Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Angliškas? Airiškas?

— Airiškas. — Aš dar kartą įsistebeilijau į jo nuotrauką, bet jis nusuko ją į šalį taip, kad nebegalėčiau jų matyti.

— Tai, pone Kousteri, gal pakalbam apie tuos „ateities daikčiukus“?

— Tai, poune Kousteri, gal pakoulbam apie tous „ateities daikčiukus“? Man patinka! Dar ką nors pasakyk!

— Hahaha. — Mandagiai nusižvengiau ir pagalvojau: „subingalvis“.

Man truputį teko sugaišti laiko, kol priverčiau jį pažiūrėti į mano reikalą rimtai, o paskui per kelias sekundes supratau, kad tie „ateities daikčiukai“ yra daugiau konceptualus dalykas, kad man nepavyks valso žingsniu išlinguoti iš jo kabineto su pilna sauja įspūdingų „ateities daikčiukų“, parsinešti juos į kontorą, sudėlioti į rankų darbo dėžutes iš Kates Paperie firmos ir skubiuoju paštu išsiuntinėti dešimčiai pačių stambiausių miesto kosmetikos žurnalų leidėjų. Taigi man teks pasukti galvą ir sugalvoti kitą šaunią idėją, bet aš per daug nenusiminiau, nors sprendžiant iš visko ir turėjau, nes vis galvojau apie tą vyruką, su kuriuo susidūriau kaktomuša. Kažkas tarp mūsų įvyko. Ir čia kaltas ne tik tas „jo ir jos“ dviejų randelių sinchroniškumas. Svarbiausia supratau, kad išėjus iš šio pastato į gatvę jį sutikti nebeturėsiu jokių šansų. Jeigu nieko nesiimsiu tuojau pat, tai tikrai nieko nebus. Neprašysi, tai ir negausi. (Bet net ir prašant ne visada pasiseka gauti.)

Pirmiausia man reikia jį susirasti, o šitas bankas velniškai didelis. Jeigu ir pavyks man jį surasti, tai ką tuomet turėčiau daryti? Įmerkti pirštą į jo kavą ir imti gundančiai jį čiulpti?

Nieko nedelsdama atmečiau šį variantą, nes: a) nuo karštos kavos gali išsilydyti mano akrilinis nagas, atsiklijuoti ir pradėti plūduriuoti kavoje sukdamasis ratu lyg ryklio pelekas; b) apskritai tai būtų visai nepatrauklus žingsnis.

Ponas Kousteris išsijuosęs man kažką aiškino, o aš jam pritariamai linkčiojau ir šypsojausi, nors mintyse buvau toli nuo jo, kamuojama savo neryžtingumo.

Paskui, tarsi spragtelėjus elektros jungiklį, galvoje man gimė veiksmų planas. Dabar aš žinojau, ką turiu daryti: teks pabūti atvirai ir nuoširdžiai ir pasinaudoti pono Kousterio pagalba. Taip, tai labai neprofesionalu. Taip, ir taip elgtis visai nedera. Bet ką aš prarasiu?

— Pone Kousteri, — mandagiai pertraukiau jį. — Eidama pas jus aš netyčia susidūriau su kažkokiu ponu ir jis išliejo ant manęs savo kavą. Labai norėčiau prieš išeidama iš čia jo atsiprašyti. Neįsidėmėjau jo vardo, bet galėčiau jį apibūdinti. — Ir paskubom paaiškinau. — Jis aukštas, bent jau man pasirodė, kad aukštas, nes pati esu žema, tai man visi žmonės atrodo aukšti. Net ir jūs.

Šūdas.

Akimirksniu pono Kousterio veidas suakmenėjo. Bet aš variau savo, nes kitaip negalėjau. Kaip dar galėčiau apibūdinti savo paslaptingąjį vaikiną?

— Jis truputį pablyškęs, bet ne blogąja prasme, ne dėl to, kad sirgtų. Dabar jo plaukai šviesiai rudi, nors galima manyti, kad vaikystėje jis buvęs blondinas. O jo akys, sakyčiau, jos turbūt yra žalios...

Suakmenėjęs Kousterio veidas tebebuvo akmeninis. Jis būtų galėjęs rungtis iš didelės sumos su tomis akmens statulomis Velykų Saloje. Staiga jis mane nutraukė.

— Bijau, kad nelabai galėsiu jums kuo padėti.

Aš kosminiu greičiu atsidūriau už jo kabineto durų ir šios su trenksmu buvo užšautos man už nugaros.

Nitą apžiūrinėjo save kompaktinės pudros veidrodėlyje; atrodė, kad ji buvo išbandžiusi visas aliai vienos mano atneštas kosmetikos priemones, ir atrodė tarsi maža mergaitė, negalinti atsidžiaugti gavusi progą įlįsti į mamos kosmetikos stalčių.

— Nitą, ar negalėtum man padėti?

— Ana, aš tiesiog įsimylėjau šitą blizgiklį.

— Aš ieškau vyro.

— Sveika atvykusi į Niujorką. — Ji net nepakėlė akių nuo veidrodėlio. — Aštuonių minučių trukmės pasimatymas, kaip ir greitas pasimatymas, tik viskas truputį lėčiau. Vietoj trijų minučių tau skiriamos aštuonios. Labai patogu, paskutinį kartą išsirinkau net keturis man tinkamus vyrus.

— Aš ieškau ne bet kokio. Jis dirba čia. Gana aukštas... ir... — nežinojau, kaip išsisukti, todėl teliko rėžti tiesiai šviesiai. — Ir... gražus. Vienas jo antakis su mažyčiu randeliu ir panašu, kad jis kilęs iš Bostono.

Staiga ji susidomėjo. Kilstelėjo galvą aukštyn.

— Labai panašus į Denisą Lieri? Tik gal jaunesnis?

— Taip!

— Aidanas Medoksas. Iš IT. Truputį toliau šitam aukšte. Pasuk į kairę, paskui dar į kairę, dukart į dešinę ir pamatysi jo boksą.

— Ačiū. Ir dar vienas dalykas. Ar jis vedęs?

— Aidanas Medoksas? O, Dieve mano. Ne, jis tikrai nevedęs. — Ji reikšmingai prunkštelėjo, ir tai reikėjo suprasti taip: „Ir visai nepanašu, kad jis kada nors vestų.“

Aš susiradau jį. Atsistojau prie jo stiklinio bokso ir ėmiau žiūrėti jam į nugarą, mintyse melsdama, kad atsisuktų.

— Ei, — draugiškai jam šūktelėjau.

Tarsi išsigandęs jis žaibiškai atsisuko į mane su visa kėde.

— Oi, labas, — tarė jis. — Čia jūs. Kaip ranka?

Ištiesiau jam, kad pats pamatytų.

— Paskambinau savo advokatui. Šaukimas į teismą jau išsiųstas. Ar nenorėtumėt kada nors nueiti į barą išgerti?

Jis pažiūrėjo į mane taip, tarsi būtų traukinio pervažiuotas.

— Jūs kviečiate mane išgerti?

— Taip, — atsakiau jam tvirtai. — Taip, kviečiu.

Kiek palūkėjęs ir gana sutrikęs jis vėl paklausė:

— O jeigu aš atsakysiu „ne“?

— Ar gali kas nutikti blogiau? Jau ir taip nuplikėte mane verdančia kava.

Jis žiūrėjo į mane kažkaip keistai nusiminęs, ir tyla užsitęsė per daug ilgai. Mano pasitikėjimas savimi sprogo kaip muilo burbulas, ir aš dabar beviltiškai troškau kuo greičiau iš čia dingti.

— Ar turit savo vizitinę? — paprašė jis.

— Žinoma! — Neigiamą reakciją aš užuodžiu per kilometrą.

Pasiraususi savo rankinuke, ištraukiau ir padaviau rausvai neoninę stačiakampę kortelę su tarsi nenudžiūvusių raudonų raidžių užrašu Candy Grrrl ir kiek mažesniu šriftu apačioje — „Ana Volš, ryšių su visuomene superžvaigždė“. Dešiniajame viršutiniame kampe puikavosi urzgiančios merginos logo — prisimerkusios, sukąstais dantimis ir urzgiančios jaunuolės iliustracija.

Mudu abu įbedėme į ją akis. Staiga išvydau kortelę jo akimis.

— Žavu, — tarė jis. Jo balsas buvo sutrikęs.

— Taip, ji iš tiesų suteikia mano kortelei orumo, — atsakiau aš. — Ką gi, tuomet sayonara .

Dar niekada gyvenime niekam nesu sakiusi sayonara .

— Ką gi, sayonara [* Sayonara – viso gero (jap.)] , — atsakė jis. Vis dar ganėtinai sutrikęs.

Ir aš nuėjau.

Ką padarysi, nesidžiauk radęs, neliūdėk praradęs. Toks jau gyvenimas. Kad ir kaip ten būtų, man baisiai patinka italai ir žydai, nes labiau prie širdies tamsiaplaukiai ir žemaūgiai.

Bet tąnakt aš atsibudau penkiolika minučių po trijų ir ėmiau galvoti apie Aidaną. Man atrodė, kad mus išties kažkas sieja. Reikia pasakyti, Niujorke aš turėjau ir kitokių pažinčių su visiškai nereikšmingais ketinimais. Antai metro mane užkalbino vienas vyras ir pradėjo klausinėti apie knygą, kurią tuo metu skaičiau. (Paulo Coehlo, kurios niekaip nesupratau.) Mudu kuo maloniausiai praplepėjome iki pat Riverdeilo, aš jam papasakojau visokiausių dalykų apie save, apie savo paauglystės pomėgius ir polinkius į misticizmą, kuris jau buvo man įgrisęs iki kaulų smegenų, o jis man papasakojo apie savo naktinį valytojo darbą ir dvi jo gyvenimo moteris, iš kurių niekaip negalėjęs išsirinkti vienos.