Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Helena įteikė man popieriaus lapą.

— Dabar suvaidinsim pagal mano parašytą scenarijų. Tu būsi vyras, gerai? Skaitysi jo žodžius. Mama, paskubėk, — pašaukė ji. — Mes jau pradedam.

Mama įsitaisė ant kėdės didžiajame šeimos kambaryje, Helena, užmetusi kojas ant lakuoto staliuko, išsikėtojo ant sofutės, o aš atsistojau už durų. Visos laikėme rankose savo tekstus. Greitai permečiau akimis — jis nė kiek nebuvo pakeistas nuo paskutinio karto, kai jį mačiau.

Pirmoji scena: mažytė kukli privačią seklią agentūra Dubline. Dvi moterys, viena jauna ir graži (aš). Kita pagyvenusi (mama). Jauna moteris sėdi užsimetusi kojas ant stalo. Pagyvenusi moteris koją ant stalo nelaiko, nes artritas susuko jai kelius. Laikas slenka lėtai. Ramybė. Nuobodybė. Tiksi laikrodis. Lauke sustoja mašina. Įeina vyras. Išvaizdus. Didelėm pėdom. Apsidairo.

Aš. Kuo galėčiau padėti?

Vyras: Aš ieškau moters.

Aš: Čia ne radinių biuras.

Vyras: Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

Aš: Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom?

Vyras: Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Aš (numesdama kojas nuo stalo, prisimerkdama ir palinkdama arčiau jo): Ar tikrai susipykot?

Vyras (drąsiai): Taip.

Aš. Dėl ko? Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio? Vyras (taip pat drąsiai): Taip.

Aš: Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

Vyras: Taip.

Aš: Jūsų padėtis ne iš gerųjų bet jūs pataikėt į dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai.

— Nutaisyk liūdną miną, — Helena paliepė mamai.

Bet mama atrodė susijaudinusi. Ji pastebėjo, kad jai nėra skirta jokių žodžių.

— Veiksmas! — sušunka Helena.

Aš įšlubuoju į kambarį ir Helena pradeda:

— Kuo galėčiau padėti?

Žvilgteliu į tekstą:

— Aš ieškau moters.

Helena atsako:

— Čia ne radinių biuras.

— Ar negalėčiau šitą eilutę pasakyti aš? — prašo mama.

— Ne. Tęsk, Ana.

— Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

— Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom? — klausia Helena.

— Arba šitą eilutę, — maldauja mama. — Ar negalėtum jos skirti man?

— Ne.

— Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Helena prašvokščia:

— Ar tikrai susipykot?

Aš nunarinu galvą.

— Taip.

— Dėl KO? — surinka Helena. — Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio?

— Taip.

— Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

— Ar negalėčiau šitą gabaliuką pasakyti aš? — toliau nenurimsta mama.

— Užsičiaupk!

— Taip, — atsakau aš.

— Jūsų padėtis ne iš gerųjų, — drėbteli Helena. — Bet jūs pataikėt į dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai. Ne, ne! — sušunka ji mamai. — Šitų žodžių tu tikrai negausi, nes tu pati esi ta pagyvenusi moteris!

— Nagi, — taria mama man. — Klok man savo smulkmenas.

— Šito gabaliuko vaidinti nebūtina, — tarė Helena. — Pereisime prie antrosios scenos.

Antroji scena buvo gerokai trumpesnė. Ji atrodė šitaip:

Antroji scena: dingusios merginos butas. Jaunoji detektyve kartu su pagyvenusia moterim jį apžiūrinėja .

Koridoriuje mama su Helena, akių aukštyje ištiesusios rankas ir lyg įsivaizduojamo pistoleto vamzdis atstačiusios rodomuosius pirštus, sulenktais keliais ir atkištais užpakaliais lėtai suka ratus po įsivaizduojamą butą.

— Stot! — suriko mama ir iš visų jėgų spyrė į virtuvės duris. Jos atsilapojo su neįtikėtina jėga ir plojosi į kažkokį minkštą daiktą, kuris, pasirodo, buvo tėtis.

— Oi, alkūnė! — suvaitojo jis ir išlindo iš už durų, susiėmęs už rankos ir net dvilinkas sulinkęs nuo begalinio skausmo. — Už ką man dabar?

— Pala, — tarė Helena mamai, — tu šioje scenoje neturi jokių žodžių.

— Aš neturiu žodžių jokioje scenoje, todėl noriu sušukti bent jau „Stot!“ — paaiškino mama. — Užtat ir šaukiu „Stot!“

12

Kai šeštadienio rytą pas mus atvažiavo Rachelė, pirmieji mamos žodžiai buvo tokie:

— Dėl Dievo meilės, pralinksmėk. Atvažiuoja Klara tau pasakyti, kad netekėtum.

— Negali būti! — nudžiugo Rachelė. — Aš tuo netikiu. Ji tau irgi tą patį sakė, ar ne, Ana? — Paskui, staiga suvokusi, kad įkišo pagalį ne į tuos ratus, net krūptelėjo, tarsi kas būtų pamovęs ją ant kuolo. Ir labai greitai nusigręžė. — Kiek, tavo noru, aš turėčiau būti linksma?

Mama su Helena abejingai nužvelgė Rachelę. Jos išvaizda niekuo ypatingu neišsiskyrė: glotniai, niujorkietišku stiliumi sušukuoti plaukai, kašmyro megztinis su gobtuvu, drobinės nukirptos kelnės ir ypač lengvi plonyčiai sportiniai bateliai, tokie, kuriuos galima susukti į aštuoniukę ir sukišti į degtukų dėžutę.

— Pasitvarkyk kaip nors plaukus, — pasiūlė Helena.

Rachelė paklusniai nusegė nuo viršugalvio segę ir jai per nugarą nuvilnijo kupeta sunkių tamsių plaukų.

— Žinai, panele Volš, tu labai graži, — parūgusiu balsu pasakė mama. — Pasišukuok! Pasišukuok! Ir nepagailėk šypsenų.

Esmė ta, kad Rachelė ir taip jau spinduliavo iš laimės. Ji paprastai visada tokia būna. Jos veido išraiška ypatinga, rodės, iš jos pulsavo ramybė, o po ja slėpėsi vos pastebimas noras iškrėsti piktą pokštą.

Bet tada mama pamatė Žiedą. Kaip ji anksčiau jo nepastebėjo?

— Ir nepamiršk kuo dažniau kaišioti visiems po nosim šitą masalą.

— Gerai.

— Nagi, parodyk.

Rachelė nusimovė nuo piršto žiedą ir mama, pasigrūmusi su Helena, pačiupo jį pirmoji.

— Kad tave kur galas! — nuožmiai suriko ji ir, sugniaužusi ranką į kumštį, kirto į orą. — Kaip seniai laukiau šitos dienos!

Tada ji labai atidžiai apžiūrėjo žiedą. Pakėlusi prieš šviesą ėmė tyrinėti net prisimerkusi, tarsi kokia brangiųjų akmenų žinovė. — Kiek kaštavo?

— Geriau neklausinėk.

— Pasakyk gi, — įsiterpė Helena.

— Nesakysiu.

— Tikriausiai viso mėnesio algą, — tarė mama. — Mažiausiai. Jeigu ne, tai jis paprasčiausiai tau akis dumia. Tikrai! Laikas sugalvoti mums visiems po norą. Tegu pradeda Ana.

Mama padavė man žiedą, o Rachelė tarė:

— Taisykles žinai: apsuk tris kartus apie pirštą širdies link. Negalima prašyti vyro ar pinigų, bet galima pageidauti turtingos anytos. — Ir vėl supratusi, kad leptelėjo nesąmonę, sustingo it mietą rijus.

— Nieko tokio, — nuraminau ją. — Viskas gerai. Juk negalim visą laiką slapukauti.

— Taip sakai?

Aš linktelėjau.

— Tikrai?

Vėl linktelėjau.

— Gerai, tada parodyk savo kosmetikos krepšį.

Kurį laiką, kol sėdėjau įsispraudusi tarp Rachelės, Helenos ir mamos, apsikrovusių kosmetikos priemonėmis, atrodė, kad viskas bus gerai.

Paskui mes pradėjom vaidinti Klarą.

— Santuoka — tai dar viena nuosavybės forma, — pradėjo mama, nutaisiusi melodramatišką Klaros balsą.

— Nieko tu jai nepadarysi, — tarė Rachelė. — Liko viena, be vyro, todėl ir jaučiasi kaip traumuota.

— Nutilk, — subarė ją Helena. — Tu gadini visą malonumą. Mes esam daiktai! Nuosavybė!