Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Jis vėluoja, — pasakė Džeke.

— Štai ir jis. — Jis buvo apačioje, skynėsi kelią pro žmonių minią ir atrodė truputį sutrikęs. — Mes čia! — sušukau jam.

Aidanas pažiūrėjo į viršų, pamatė mane, nuoširdžiai nusišypsojo ir tyliai ištarė:

— Labas.

— Jėzau, koks jis nuostabus. — Iš pradžių Džeke mažumėlę sutriko, paskui atgavo savitvardą. — Bet tai dar nieko nereiškia. Gali išsirinkti patį nuostabiausią vyrą pasaulyje, bet jeigu jis nevalgys riešutų, nes kaip ir visi Plunksnelių Glostytojai bijos pasigauti mikrobų, tada jau galas.

— Nebijok, riešutus jis valgys, — trumpai atkirtau jai ir iš karto pritilau, nes jis jau buvo šalia.

Pabučiavęs mane, sudribo tarp manęs ir Džekės ir linktelėjo jai pasisveikindamas.

— Gal atnešti ko išgerti? — padavėja išdėliojo ant staliuko kokteilių padėkliukus, o tada per vidurį pastatė dubenėlį su gliaudytais riešutais.

— Man prašau saketinio, — pasakiau aš.

— Man irgi, — prisidėjo Džeke.

— Jums? — padavėja pažiūrėjo į Aidaną.

— Aš dar neapsisprendžiau, — tarė jis. — Gal ir man to paties.

Įdomu, kokią iš to padarys Džeke išvadą. Ar kokteiliai ne per moteriškas gėrimas? Ar ne geriau jam būtų buvę užsisakyti alaus?

— Imk riešutų, — Džeke pastūmė jam dubenį.

— Oi, ačiū.

Aš vyptelėjau.

Vakaras praėjo šauniai. Mums buvo taip smagu, kad užsisakėm dar po vieną taurę, vėliau po trečią, o tada Aidanas ėmė reikalauti leisti jam apmokėti sąskaitą. Ir aš vėl sunerimau. O gal Plunksnelių Neglostytojas nebūtų pasiūlęs apmokėti visiems bendrai?

— Ačiū, — padėkojau. — Nereikėjo mokėti už visus.

— Tikrai, ačiū, — padėkojo ir Džeke, o man net kvapą atėmė. Jeigu jis pasakys, kad jam buvo malonu pasėdėti su dviem tokiom mielom merginom, tada mes žuvę.

Bet jis tik atsakė:

— Nėr už ką. — Ar šito užteks, kad jam nebūtų prilipdyta Plunksnelių Glostytojo etiketė?

— Aš dar nubėgsiu į tualetą, kol neprasidėjo didžioji migracija namo, — tarė Džeke.

— Gera mintis. — Sekdama jai iš paskos paklausiau: — Na? Plunksnelių Glostytojas ?

— Jis? — sušuko ji. — Jokiu būdu.

— Puiku. — Aš likau patenkinta, netgi apsidžiaugiau, kad Aidanas išlaikė testą ir nebuvo suteptas nė viena Plunksnelių Glostytojų spalva.

Su šilta nuostaba veide ji dar pridūrė:

— Kertu lažybų, kad šitą šunelį bus sunku nulaikyti už pavadėlio.

Mano šypsena tik vos vos virptelėjo.

14

Šeštadienio popietę prie Volšų namų privažiavo taksi. Atsidarė durelės ir pasirodė pailga aukštakulnė basutė, o po jos saulėje įdegusi koja (ties kulkšnimi truputį oranžinė ir nelygiai dryžuota), trumpas, apspuręs džinsinis sijonas, stilingi medvilniniai marškinėliai su užrašu „Mano vaikinas išvykęs iš miesto“ ir kupeta neskoningai kirptų plaukų. Atvažiavo Klara.

— Jai jau keturiasdešimt, — susirūpinusi pasakė Helena. — O atrodo kaip šliundra. Anksčiau niekada neatrodė taip prastai.

— Kur jau ne. Bet vis tiek geriau nei ta prakeikta Margarita, — tarė mama ir patraukė prie laukujų durų, kur sveikindamasi su Klara šūktelėjo taksi pusėn: — Iš užpakalio — mergytė, iš priekio — bobytė. Pagirtina, dukryte!

Šypsodamasi Klara jau plasnojo keliuku, demonstruodama šešis colius savo šlaunų, ant kurių tik vos ne vos matėsi celiulito žymės, ir puolė mamai į glėbį.

— Dar niekada taip šauniai neatrodei, — pagyrė mama. — Iš kur traukei tuos marškinėlius? Klausyk, ar negalėtum šnektelti su Margarita? Ji mano jaunesnioji sesuo, o atrodo už mane daug vyresnė. Ji kenkia mano įvaizdžiui.

— Na ir nusigyvenai, — nepagailėjo pagiežos Helena. — Apsirengus kaip pakelės merga! Tau keturiasdešimt!

— Žinai, ką sako apie tas, kurioms keturiasdešimt? — Klara uždėjo ranką Helenai ant peties.

— Kad šikna velkasi pažeme?

— Kad gyvenimas tik prasideda! — suklykė Klara jai tiesiai į veidą. — Sulaukus keturiasdešimties gyvenimas tik PRASIDEDA! Keturiasdešimt — tai vėl iš naujo trisdešimt. O metai — tik bereikšmis skaičius. Esi tokia jauna, kokia jautiesi. O dabar — atsiknisk!

Ji apsisuko vilkeliu ant savo smailo kulniuko ir su akinančia šypsena čiupo į glėbį mane:

— Ana, širdele, kaip tu jautiesi?

Tiesią pasakius, nusistekenus. Klara namie vos kelios sekundės, o jau prasidėjo šūkavimai, įžeidinėjimai ir staigūs nuotaikų pasikeitimai, spėję nublokšti mane atgal į vaikystę.

— Atrodai šimteriopai geriau, — tarė ji ir ėmė po holą ieškoti akimis Rachelės. — Kur ji?

— Pasislėpė.

— Niekur aš nepasislėpiau! Aš medituoju. — Rachelės balsas atsklido iš aukštai, kažkur mums virš galvų. Visos pakelėm akis į viršų. Ji gulėjo laiptų aikštelėje ant pilvo, iškišusi nosį pro turėklus. — Galėjai nesivarginti ir čia nelėkti, nes aš vis tiek už jo tekėsiu. Kaip tu ketini ginti savo feministinius principus su tokiu trumpu sijonu?

— Aš rengiuosi ne dėl vyrų, o dėl savęs.

— Kurgi, — prunkštelėjo mama.

Galiausiai Rachelė sugrįžo iš savo vaikiškos būsenos, į kurią, atrodo, mes visos buvom nugramzdintos (ypač mama), ir vėl tapo protinga bei rimta ir sutiko išklausyti Klaros pamokymų. Helena, mama ir aš atsiklausėme, ar galėtume ir mes dalyvauti, bet Rachelė pareiškė, kad mes nepageidaujamos, todėl Helena nudelbė akis ir tarė:

— Suprantama, pagarba jums.

Tą pačią minutę, kai tik jiedvi užsidarė Rachelės miegamajame, mes visos trys užlėkėm laiptais į viršų (na, tiksliau, jos užlėkė, aš užšlubčiojau) ir priglaudėm ausis prie durų, bet negirdėjom nieko, išskyrus pavienius Klaros šūkčiojimus „Nuosavybė!“, „Daiktai!“ ir perdėm irzlų Rachelės murmėjimą „Taip, suprantu“, taigi mums viskas greitai nusibodo.

Kai Klarai nepavyko atkalbėti Rachelės nuo vestuvių, sekmadienio vakare, baisiai pasipiktinusi, ji išvažiavo namo. (Bet pirmiausia ištuštino mano kosmetikos krepšį, pasisavinusi kelis dar ten užsilikusius lūpdažius. Pasak jos, jai reikia tenkinti ne tik savo pačios poreikius, bet ir dukterų, kurių vienai — penkeri, Kitai — vienuolika metų ir kurios turi sudaryti atitinkamą įspūdį savo bendraamžiams.)

Tą patį vakarą pas mane užėjo tėtis pasikalbėti — su geriausiais ketinimais.

— Pasirengus tolimai kelionei?

— Pasirengus, tėti.

— Na, tada... geros kloties į senuosius namučius ir sėkmės vėl pradėti normaliai vaikščioti, — tvirtai palinkėjo jis. — Turėtų tavo senajam keliukui išeiti į naudą.

Iš to, kiek kartų jis ištarė žodį „senasis“, buvo galima spręsti, kaip jis yra pavargęs: šio žodžio indeksas visada buvo aukštas. Tėtis dėl manęs ir mūsų šeimos stačia galva pultų į duobę ir numirtų, bet jis nieku gyvu gyvenime neišdrįs prakalbėti apie jausmus.

— Gal, kai grįši, vėl pamėgink imtis savo senųjų pomėgių, — pasiūlė jis. — Padės senajai galvelei pailsėti nuo rūpesčių. Sakykim, golfo. Be to, ir senajai kojelei bus gerai.

— Ačiū, tėti. Dar pagalvosiu.

— Žinoma, nebūtinai golfo, — pasitaisė jis. — Gali būti bet koks tavo senasis pomėgis. Moteriški dalykėliai. O gal ir mes kada atlėksim pas tave pagalbos ruošiantis Rachelės vestuvėms su tuo gauruočium.

Oro uoste, išstudijavusi lėktuvų išvykimo lentą, mama pažvelgė į mane ir Rachelę ir sušuko:

— Ar ne apmaudu, kad judvi abi gyvenat Niujorke? — Įrėmusi rankas sau į klubus, ji atstatė į mus krūtinę. Ji išprašė Klaros atiduoti jai marškinėlius su užrašu „Mano vaikinas išvykęs iš miesto“ ir dabar visaip stengėsi patraukti jais mūsų dėmesį. — Ar negalėtumėt katra iš jūsų persikelti į kokią ramesnę vietelę, kad mes galėtume atvažiuoti ir nemokamai pasisvečiuoti? Man taip visada patikdavo Sidnis.