Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Dėmesio, mielieji, — sušuko Loryna. — Kadangi Ana jau, regis, baigė savo pokalbius, ar negalėtumėte skirti man kelių minučių ir ateiti į Candy Grrrl pasitarimą? (Pasakyta sarkastiškai.)

Kiaurą dieną visi spoksojo į mane — laimei, ne atvirai. Koridoriuose ar tualete sutikusi merginas iš kitų skyrių matydavau, kaip jos skersai nužiūri mane, o kai pasišalinu, ima mane apkalbinėti. Tarsi aš pati dėl visko būčiau kalta. Ar užkrečiama. Bandžiau nesureikšminti įvykių ir šypsotis, bet jos šiek tiek pasibaisėjusios mikliai nusukdavo akis į šalį.

Kadangi čia Niujorkas, mano laimei, niekas per daug neima į galvą. Kurį laiką pabūsiu jų dėmesio ir smalsumo centre, o paskui veikiai mane pamirš.

Priešpiet Franklinas nusitempė mane į nuošalųjį Arielos kampelį, kad padėkočiau jai už tai, jog pasistengė išlaikyti mano darbo vietą. Viena siena buvo ištisai nukabinėta jos nuotraukomis su garsiais žmonėmis.

Apsivilkusi firminį, pilkšvai mėlyną kostiumėlį, lėtai linktelėjusi galvą ir pusiau primerkusi akis, ji mandagiai priėmė mano padėką. Niekas taip labai netrikdė žmonių kaip Arielos Capo di tutti Capi būsena.

— Gal kada nors ir tu ką nors dėl manęs padarysi. — Arba jai nuolatos skauda gerklę, arba ji tyčia nutaiso prikimusį Don Korleonės balsą. — Kai reikės paslaugos, galiu pasikliauti tavimi?

Aš jums dirbu kaip jautis, norėjau atsakyti. Prieš visa tai atsitinkant, aš prastumdavau daugiau reklaminių straipsnių į žurnalus nei bet kuri kita reklamos darbuotoja, ir tikiuosi, kad šitaip bus ir toliau. Tu man nesumokėjai nė cento, kol gydžiausi žaizdas, be to, aš nedirbau ne dėl savo užgaidų.

— Be abejo, Ariela.

— Ir apsikirpk plaukus.

Ji linktelėjo Franklinui, vilkinčiam nepriekaištingą eilutę: ženklas mane išvesti.

Atsidūręs koridoriuje Franklinas smiliumi ėmė sukti ratus tarp antakių, toje vietoje, kur turėtų būt susimetusios raukšlės, jeigu jos nebūtų kas šešias savaites užlyginamos botokso injekcijomis.

— Jėzau šventas, — dūsavo jis. — Ar čia tik man taip atrodo, ar ji tikrai tavo atžvilgiu paveikta... kažkokios psichozės?

— Nė kiek ne daugiau kaip visada. Bet aš dabar nieko negaliu pasakyti.

Jis nutaisė gailestingą veidelį.

— Suprantu, pupa. Verčiau sakyk, kaip tu laikaisi, panelyte?

— Puikiai. — Nebuvo prasmės jam daugiau ką aiškinti. Kitų žmonių problemos jam mažiausiai rūpi. Bet jis visai atvirai tą parodo, todėl aš nepykau. — O kaip tu? Kaip gyvena Henkas?

— Baigia ištuštinti mano kišenes ir sugniuždyti širdį. Suskelsiu tau anekdotą. Kuo skiriasi pimpalas nuo premijos?

— Henkas sučiulps visą tavo premiją.

— Teisingai.

— Ar bus premijų?

— Aaa... — Jis patapšnojo man per petį ir pakeitė miną. — Viskas bus gerai, mažyte.

Turėtų būti.

Nors Franklinas ir labai juokingas bei noriai pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, jis vis tiek nebus man draugas. Jis yra mano šefas. (Loryna pavaldi jam.)

— Girdėjai, ką sakė Ariela? Eik ir apsikirpk. Užsirašyk pas ką nors iš Perio K.

To man tik ir tereikėjo: kažkokios kvailos brangios šukuosenos, kai ir taip vos galiu dirbti su viena ranka.

Per pietus norėjau susitvarkyti nagus, bet kai nuvyniojau tvarsčius ir parodžiau manikiūrininkei savo ranką, ji net pažaliavo iš pykčio ir suriko, kad nagai per trumpi ir ant jų neįmanoma priklijuoti akrilinių. Kai grįžau į darbą su prastom naujienom, Loryna pamanė, kad aš meluoju.

— Meistrė liepė ateiti po mėnesio, — tyliai paaiškinau jai. — Tik tada žadėjo sutvarkyti.

— Tiek to. Laukia Akių Kapitonas — norėčiau, kad iki savaitės galo ant mano stalo gulėtų tavo idėjos apie būsimą kampaniją.

Kai Loryna sako, kad jai reikia mano „idėjų“, iš tiesų ji turi galvoje išsamų pasiruošimą kampanijai su oficialiais pareiškimais spaudai, diagramomis ir lentelėmis, finansinėmis išlaidomis ir Skarlet Johanson pasirašyta sutartimi, kur būtų pabrėžta, kad jai taip džiugu būti nauju Candy Grrrl veidu, jog sutinka padaryti tai už dyką.

— Pažiūrėsim, kaip man pavyks. — Lyg kulka nėriau prie savo stalo ir puoliau ryti akimis informaciją apie Akių Kapitoną.

Savo elektroninį paštą pasitikrinau tik į dienos pabaigą. Skirtingai nei asmeninius, su darbu susijusius laiškus perskaičiau ir atsakiau tuoj pat. Dar kartą juos peržvelgiau, kad geriau įsiminčiau, kas rašė. Dauguma buvo kosmetikos žurnalų leidėjų su prašymais parūpinti naujų produktų, apie kuriuos tos godžiosios karvės tikriausiai niekada ir neparašys, arba tų žmonių, su kuriais buvau rengusi reklamines kampanijas, bei Džordžo (paties Pono Candy Grrrl ) laiškas su kvailiausiais pasiūlymais. Staiga man vos širdis neišlėkė iš krūtinės: pamačiau tai, ko labiausiai ir laukiau. Didžiulėmis juodomis raidėmis — o tai reiškė, kad laiškas naujas ir dar neperskaitytas — išvydau elektroninę žinutę iš Aidano.

Kam: AnaV@CandyGrrrl.com

Nuo: Aidanas-medoksas@yahoo.com

Tema: Del sio vakaro

Bandžiau tau prisiskambinti, bet tavo telefonas visą laiką buvo užimtas. Norėjau pasikalbėti prieš išeidamas. Pasimatysim vakare. Nieko naujo, tiesiog norėjau pasakyti, kad labai tave myliu ir mylėsiu ilgai ilgai, kad ir kas nutiktų.

Axxxxx

Dar kartą perskaičiau. Ką tai reiškia? Jis nori šįvakar susitikti su manim? Paskui pamačiau datą: vasario 16, o šiandien balandžio 20. Laiškas senas; visas adrenalinas, susikaupęs varganam mano vilties iškankintam kūne, plūstelėjo į galvą, trumpam stabtelėjo ir nusileido žemyn. Aš buvau kaip narkomanė ir dėl to kaltinau vaistus. Šis laiškas atėjo tada, kai prieš devynias savaites aš jau buvau išėjusi susitikti su juo. O kadangi jis adresuotas asmeniškai man, tai mane vaduojanti moteris nedrįso jo atidaryti ir paliko perskaityti man pačiai.

19

Pirmą kartą matausi su Medoksais

— Kokių turi planų Padėkos dienai? — paklausė Aidanas.

— Dar nežinau. — Net nepagalvojau apie tai.

— Nenorėtum nuvažiuoti į Bostoną ir praleisti kartu su mano šeima?

— Gerai. Ačiū. Jeigu taip nori.

Neaiškus atsakymas, bet supratau, kad jam tai bus didelis įvykis. Nors ne toks jau ir didelis, kaip įsivaizdavau. Kai pasipasakojau darbe, kolegos pašiurpo.

— Ar jau seniai draugaujat artimai?

— Nuo penktadienio.

— Praėjusio penktadienio? Turi omeny tą penktadienį, kuris buvo prieš penkias dienas? Betgi tai taip neseniai.

Pagal nerašytas Niujorko pasimatymų taisykles aš peršokau griovį net septyniom savaitėm anksčiau laiko. Griežtai draudžiama — išties, iki šiolei buvo laikoma tiesiog neįmanoma — vos spėjus pareikšti apie rimtą draugystę, iš karto pulti pažindinti su tėvais. Visai neortodoksiška. Visuotinai nepriimtina. Nieko gero iš to neišeis, pranašavo visi, liūdnai kraipydami galvas.

— Tai bus tik po keturių savaičių, — gyniausi aš.

— Po trijų su puse.

Man nereikia nei jų pritarimo, nei užtarimo. Aš ir taip turėjau apie ką pasukti galvą: Aidanas man papasakojo apie Džeinę.

***

Tai turėjo būti vėlyvo vakaro išpažintis, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tapo ankstyvu rytiniu atviravimu — tą rytą, kai mudu pirmą kartą permiegojom kartu ir jis nuo manęs tiesiog apsalo. Aš dėl to vėlavau į darbą, bet neėmiau į galvą. Man reikėjo žinoti.

O esmė tokia: Aidanas draugavo su Džeine bemaž šimtą šešiasdešimt aštuonerius metus. Bostone jie praleido visą vaikystę, vos kelių mylių skiriami vienas nuo kito, o nuo vidurinės laikų buvo laikomi neišardoma pora. Bet jie įstojo į skirtingus koledžus, ir jų draugystė abiejų šalių susitarimu laikinai nutrūko, o kai po trejų metų vėl abu grįžo į Bostoną, viskas prasidėjo iš naujo. Persiritus per dvidešimt, jie tapo visų mylima pora, abu įsiliejo į vienas kito šeimos gyvenimą, Džeinė kartu su Medoksais kasmet vasarą važiuodavo atostogauti į Keip Kodą, o Aidanas kartu su Džeinės šeima traukdavo į jų vasarnamį Bar Harbore. Per kelerius metus Aidanas su Džeine buvo susipykę vos kelis kartus, bandė susitikinėti su kitais, bet po kurio laiko vis tiek grįždavo vienas pas kitą.