Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Mudvi su Džeke sykį buvom nuėjusios į greitą aštuonių minučių pasimatymą, apie kurį man buvo pasakojusi Nitą iš Rodžerio Kousterio kontoros, ir aš tada išsirinkau tris tinkamus variantus: žavų ir įdomų architektą; ugniaplaukį kepėją iš Kvynso, kuris nebuvo vujaristas, bet vis tiek labai malonus; ir jauną, patrauklų barmeną, kuris mėgo vartoti tokius žodžius kaip „vaikėzas“ ir „stileiva“. Visi jie pareiškė norą pakviesti mane į pasimatymą ir aš sutikau su visais trimis.

Bet kol jūs dar nepradėjot galvoti, kad a) aš esu kekšė, susitikinėjanti su trimis vyrais iš karto (bet iš tiesų jų buvo keturi, nes aš jums dar nepapasakojau apie aklą pasimatymą, kurį man buvo surengusi Tynė), arba b) visas šis reikalas — kaip bilietas į didžiulę nelaimę, t. y. kad būsiu sugauta ir galiausiai liksiu be nieko, leiskite man jums paaiškinti susitikinėjimo taisykles, kurios galioja Niujorko mieste, o ypač išskirtinę/neišskirtinę reikalo pusę. Esmė ta, kad pastaruoju metu aš buvau pasirinkusi neišskirtinę pasimatymų kategoriją — visiškai man priimtiną būdą.

Pavyzdžiui, Airijoje žmonės labai paprastai užmezga artimą draugystę. Pradedama nuo poros pasisėdėjimų bare, paskui kitą vakarą pakviečiama į kiną, tada netikėtai susitinkama kokiam nors vakarėly, kurį surengia bendras jų draugas ar pažįstamas, ir po kurio pradedama miegoti kartu — dažniausiai tą patį vakarą. (Kiaulystės dėsnis — moterys paprastai tada būna be savo geriausių apatinių drabužių ir 1.1.) Viskas vyksta labai paprastai ir natūraliai, o didžiausia pradinio impulso ir varomosios jėgos dalis priklauso nuo atsitiktinio susitikimo. O kadangi niekas niekada nekalba apie jokias išskirtines ar neišskirtines kategorijas, jis, be jokios abejonės, tampa tavo vaikinu. Tad jeigu netyčia pamatėt savo vyrą, su kuriuo jau kelis mėnesius vakarais dalijotės židinio šiluma ir žiūrėjote vaizdajuostes, maloniai vakarieniaujantį su moterim, kuri a) nesate jūs, b) nėra jo moteriškos lyties giminaitė, jūs turite neginčijamą teisę šliūkštelti taurę vyno jam į veidą ir pasakyti tai kitai moteriai, kad „gali pasiimti jį sau su visais padargais“. Ir dar labai tiktų pagrasinti piršteliu ir pridurti: „Nors siūlyčiau gerai pagalvoti, ar verta.“

Bet Niujorke yra kitaip. Niujorke jūs pagalvotumėte: „Štai vienas iš vyrų, su kuriuo aš susitikinėju. Jis pietauja su moterim, su kuria irgi susitikinėja. Kokie mes civilizuoti... Niekas nesipilsto vynu, netgi galima prisėsti prie jų ir drauge pasivaišinti.“ (Ne, gal geriau šitą išbraukim; abejoju, ar jūs taip padarytumėt. Gal tik mintyse, bet ne realiam gyvenime, juo labiau, jeigu tas žmogus jums labai patinka.)

Tačiau šis periodas tik iš dalies yra jums nepalankus, nors per jį jūs galite susitikinėti su kuo norite be jokių įsipareigojimų ir nušluostyti bet kam nosį, be to, galima kasnakt miegoti su kitu vyru, jeigu tik širdis geidžia, ir niekas nepavadins jūsų „nusivalkiojusia šliundra“. Bet aš šitam vakarėly nė už ką nepaliesiu nė vieno iš šitų nesubrendėliškų vaikėzų, nors nuotaika tam būtų pati palankiausia. Vargais negalais prasibroviau pro sausakimšą kambarį. Kur ta prakeikta Džeke? Staiga mane apėmė panika, kai kelią pastojo dar vienas vyras su irgi keistu vardu ir labai panašus į moterį. Tiesą pasakius, kai dabar prisimenu, tai gal ten iš tiesų buvo vyriška moteris. Jis truktelėjo man už rankovės ir nusimaivė: „Kas čia per apranga?“

Aš vilkėjau juodą plačią džersio suknelę ir avėjau juodus iki kelių batus, kurie nevisiškai tiko tokio stiliaus vakarėliui.

Paskui jis reikliu balsu paklausė, kokie ryšiai mane sieja su Adamsų šeimynėle?

Keisčiausia tai, kad man dar niekas iki šiolei nebuvo prikišęs panašumo su Mirtiše. Kodėl, kodėl, kodėl? Dieve, kad jis greičiau paleistų man tą rankovę. Ji buvo iš tampomos medžiagos, bet nebe pirmos jaunystės, ir aš išsigandau, kad ji gali per daug išsitempti ir nebesugrįžti į ankstesnę konfigūraciją.

— Nagi, gotuke, rėžk, kuo užsiimi, kai nesi gotė?

Galvojau sau, gal jam pasakyti, kad mokau žmones bliauti dramblio balsu arba esu kabučių išradėja, bet staiga mano mintis nutraukė griežtas vyriškas balsas:

— Ar nepažįsti Anos Volš?

Vyrmoterė sukruto:

— Ką sakai?

Visai teisingai, ką sakai. Aš apsisukau. Tai buvo Jis. Tas pats vaikinas, kuris išliejo ant manęs kavą, kurį aš pakviečiau į barą ko nors išgerti ir kuris pasiuntė mane velniop. Ant galvos buvo užsidėjęs apskritą kepuraitę, panašią į tiubeteiką, vilkėjo plačiapetę darbininkišką striukę ir nuo jo dvelkė vėlyvo vakaro šalčiu, atgaivinančiu pritukusį patalpos orą.

— O, taip, Ana Volš... Ji... — Jis dėbtelėjo į mane ir klausiamai truktelėjo pečiais. — Kas ji — iliuzioniste?

— Iliuzionisto padėjėja, — pataisiau jį. — Išlaikiau visus iliuzionisto egzaminus, bet asistentės drabužiai man labiau prie širdies.

— Kietai, — atsakė vyrmoterė, bet į ją nebežiūrėjau. Mano akys buvo įsmeigtos į Aidaną Medoksą, kuris sugebėjo prisiminti mano vardą ir pavardę, nors nuo mūsų susitikimo buvo prabėgusios septynios savaitės. Jis neatrodė taip, koks buvo įstrigęs mano atminty. Nuo ankštos kepurės veido bruožai atrodė aštresni, ypač skruostikauliai, žandikauliai gerokai ryškesni, o akyse kibirkščiavo liepsnelės, kurių anksčiau nebuvau pastebėjusi.

— Ji pradingsta, — tęsė Aidanas, — o paskui, lyg įvykus stebuklui, vėl atsiranda.

Jis buvo gavęs mano telefono numerį, bet nepaskambino, o dabar šmaikštavo lyg senas geras draugas. Pažiūrėjau į jį su šaltu smalsumu — kur link jis čia suka?

Jo veidas ir toliau liko bereikšmis, bet aš vis tiek nenuleidau nuo jo akių. Ir jis nuo manęs. Atrodė, lyg po gero šimtmečio kažkas paklausė:

— Kur išnyksti?

— Mmmm? — Tas kažkas buvo Bučas. Nustebau pamačiusi, kad jis vis dar čia. — Išnykstu? Kada?

— Kai stebuklingai pradingsti? Ei, greičiau! — Ir jis linksmai mirktelėjo akį.

— Ai, kur nors pasislepiu ir surūkau cigaretę. — Aš vėl pasisukau į Aidaną, o kai mūsų akys susitiko, nuo tokio kontakto per kūną nubėgo šiurpuliukai ir užsiliepsnojo oda.

— Kietai, — pakartojo Bučas. — O kaip tave pjausto pusiau? Kaip tą padarot?

— Dirbtinės kojos, — atsakė Aidanas vos krutindamas lūpas. Jis negalėjo atitraukti nuo manęs akių.

Aš tiesiog pajutau, kaip vargšo Bučo veide išblėso šypsena.

— Jūs viens kitą pažįstat?

Mudu su Aidanu pažiūrėjom į Bučą, o paskui vėl įsmeigėm akis vienas į kitą. Argi mes pažįstami?

— Taip.

Nors ir būčiau nežinojusi, kad tarp manęs ir Aidano kažkas vyksta, Bučo elgesys mūsų atžvilgiu buvo tarsi ženklas: jis pasitraukė į šalį — lengvai buvo galima spėti, kad jis nekonkurentabilus.

— Smagiai pasilinksminkit, mielieji, — palinkėjo mums nuolankiai.

Tada mudu su Aidanu likom dviese.

— Ar tau čia patinka? — paklausė jis.

— Ne, — atsakiau. — Man čia bjauru.

— Taigi. — Jis nužvelgė patalpą visai kitam akių aukštyje nei mano. — Kaip gali patikti?

Tada kaip tik tuo metu pro mus prasibrovė kresnas tamsiaplaukis vyras, visai mano tipo, kol nebuvau sutikus Aidano, ir paklausė:

— Kur čia skubat, mielieji? Juk dar tik viskas prasidėjo.

Aidano veide šmėstelėjo reikšmingas žvilgsnis: „Ar mus kada nors paliks ramybėj?“ Tada nusišypsojo ir pridūrė:

— Ana, susipažink, čia mano geriausias draugas Leonas. Leonas dirba su Kentu, jubiliatu. O čia Leono žmona Deina.

Deina buvo visa pėda aukštesnė už Leoną. Ji turėjo ilgas kojas, didžiulę krūtinę, vešlią įvairiomis spalvomis dažytų plaukų kupetą ir švytinčią, lygiai įdegusią odą.