Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Klausyk, spėju, kad tu susitikinėji ir su kitais vaikinais, — prabilo Aidanas.

— Ko gero, taip.

— Ar gali ir mane įtraukti į savo sąrašiuką?

Pagalvojusi atsakiau:

— Gal ir galėčiau.

Aš nepaklausiau, ar jis susitikinėja su kitomis moterimis, nes tai ne mano reikalas (nors ir derėjo). Be to, labai panašiai su manim elgėsi Leonas su Deina — maloniai, bet nepernelyg smalsaujančiai, tarsi per daugelį metų Aidanas jiems būtų pristatęs ne vieną dešimtį savo draugių. Ir aš tuo nė neabejojau.

— Ar gali duoti man savo telefono numerį? — paprašė jis.

— Kad aš jau tau daviau, — atšoviau jam ir išlipau iš taksi.

Jeigu baisiai norės vėl mane pamatyti, tai susiras.

9

Prabudau savo siauroje lovelėje sofomis užgrūstame kambaryje ir kelias minutes dar snūduriuodama bandžiau pasidairyti pro langą. Štai eina senyva moteris su savo šuneliu; mieguistu žvilgsniu stebėjau ją. Paskui nebe tokiu mieguistu. Staiga stryktelėjau ir atsisėdau lovoje: aš tikrai neprisigalvoju. Tas vargšas šunelis iš tiesų nenorėjo atlikti savo reikalo, bet moteris jį mygė. Gyvulėlis stengėsi atsistoti ir bėgti šalin, tačiau moteris jo nepaleido.

— Daryk! — jos žodžių negirdėjau, bet supratau, kad ji taip sako. Keista.

Tada atėjo mama ir džiaugsmingai įteikė man sočius pusryčius — pusę riekelės skrebučio, vienuolika vynuogių, aštuonias tabletes ir rekordines šešias dešimtis ryžių traškučių. Taigi aš turėjau ją įtikinti, kad sparčiai taisausi. Kol ji mane prausė — pasigailėjimo vertas darbas su rankšluosčiu ir dubeniu drungno vandens, — aš viską sušveičiau.

— Mama, aš nusprendžiau grįžti į Niujorką.

— Kalbi kaip drignėm apsiėdus. — Ir toliau prausė mane.

— Randai baigia užsitraukti, kelis jau atlaiko mano svorį, visos žaizdos beveik sugijo.

Išties, velniškai keista — turėjau devynias galybes sužeidimų, bet nė vieno rimto. Nors mano veidas buvo visas mėlynai juodas, neturėjau nė vieno lūžusio kaulelio. Mane galėjo sutraiškyti kaip kiaušinio lukštą, ir visą likusį gyvenimą būčiau atrodžiusi kaip kubistų paveikslas (čia Helenos žodžiai). Žinau, kad man baisiai pasisekė.

— Žiūrėk, kaip greitai man atauga nagai, — pamojavau ranka mamai prieš nosį; aš netekau dviejų nagų, o skausmas buvo — nė kiek neperdedu — tiesiog nenusakomas, daug stipresnis nei lūžusios rankos. Net nuskausminamieji vaistai su morfijum nesugebėjo jo įveikti — skausmas nepraėjo, gal tik kiek sumažėjo. Naktimis atsibusdavau nuo tokio baisaus tvinkčiojimo pirštų galuose, kad atrodydavo, jog jie ištinę kaip moliūgai. O dabar jų man beveik visai nebeskauda.

— Tavo ranka sulaužyta, panelyte. Ir net trijose vietose.

— Betgi kaulai lūžo labai gražiai ir man jau nebeskauda. Sakyčiau, kad jau visai gerai.

— Ak, ar tik nepasidarei dar ir kaulų lūžių specialistė, ką?

— Ne, aš esu grožio konsultantė, ir niekas nesirengia amžiams laikyti tuščios mano darbo vietos. — Palaukiau, kol ji suvirškins mano žodžius, o tada niūriai burbtelėjau: — Daugiau kosmetikos už dyką tikrai nebegausi.

Bet ir tai nepadėjo.

— Niekur tu nevažiuosi, panelyte.

Tačiau aš pasirinkau labai tinkamą laiką: tą patį rytą man turėjo būti atliktas kassavaitinis sveikatos patikrinimas, ir jeigu profesionalai pasakys, kad aš spėriai taisausi, tai ir mama jau nebegalės kišti man kojos.

Po ilgų lūkuriavimų buvo padaryta mano rankos rentgeno nuotrauka. Kaip ir tikėjausi, ji gijo greitai ir gerai; jau galima nuimti raištį, o iš gipso galima bus traukti po poros savaičių.

Toliau nuėjome pas odos specialistus, kurie pareiškė, kad aš taisausi taip sparčiai, jog jau galima traukti lauk iš skruosto siūlus. Net aš pati šito nesitikėjau. Skaudėjo labiau nei aš vyliausi, ir nors dabar man nuo akies iki lūpų kampučio per visą skruostą driekėsi raudonas, bjaurus, išburkęs dryžis, mano veido jau nebevagojo tamsiai mėlyni siūlai ir jis atrodė kur kas normaliau.

— O kada plastinė chirurgija? — paklausė mama.

— Ateis laikas ir jai, — atsakė gydytojas. — Bet kol kas dar jos nereikia. Dar sunku pasakyti, kaip toliau gis randai.

Tada ėjom pas daktarą Čaudherį. Jis spaudinėjo ir maigė mano vidaus organus. Anot jo, visi sumušimai ir patinimai jau atlėgo, ir dar pridūrė, kaip ir per visus ankstesnius vizitus, jog man velniškai pasisekė, kad neplyšo joks vidaus organas.

— Ji kliedi, kad jau laikas grįžti į Niujorką, — pratrūko mama. — Pasakykit jai, kad dar ne laikas leistis į tokią kelionę.

— Betgi ji visiškai sėkmingai sugrįžo namo, — neginčijamą teisybę išrėžė daktaras Čaudheris.

Mama nudelbė jį akimis ir, nors nieko garsiai nepasakė, net nesuvebleno sau po nosim, ore vis tiek tarsi pakibo jos žodžiai: „Eik švilpt, subingalvi.“

Mudvi su mama grįžom namo nejaukiai tylėdamos. Tiksliau tariant, supykusi buvo mama, o mano tyla reiškė džiaugsmą ir — nieko čia nenuslėpsi — nedidelį pasipūtimą.

— O kaip suknežintas kelis? — staiga pagyvėjusi paklausė mama. Dar ne viskas prarasta. — Kaip tu važiuosi į Niujorką, jeigu negali lipti laiptais?

— Padarom sandorį, — atšoviau aš. — Jeigu man vienai šiandien pavyks užlipti laiptais, vadinasi, aš jau galiu traukti į Niujorką.

Ji sutiko, nes pamanė, kad neturiu jokių vilčių tai padaryti. Tačiau ji nesuvokė, kaip žvėriškai aš troškau iš čia išvažiuoti. Aš būtinai tai padarysiu. Ir padariau — nors man prireikė daugiau nei dešimties minučių, po kurių aš pasijutau visa suprakaitavusi, o nuo skausmo net supykino.

Bet mama nesuprato vieno dalyko: aš vis tiek būčiau išvažiavusi, net jeigu nebūčiau įstengusi žengti net pirmojo žingsnio. Man mirtinai reikėjo grįžti į Niujorką ir aš jau net buvau pradėjusi panikuoti.

— Matai? — išstenėjau uždususi ir atsisėdau vidury laiptų aikštelės. — Man tikrai daug geriau. Gyja viskas — ranka, veidas, vidaus organai, kelis. Viskas taisosi!

— Ana, — tarė ji, bet man labai nepatiko jos balsas. Jis buvo per daug rimtas, — tau skausmą kelia ne tik fizinės žaizdos.

Susimąsčiau apie jos žodžius.

— Mama, aš tą žinau, bet man vis tiek labai reikia grįžti. Aš privalau grįžti. Nesakau, kad ketinu ten pasilikti visą gyvenimą. Galbūt sugrįšiu namo ir labai greitai, bet aš tikrai neturiu iš ko rinktis. Man būtinai reikia važiuoti. — Mano balse nuskambėjo kažkas, nuo ko ji tarsi subliūško.

— Tikriausiai dabar toks gyvenimas, — tarė ji. — Viską reikia atlikti iki galo. — Ir liūdnai tęsė toliau: — Mano laikais nebuvo nieko blogo, jeigu neužbaigdavai darbo. Uždarai, būdavo, duris ir išeini net neatsigręždama. Ir niekas nepasakydavo, kad tai blogai. O jeigu naktimis pasimaišydavo protas, imdavo sapnuotis košmarai, pradėdavai lakstyti po namus plyšaudama visa gerkle ir prižadindavai savo kaimynus, tai tuomet atvesdavo parapijos kleboną už tave pasimelsti. Nesvarbu, kad jis mažai ką padėdavo, tiesiog niekas nekreipdavo į tai per daug dėmesio ir palikdavo taip, kaip yra.

— Niujorke man padės Rachelė, — įtikinėjau ją.

— Gal dar būtų neblogai pagalvoti ir apie vizitą pas psichiatrą.

— Pas psichiatrą? — Gal man blogai pasigirdo? Mama niekada nepritardavo jokiam psichiatriniam gydymui. Nė už ką jos nebūtum įtikinęs, kad psichiatrai dirba visiškai konfidencialiai. Nors ji ir negalėjo to įrodyti, bet buvo giliai įsitikinusi, kad daktarai per pobūvius linksmina svečius savo klientų paslaptimis.

— Taip, pas psichiatrą. Gal Rachelė galėtų tau ką nors parekomenduoti.