Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Oi, Aidanai, aš tau jų galėjau atnešti už dyką.

— Ana, — švelniai pašaukė jis. Aidanas stovėjo šalia manęs, aš net nepajutau, kaip jis priėjo. Pakėliau į jį akis. — Velniop tas žvakes, — tarė jis.

Paskui jis ėmė braukti ranka man per kaklą, iki plaukų linijos, pasiųsdamas elektros virpesius per visą nugarą, tada prisitraukė veidu artyn ir pabučiavo. Iš pradžių atsargiai, o paskui mes staiga pasidavėm aistrai ir aš apsvaigau nuo jo artumo, jo plaukų šiurkštumo ir pro plonus medvilninius marškinius plūstančio jo kūno karščio. Aš brūžavau nykščiu per apatinę jo dailaus žandikaulio liniją, mano pirštai nuslinko stuburo slanksteliais žemyn ir mano delnas atsidūrė ant jo klubo iškilumos.

Marškinių sagos staiga atsilapojo, ir aš pajutau jo plokščią, raumeningą krūtinę, žemyn nubėgančių tamsių plaukų dryželį... Pajutau, kaip mano ranka atsegė jo džinsų sagą. Tai buvo refleksinis judesys ir kiekvienas tą būtų padaręs.

Ir tada mes sustingom — o kas toliau?

Mano ranka truputį virpėjo. Pakėliau į jį akis. Jis stebėjo mane maldaujančia veido išraiška, ir aš pajutau, kad ėmiau lėtai stumti jo užtrauktuką žemyn, apčiuopdama ranka jo erekcijos iškilumus, pastebimai įsirėžusius po aptemptais džinsais. Tvirti šonai, kietas užpakaliukas, ryški raumenų juosta per šlaunis — jis buvo daug patrauklesnis nei aš įsivaizdavau. Palinkęs virš manęs, įtempęs pečių juostą, jis nudrėskė nuo manęs drabužius kaip popierių nuo dovanos ir vis kartojo: „Ana, tu nepaprastai graži. Tu labai graži.“

Jo erekcija tarp mano kojų buvo kieta ir švelni kaip šilkas, jis išbučiavo mane visą, nuo akių iki pakinklių.

Visos mano žinios iš viliojimo kursų nuėjo šuniui ant uodegos. Aš iš tiesų ketinau apsukti ratą su liemenėle sau virš galvos, bet aistros įkarštyje viską pamiršau. Mano galva buvo užimta visai kitu. Aš retai pasitenkinu su vyrais iš pirmo karto, kai pradedu su jais draugauti, bet tai, ką jis su manim darė, kaip lėtai žaidė su peniu ant mano kūno ir mano viduje, tas karštis, aistra ir augantis malonumo pojūtis, tas svaigimas...

Mudu paspartinom tempą, bet aš troškau dar daugiau.

— Greičiau, — maldavau jo. — Aidanai, man regis, kad aš tuoj... — jis smelkėsi į mane vis giliau ir greičiau, o aš vis artėjau prie orgazmo, kilau vis aukštyn, kai staiga po akimirksnį trukusios nebūties ėmiau ir susprogau, išlaisvindama viduje susitvenkusį nenusakomą malonumą ir paskleisdama po kūną pulsuojančias atoveiksminio jaudulio bangas.

O tada pasitenkinimą pajuto jis. Suleidęs pirštus man į plaukus ir kančios iškreiptu veidu vis kartojo mano vardą: „Ana, Ana, Ana.“

Po visko dar ilgai nė vienas iš mūsų nepratarėm nė žodžio. Gulėjom ant lovos šlapi nuo prakaito ir nuo didžiulio malonumo netekę jėgų. Aš mintyse kalbėjau pati su savim:

„Tai bent buvo nuostabu. Neįtikėtina.“ Bet garsiai nieko nepasakiau, nes bet kokie žodžiai būtų nuskambėję kaip nuvalkiota klišė.

— Ana?

— Ko?

Jis vėl užvirto ant manęs ir tarė:

— Tai buvo pats nuostabiausias dalykas, kokį man teko patirti gyvenime.

Bet tai nebuvo vien tik tobulas seksas. Man atrodė, kad aš jį pažįstu jau seniai. Atrodė, kad jis mane myli. Mudu užmigom prisiglaudę vienas prie kito, jo ranka tvirtai apkabinusi mane per liemenį, o manoji uždėta jam ant klubo.

Atsibudau pažadinta puodelio klinkčiojimo man prie ausies.

— Kavutė, — tarė jis. — Laikas keltis.

Išsivadavusi iš palaimingo snaudulio, pamėginau atsisėsti.

— Tu jau apsirengęs, — pasakiau nustebusi.

— Taip, — jis nenorėjo sutikti mano žvilgsnio, atsisėdo lovos kojūgalyje ir ėmė tampytis kojines. Galva nuleista, nugara atsukta į mane ir staiga mano miego nebeliko nė ženklo.

Tokio žaidimo taisykles aš gerai žinojau: nepersistenk, elkis atsargiai, leisk jam patempti gumą. Et, kad jį kur galas! Aš nusipelniau geresnio.

Siurbčiodama kavą tariau jam:

— Ar nepamiršai apie rytdienos vakarą? Apie Seiko gitaristų konkursą? Nepersigalvojai? Ateisi?

Neatsigręždamas į mane jis burbtelėjo sau į kelius:

— Šį savaitgalį manęs nebus.

Man užėmė kvapą. Pasijutau taip, tarsi būčiau gavus antausį. Atrodo, lyg būčiau ką tik rankomis palietusi kojų pirštus ir pavizginus prieš jį nuogą užpakalį.

— Turiu važiuoti į Bostoną, — tęsė jis. — Reikalai spaudžia.

— Tiek to.

— Kas tiek to? — Jis atsisuko į mane. Atrodė sutrikęs.

— Nieko, Aidanai, tiek to. Pamiegojai su manim, pašėlai, o dabar nei iš šio nei iš to sakai, kad tavęs nebus. Tiek to.

Jo veidas išbalo kaip popierius.

— Ana, klausyk... Manau, kad dabar tam visai netinkamas laikas.

Artinasi kažkas negero. Mano draugystės su Aidanu pabaiga. Ir kaip tik tuo metu, kai man jis pradėjo taip smarkiai patikti. Šūdas.

— Kas yra? — paklausiau griežtai.

— Sakyk, kaip reaguotum, jeigu mudu abu, na, supranti, pradėtume draugauti rimtai?

— Draugauti rimtai?

Draugauti rimtai reiškia bemaž tą patį, ką ir susižadėti.

— Taip, išskirtinai tik tu ir aš. Nežinau, ar tu dar susitikinėji su kitais vaikinais...

Mane net šiurpas nukrėtė. Aš ir pati to nežinojau. Bet man iškilo daug rimtesnis klausimas:

— Ar tu dar susitikinėji su kitom merginom?

Pauzė.

— Štai dėl ko aš turiu važiuoti į Bostoną.

16

Skrendant iš Dublino į Niujorką dėl mano žaizdų teko net kelis kartus krūptelėti, bet jau nebuvo ko lyginti su ta kelione, kai traukiau priešinga kryptimi. O juo labiau dabar, kai Rachelė, mano aršioji gynėja, vijo šalin ir visokiais psichoanalitiniais būdais stengėsi atbaidyti keleivius, kurie įkyriai spoksojo į mane.

— Ko taip džiaugiesi vargšo žmogaus nelaime? — piktai užsipuolė ji vieną keleivį, kuris vis gręžiojosi savo kėdėje pasižiūrėti į mane. — Gal bijai?

— Liaukis, — subariau ją. — Jam tik septyneri metukai.

Mes nusileidom, pasiėmėm bagažą ir išėjom į lauką, bet man pasidarė truputį baisoka, kai reikėjo sėsti į taksi. Aš visa tiesiog virpėjau iš baimės, bet Rachelė nuramino:

— Čiagi Niujorkas, tau kiekvieną dieną reikės važinėti taksi. Kada nors vis tiek turėsi užsėsti ant senojo žirgo. Taigi verčiau padaryk tai dabar, kai šalia esu aš ir galiu tave pagloboti.

Neturėjau iš ko rinktis: arba sėsti į taksi, arba atgal į lėktuvą ir skristi į Airiją. Iš baimės virpančiais keliais įlipau į taksi.

Pakeliui Rachelė visą laiką čiauškėjo — apie bereikšmius dalykus, bet tai man padėjo prasiblaškyti. Ji pasakojo apie svorį numetusias garsenybes. Ir apie tas, kurios priaugo. Arba prilupo savo kirpėją. Mane tai nuramino.

Netrukus pravažiavom tiltą į Manhataną. Bemaž nustebau, kad jis tebestovi, kad juo vis dar važinėja mašinos, ir kad tebėra pats Manhatanas, nepaisant to, kas man atsitiko.

Tada mes įvažiavom į mano rajoną, vadinamąjį Mid Vilidžą. (Jis įsikūręs tarp Vest Vilidžo spindesio ir Yst Vilidžo skurdo; „Mid Vilidžas“ buvo specialiai nekilnojamojo turto verteivų sukurtas pavadinimas apibūdinti vietai, kuri niekuo ypatingu neišsiskyrė. Bet kai Manhatane tokios aukštos būsto nuomos kainos, mudu su Aidanu buvom neapsakomai dėkingi likimui, kad pavyko apsigyventi čia, o ne kokiam naujam daugiaaukštyje Bronkse.)

Veikiai mes atsidūrėme prie mano namo, ir kai aš išvydau, kad jis tebestovi, taip suspaudė krūtinę, kad pamaniau, jog apsivemsiu.

Nors mano lagaminus tempė Rachelė, dėl skaudamo kelio man vis tiek buvo sunkoka lipti tris atkarpas laiptų, o kai įkišau raktą į spyną — Rachelė primygtinai reikalavo, kad duris atsirakinčiau pati, o ne ji, — pajutau, tarytum bute kažkas jau būtų, ir mane tarsi aštriu peiliu nusmelkė palengvėjimas: jis namie. Ak, ačiū Dievui. Bet pamačiau, kad tas žmogus buvo ne jis, o Džeke. Ji pasielgė labai apgalvotai ir atvažiavo pas mane, kad per daug nenuliūsčiau įžengusi į tuščius namus. Vis dėlto mano nusivylimas buvo toks didelis, kad aš vis tiek aplėkiau ir apieškojau visus kambarius — o gal...