad viskas bus gerai?

Aš jam pažadėjau, jis paklausė, ar neabejoju, ir aš vėl jam pažadėjau. Paklausiau, ar jam viskas gerai; jis atsakė, kad taip, ir nuėjo sau nešinas kavos likučiais, o man pasidarė truputį liūdna, bet aš vis tiek nuėjau ir pagaliau susiradau pono Kousterio kabinetą.

Bandžiau paaiškinti Nitai, kodėl aš tokia visa aptaškyta kava, bet į mane buvo atkreipta nulis dėmesio.

— Ar atnešei priemonių? Tas makiažo pagrindas...

— ...“Tešlainiukų pasta“, — užbaigėme abi vienu balsu. Šitam pagrindui įsigyti buvo sudaryta išankstinių užsakymų eilė visam mėnesiui į priekį.

— Taip, jis yra čia. Ir dar daug kitokių priemonių.

Ji puolė draskyti Candy Grrrl dėžutę. Aš stovėjau ir laukiau. Po kurio laiko ji pakėlė akis ir išvydo, kad aš dar tebestoviu.

— Ei, gali drožt į vidų, — tarė ji irzliai ir mostelėjo ranka į uždarytas duris.

Pasibeldusi įžirgliojau su visa išterliota palaidine į pono Kousterio kabinetą.

Ponas Kousteris buvo kresnas, palaidapimpis moterų gundytojas. Vos spėjau jam prisistatyti, jis tuoj pat apdovanojo mane plačia šypsena bei akies mirktelėjimu ir tarė:

— Ei, kokį čia dabar aš girdžiu akcentą?

— Mmmm.

Įbedžiau akis į jo — ir kaip supratau — jo žmonos ir dviejų vaikų nuotrauką.