Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Trys vyresnės mano seserys — Klara, Megė ir Rachelė — labai panašios į mamą: aukštos, fantastiškos moterys su nepajudinamomis nuomonėmis. Man jos atrodo kaip iš kitos planetos, ir aš stengiuosi nesivelti su jomis į jokius ginčus, nes bet kokia menkiausia mano pasakyta smulkmena atsitrenks į jų energingą ir triukšmingą teisingumo priekalą ir bus sumaitota.

Klarai, mūsų pirmagimei, neseniai sukako keturiasdešimt. Nepaisant to, ji vis tiek yra stiprios valios, neįveikiamo būdo ir viena iš tų, kurios „moka linksmintis nuo dūšios“. (Tai eufemizmas, reiškiantis „nesutramdoma vakarėlių liūtė“.) Tolimoje praeityje jos gyvenime buvo įvykęs didelis sukrėtimas, kai jos vyras, gailestingasis Džeimsas, paliko ją vieną tą pačią dieną, kai turėjo gimti jų pirmasis vaikas. Vos tai įvykus ji ištuštino savo pilvo turinį per... oi, vos pusvalandį ir netrukus atsigavo. Tada susirado kitą vyrą, Adamą, ir šįkart Dievas jai apšvietė protą pasirūpinti, kad jis būtų už ją jaunesnis ir lengvai paklustų jos valiai. Be to, dar nepamirškite, kad jai Dievas apšvietė protą pasirūpinti dar ir tuo, kad jis būtų tamsiaplaukis, išvaizdus vyriokas su patraukliais ir plačiais pečiais bei, pasak Helenos (verčiau nieko neklausinėkit), su gražiu, dideliu pimpalu. Be Keitės, to „paliktojo vaikelio“, Adamas su Klara turi dar du vaikus ir visi jie gyvena Londone.

Antroji sesuo — Megė, subinlaižė. Trejais metais jaunesnė už Klarą, Megė pasižymi tuo, kad nenori pripažinti, jog pati prieš savo valią yra baisus kliuvinys aplinkiniams. Bet — o šis bet yra gan didelis — ji puikiausiai moka apsiginti, o jeigu jau kas šauna į galvą, tai bet ką padarys, bet savo pasieks. Megė gyvena Dubline, arčiau nei per mylią nuo mamos su tėčiu. (Aišku, kodėl subinlaižė.)

Toliau eina Rachelė, metais jaunesnė už Mėgę ir vidurinis vaikas iš mūsų visų penkių. Net ir iki to, kai Lukas pradėjo kiekvienam žingsny sekioti paskui ją, Rachelė visiems kėlė nemažai rūpesčių — buvo seksuali, smagi, mažumėlę padūkusi, o jos nežymus slystelėjimas gyvenimo kelyje iš esmės buvo ganėtinai didelis. Galbūt net baisiausias iš mūsų visų — bent jau iki mano nelaimės. Prieš keletą metų, kai ji pirmą kartą atsikėlė gyventi į Niujorką, ji smarkiai buvo susižavėjusi velnio pleiskanomis (kokainu.) Laikas bėgo, ji klimpo vis gilyn, kol po vieno nesėkmingo mėginimo nusižudyti atsidūrė prabangiame Airijos reabilitacijos centre.

Ir labai brangiame. Mama dar ir šiandien paaimanuoja, kad ji su tėčiu už tuos pinigus būtų galėję Rytų Ekspresu nukeliauti į Veneciją ir visą mėnesį gyventi Cipriani viešbutyje, bet paskui greitai, nors ir nelabai įtikinamai, priduria, kad vaikų laimės jokiais pinigais neišmatuosi.

Vis dėlto taip pat verta paminėti, kad Rachelė iš Volšų šeimos gimė po laimingiausia žvaigžde. Pasigydžiusi metus ar daugiau reabilitacijos centre, įstojo į koledžą, baigė psichologijos studijas, apsigynė magistro laipsnį iš priklausomybės ligų ir dabar dirba reabilitacijos centre Niujorke.

Po tiek metų, praleistų gyvenant su apkvaišinta galva, dabar Rachelei labai svarbu pasijusti vėl „sveiko proto“. Noras pagirtinas. Vienintelis neigiamas dalykas liko tas, kad kartais ji gali būti per daug nuolaidi. Ji dažnai kalba — ir labai palankiai — apie tuos žmones, kurie „padarė sau gerą darbą1’. O kai sutinka savo likimo draugus iš reabilitacijos laikų, visi drauge dažnai pasišaipo iš tų, kuriems gyvenime nėra tekę gydytis nuo priklausomybės: „Tu ką? Nori pasakyti, kad ji vis dar tokia pati, kokią ją motinėlė išleido į pasaulį?“ Matot, čia jų tokie juokeliai. Bet jeigu giliau pasikapstytume po Rachelės nuolaidumu, tai labai greitai aptiktume ir tą senąją buvusios asmenybės versiją, kuri iš tiesų yra daug patrauklesnė.

Toliau eilėje esu aš, trimis su puse metų jaunesnė už Rachelę.

O tada ratą užbaigia Helena. Jai neegzistuoja jokie įstatymai. Žmonės ją myli ir jos bijo. Ji tikra keistuolė — bebaimė, apie diplomatiškumą nieko neišmano, yra absoliuti priešgyna. Pavyzdžiui, kai steigė savo agentūrą (Lucky Star Investigations), galėjo įkurti kontorą jaukiame butelyje Dosono gatvėje, su durininku ir samdoma administratore, bet ne, ji pasirinko grafitais išmargintų daugiabučių namų rajoną, kur parduotuvių langai kiaurą parą slepiami po nuleidžiamomis metalinėmis žaliuzėmis, o gatvėse pilna aptriušusio jaunimėlio, sukančio ratus ant dviračių ir pardavinėjančio aptrintus paketėlius iš balto popieriaus.

Tai nenusakomai klaiku ir apgailėtina, bet Helenai patinka.

Tegu aš Heleną ir nelabai suprantu, ji man vis tiek kaip dvynė, kaip tamsioji mano sielos pusė. Tarsi begėdiška, akiplėšiška mano pačios versija. Nepaisant nuolatinio tyčiojimosi iš manęs (galima neįsižeisti, nes ji su visais taip elgiasi), ji man liko ištikima iki kaulų smegenų.

Iš esmės visos mano seserys ištikimos viena kitai iki kaulų smegenų, ir nors kiek tik išgali plaka viena kitą liežuviu, bet ką kitą už tokį darbą sudraskytų į gabalus.

Tiesa, žinoma, jos mėgdavo sakyti, kad aš „skrajoju padebesiais“ ir dažnai šaukdavo „Ana, nusileisk ant žemės“ ir panašių dalykų, bet, atvirai pasakius, tam buvo ir rimtų priežasčių: visi aiškiai matė, kad realus pasaulis man neegzistuoja. Ir kam jis reikalingas, dažnai stebėdavausi pati, jeigu jame gyventi nemiela. Griebiausi visų pasitaikiusių progų iš jo ištrūkti — skaitymo, miego, meilės, vaizdinio namų projektavimo, kur aš turėčiau savo atskirą miegamąjį ir kurio nereikėtų dalytis su Helena — bet bėda ta, kad aš nebuvau iš tų, kurie moka išpešti praktinės naudos sau.

O paskui, be abejo, atsirado raukiniuoti sijonai.

Dabar klaiku ir prisipažinti, bet paauglystėje aš turėjau keletą ilgų, hipiškų, raukiniuotų sijonų, ant kurių — o Dieve šventas! — buvo prisiuvinėta net mažulyčių veidrodžio šukelių. Ir kam? Kam visa tai? Ogi buvau jauna, kvaila, bet tiek to. Žinau, kad visi žmonės jaunystėje savaip durniuoja pagal madą ir paskui su gėda prisimena laikus, kai rengėsi be jokio skonio, bet mano klaidžiojimas po mados džiungles truko bemaž gerą dešimtmetį.

Be to, būdama penkiolikos nustojau vaikščioti pas kirpėją, kai sykį išsiuntė mane pro duris su Sindi Lauper šukuosena. (Nieko nepadarysi, aštuntas dešimtmetis, ko iš jo norėti.) Tačiau raukiniuoti, veidrodėlių šukėm nusagstyti sijonai ir suvelta ševeliūra buvo tik menkniekis, palyginti su atgarsiais, kilusiais po nuotykio su padėkos rašteliu.

Nuotykis su padėkos rašteliu

Jeigu jūs apie jį dar nieko negirdėjot, bet tikriausiai jau turėjot girdėti, nes visas pasaulis apie jį žino, tai paklausykit. Kai baigiau mokyklą, tėtis man parūpino darbą statybos firmoje — kažkas jam buvo skolingas paslaugą ir visuotiniu sprendimu buvo nutarta, kad ta paslauga turėtų būti gana didelė.

Taigi aš atsidūriau statybos firmoj, plušėjau nuo ryto iki vakaro, stengiausi iš paskutiniųjų, vaipiausi prieš statybininkus, kurie ateidavo prašyti pinigų smulkioms išlaidoms. Ir štai vieną dieną ateina ponas Šeridanas, pagrindinis mūsų bosas, ir, numetęs man ant stalo čekį, sako:

— Nusiųsk Biliui Preskotui. Įmesk į voką ir padėkos raštelį.

Nesiginu, man tada buvo devyniolika ir aš beveik nieko neišmaniau apie administracinę kalbą. Laimei, čekis buvo sulaikytas nespėjus jam pakliūti į pašto skyrių kartu su padėkos rašteliu: „Pone Preskotai, nors man nė sykio dar neteko su jumis susitikti, noriu tikėti, kad esate patrauklus vyras. Visi statybininkai maloniai apie jus atsiliepia.“