Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Ačiū. Išties puiku. — Nešdinkis.

— Tavo lovon paguldžiau žaislinį šuniuką, — tarė Džeke. — Kad linksmiau būtų.

— Doglį? Ačiū.

Kai tik įsitikinau, kad jos išėjo ir nebesugrįš patikrinti, kaip aš jaučiuosi, puoliau daryti to, apie ką jau kelias valandas svajojau — paskambinti Aidanui į jo mobilųjį. Mano skambutis iš karto buvo nukreiptas į balso paštą, bet kad ir taip, man vis tiek buvo didžiulė paguoda išgirsti jo balsą, ir tada taip palengvėjo, kad net skrandis susitraukė.

— Aidanai, — tariau, — mielasis, aš grįžau į Niujorką. Aš jau mūsų bute, tad žinai, kur mane rasti. Tikiuosi, kad tau viskas gerai. Myliu tave.

Paskui parašiau jam elektroninį laišką.

Kam: Aidanas-medoksas@yahoo.com

Nuo: lliuzionistopadejeja@yahoo.com

Tema: Aš grizau

Mielas Aidanai,

Keista, kad turiu tau rašyti elektroniniu paštu. Neprisimenu, kad būčiau kada nors tau rašiusi normalų laišką. Taip, rašiau šimtus tūkstančių trumpų žinučių apie tai, kas pasirūpins vakariene, ir kada mudu susitinkam bei panašiai, bet niekada nerašiau tau tokio laiško.

Aš jau grįžau namo ir esu mūsų bute, bet tu tikriausiai tai jau žinai. Buvo atėjusios Džeke ir Rachelė — Džeke iš savo kliento gavo dovanų du auksinius priekinius dantis. Mes užsisakėm picų iš Andrečio. Kaip visada, pamiršo atvežti salotų, bet užtat nemokamai pridėjo prieskonių.

Prašau tave, laikykis tvirtai, nieko nebijok, ir labai prašau ateik manęs aplankyti arba kaip nors susisiek.

Myliu tave

Ana

Perskaičiau tai, ką buvau parašiusi. Ar ne per griozdiškai? Nenorėjau, kad jis sužinotų, kaip smarkiai aš jaudinuosi, nes kad ir ką jam teko išgyventi, vis tiek jam yra sunkiau, nes manęs nėra šalia.

Rodomuoju pirštu ryžtingai nuspaudžiau „Siųsti“ ir pajutau, kaip tvilkinantis skausmas nudiegė visą ranką nuo pat ataugančio nago galiuko iki pažasties. Dieve, reikės pasistengti atprasti nuo demonstratyvaus barškinimo klavišais ir santūriau darbuotis dviem pirštais su pusiau ataugusiais nagais. Nuo skausmo net aptemo akyse ir aš trumpam užmiršau jausmą, kuris buvo užliejęs visą kūną. Kažkoks pyktis ar liūdesys, kad nesugebėjau apsaugoti Aidano — bet jis truko taip trumpai, kad aš nespėjau jo tinkamai pajausti.

Miegamajame, Aidano lovos pusėje, pakištas po antklode gulėjo Doglis, žaislinis šuniukas, kurį jis turėjo nuo vaikystės. Ilgomis nukarusiomis ausimis, sentimentaliomis akimis, meilaus, dieviško snukučio ir karamelės spalvos kailiuku, kuris buvo toks tankus ir gauruotas, kad atrodė kaip avytės vilna. Tikrai jau nebe pirmos jaunystės — nes ir Aidanui jau buvo trisdešimt penkeri, — bet pagal metus atrodė dar visai neprastai.

— Prie jo buvo padirbėta, — kartą aiškino Aidanas. — Kilstelėtos akys, prišvirkšta į uodegą kolageno, kad atrodytų putlesnė, nuo ausų nusiurbta riebalų.

— Na, Dogli, — tariau aš, — mus ištiko didžiulė nelaimė.

Laikas išgerti paskutinę šios dienos vaistų porciją, ir šįkart aš apsidžiaugiau, kad gausiu nuotaiką keičiančių piliulių — antidepresantų, nuskausminamųjų ir migdomųjų. Grįžti į Niujorką buvo sunkiau nei aš tikėjausi, ir man reikėjo visokeriopos pagalbos.

Bet ir prisišveitusi tiek raminamųjų vaistų, kad net ir dramblį išverstų iš kojų, aš vis tiek nenorėjau lipti į lovą. Paskui staiga pajutau, lyg mane būtų kas trenkęs elektros šoku: ant miegamojo kėdės pamačiau jo pilką treninginį megztinį. Atrodo, lyg būtų ką tik nusitraukęs ir numetęs ant kėdės atlošo. Atsargiai paėmiau jį į rankas, pauosčiau ir nuo jo kvapo man net apsisuko galva. Įsikniaubiau veidu į drabužį, ir nuo dvilypio jausmo, kad jis yra ir jo nėra, vos neuždusau.

Ant jo jau nebebuvo likę to stipraus kvapo, sklindančio nuo Aidano sprando ar kirkšnių, kur viskas buvo stipriau, švelniau ir plaukuočiau, bet ir tai privertė mane griūti į lovą. Užmerkiau akis ir vaistai nugramzdino mane į miego karalystę. Bet pusiaukelėje į tą būseną, kuri apima prieš išsijungiant, mano sąmonėje plykstelėjo siauras plyšelis, pro kurį aš išvydau siaubą to, kas man atsitiko. Aš grįžau į Niujorką, jo čia neradau ir esu visiškai viena.

17

Miegojau kietai ir nieko nesapnavau. Tikriausiai dėl vaistų. Budau palengva, eidama per kelis pasąmonės lygius ir stabteldama ties kiekvienu, kol pagaliau visai pasirengiau judėti toliau — tai buvo tarsi kilimas iš vandens gelmių, užkertantis kelią emociniams vingiams prieš staigų šokiruojantį išsiveržimą iš miego gniaužtų. Kai atmerkiau akis, pasijutau gulinti visiškoje ramybėje. Jo su manim nėra ir aš tą puikiai suvokiau.

Pirmiausia, ką padariau, tai įsijungiau kompiuterį ir pasitikrinau elektroninį paštą, vildamasi sulaukti atsakymo iš jo. Indikatorius rodė, kad atėjo penki laiškai, ir man atėmė kvapą, širdis ėmė beviltiškai daužytis krūtinėje. Pirmasis laiškas — pasiūlymas įsigyti bilietus į Džastino Timberleiko koncertą. Kitas buvo iš Leono, kuriame jis rašė girdėjęs, kad aš grįžau į Niujorką, ir prašė būtinai paskambinti. Dar vienas iš Klaros; ji rašė, kad vis galvoja apie mane. Ketvirtas — vėl pasiūlymas pasididinti penį, ir galiausiai paskutinis — su blokuotu virusu. Bet iš Aidano nieko.

Baisiai nelaiminga nušliaužiau į dušą ir nustebau supratusi, kad vos galiu susišlapinti kūną, o ką jau kalbėti apie galvos trinkimą. Ar kada nors bandėte nusiprausti po dušu su viena ranka, kad nesušlapintumėte kitos? Pastarąsias aštuonias ar devynias savaites viską už mane darė kiti ir aš neturėjau progos suvokti, kokia esu neįgali. Man dar sykį plykstelėjo galvoj: kiekvienam žingsny turėsiu viską pradėti iš naujo.

Aš ištiesiau ranką prie dušo želės ir mano atmintį lyg žaibas persmelkė mintis: čia stovėjo No Rough Stuff , naujasis Candy Grrrl kūno šveitiklis. Tą paskutiniąją dieną, prieš keletą savaičių, aš norėjau jį išbandyti. Gerai nušveičiau kūną su žaliųjų citrinų ir pipirų kvapo granulėmis ir, išlipusi iš dušo, paklausiau Aidano:

— Ar gardžiai kvepiu?

Jis paklusniai pauostė mane.

— Labai. Bet prieš dešimt minučių tu man kvepėjai gardžiau.

— Bet prieš dešimt minučių aš atsidaviau savo kūno kvapu.

— Taigi.

Teko tvirtai įsikirsti rankomis į kriauklę, kol tas jausmas atslūgo, ir po kiek laiko mano sveikosios rankos krumpliai taip išbalo, kad atrodė kaip emaliuoti.

Laikas rengtis. Mano prasta nuotaika dar labiau subjuro, o Doglis toliau apmaudžiai mane stebėjo. Siaubingai keistas jausmas, kai eini per drabužių pakabus ar batų, rankinukų lentynas, o dar blogiau — per skrybėlaites. Man ant nosies trisdešimt trečiasis gimtadienis, o aš jau tam per sena. Man dabar svarbiau būti paaukštintai darbe, nes kuo aukštesnės tavo pareigos, tuo didesnę galimybę turi pasirinkti kostiumėlius.

Kam: Aidanas-medoksas@yahoo.com

Nuo: lliuzionistopadejeja@yahoo.com

Tema: Keistuole grizta i darba

Šios dienos apranga — juodi aukštaauliai zomšiniai batai, rausvos tinklelio kojinės, juoda su baltais žirniukais aukščiausios klasės krepdešino suknelė, rausvas trijų ketvirčių ilgio paltas (irgi aukščiausios klasės) ir drugelio formos rankinukas. O kepuraitė? Girdžiu, kaip tu klausi — o, taip, žinoma: juoda, ant šono užsmaukta beretė. Apskritai paėmus — kiek per griežtoka, bet šiandien bus gerai. Labai norėčiau ką nors išgirsti iš tavęs.

Tavo brangioji Ana