Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Staiga mane sukaustė didžiulė baimė, kad neįstengsiu normaliai kibti į darbą, bet susilaikiau ir tariau:

— Aš pasirengus, Loryna.

— Puiku! Nes mus užgriuvo, kaip čia pasakius, milijonai darbų.

— Apšviesk mane.

— Būtinai. O tu, Ana, jeigu nesusidorosi, būtinai man pasakyk. — Ji tai pasakė ne iš geros valios. Ji norėjo, kad aš praneščiau jai, kai jau reikės vyti mane lauk. — O kada tau... užgis... tas baisus dalykas ant veido? — čia fiziniai trūkumai yra nepageidaujami. — Ir dar ranka? Kada tau ją išims iš gipso? — Tada ji pastebėjo mano apmuturiuotus pirštus. — O čia kas dabar?

— Netekau nagų.

— Jergutėliau šventas! — suriko ji. — Aš tuoj apsivemsiu.

Ji susmuko ant kėdės, ėmė giliai kvėpuoti, bet neapsivėmė. Kad imtum vemti, reikia turėti ką nors skrandyje, o kad ji būtų ką nors valgiusi, buvo labai mažai šansų.

— Tau būtinai reikia susirūpinti sveikata. Nueik pas kokį gydytoją. Susitvarkyk. Šiandien pat.

— Taip, bet... Gerai.

Mano dėmesį patraukė šmėstelėjusi sidabrinė būtybė. Juk tai Tynė! Įsispraudusi į sidabrinės spalvos kombinezoną ir apsiavusi viniliniais oranžiniais batais iki kelių. Šiandien jos plaukai mėlynos spalvos. Prie jų priderintas blizgus mėlynas lūpdažis. Tynė yra korėjietė ir keistuolė iki kaulų smegenų. Nepaisant to, ji man yra artimiausias žmogus visam McArthur kolektyve, galima sakyti — draugė. Ji net skambino man telefonu į Airiją.

— Ana! — sušuko ji. — Pagaliau sugrįžai! O, kokie gražūs tavo plaukai. Ir kaip užaugo. — Mes delikačiai pasišalinom toliau nuo Lorynos, ir Tynė tyliai man tarė: — Brangute, kaip tu laikaisi?

— Normaliai.

— Tikrai? — Ji kilstelėjo į mane blizgantį mėlyną antakį.

Vogčiom dėbtelėjau į Loryną; ji buvo toli ir tikriausiai neišgirs.

— Sutinku, ne visai gerai. Bet, Tynė, aš išgyvensiu tik tuomet, jeigu visi nuduosime, kad nieko neįvyko ir viskas einasi kuo puikiausiai.

Negalėjau priimti niekieno užuojautos, nes užuojauta reiškė, kad aš susitaikau su tuo, kas įvyko.

— Pietausim?

— Negaliu. Loryna liepė tuojau pat susitvarkyti nagus.

— O ko jie jai nepatinka?

— Aš jų netekau. Bet stengiuosi atsiauginti kaip galima greičiau.

— Ajajai.

— Tai va, — atsakiau jai ir pasukau prie savo darbo stalo.

Šita pertrauka buvo ilgiausia mano karjeroje, viskas atrodė taip pažįstama ir kartu taip svetima. Mane vaduojantis — ar vaduojantys — buvo pertvarkę mano daiktus, kažkas į stalčių įkišo Aidano nuotrauką ir nuo to mane trumpam apėmė baisingas pyktis. Ištraukusi kaukštelėjau ją ant stalo toj vietoj, kur visada ir stovėjo. O dar sako, kad aš viską neigiu.

— Po paraliais, Ana, tu sugrįžai! — Tai Brukė Edison. Jai dvidešimt dveji, apšalusi pinigais, gyvena su mamyte ir tėtušiu trijų aukštų name AYS’e (Aukštutiniame Yst Saide). Kiekvieną mielą dieną važinėja į darbą išnuomota mašina — ne metro, net ne taksi, o Linkolnu su kondicionierium, mineraliniu vandeniu ir mandagiu vairuotoju. Iš esmės Brukei dirbti gal ir nereikėtų, ji tiesiog tempia laiką ir laukia, kada koks turčius užmaus jai ant pirštelio masyvų akmenį ir išsiveš į Konektikutą, nupirks mikroautobusiuką ir padovanos tris nepaprastai gabius vaikučius.

Ji buvo priimta į darbą kaip jaunesnioji Candy Grrrl specialistė, žmogus, kuris atlieka sunkiausią darbą — komplektuoja žurnalams paketus su gaminių pavyzdžiais. Ji amžinai ateina į darbą gerokai pavėlavusi arba anksti užbaigia, nes, žiūrėk, tai lekia į kokį labdaros renginį, tai vakarieniauja su Gugenhaimo fondo pirmininku ar skrenda į Hemptonsą privačiu Deivido Harto sraigtasparniu.

Ji miela, paslaugi, labai protinga ir viską atlieka nepriekaištingai gerai. Kai to imasi. O šitai, kaip jau minėjau, nutinka nedažnai. Mums neretai tenka paplušėti už ją.

Ariela jos neišmeta, nes ji pažįsta beveik visus, ką reikia — tai kažkas jos krikštamotė, tai tėčio geriausias draugas ar jos buvęs fortepijono mokytojas.

Ji priėjo prie mano stalo privačią mokyklą Europoje baigusios merginos žingsniu, krestelėjo storus, žvilgančius, natūraliai gražius plaukus, kurie tiesiog švytėte švytėjo turtingo ir privilegijuoto žmogaus sveikata. Jos odelė fantastiška, ji niekada nesidažo. Man su Tynė tai būtų pirmoji priežastis išlėkti iš darbo, bet tik ne jai. Taip pat ir su drabužiais: Brukė nė iš tolo nemėgsta keistų apdarų, ir jai niekas nieko negali prikišti. Šiandien ji mūvi plačiom kašmyro kelnėm ir vilki dailų, į apačią platėjantį megztuką, irgi iš kašmyro. Nemanau, kad ji nutuokia, jog yra ir kitokių medžiagų, o dar sklando gandai, kad ji niekada gyvenime nėra nieko pirkusi iš Žara parduotuvės. Ji apsipirkinėja trijose B — Bergdorfo, Barnio ir Bendelio — parduotuvėse — auksiniame trikampyje, ir dar nepamirškite štai ko: kartais jai drabužius perka tėtis. Savaitgaliais jis vežasi savo mylimą mergaitę į miestą ir sako: „Padaryk savo tėvelį laimingą, leisk jam nupirkti tau šitą aukščiausios klasės rankinuką/japonišką siuvinėtą švarkelį/Džinos basutes.“

Tai ne prasimanymas, o tikras realių įvykių atpasakojimas. Vieną šeštadienį Franklinas lakstė po Barnio parduotuvę ir leido pinigus savo jaunajam meilužiui Henkui, vildamasis, kad šitaip galės ilgiau išlaikyti jį prie savęs, ir staiga jis pamatė Brukę su savo tėtušiu Edisonu (kuris turtingesnis ir už patį Dievą), apžiūrinėjančius Chloe rankines. Iš pradžių Franklinas pamanė, kad tas vyras yra Brukęs draugas ar vaikinas, bet kai išgirdo kasininkę tariant: „Sveiki, pone Edisonai“, jis vos nesusileido. Sako, panašu buvo į pedofiliją, gal net į kraujomaišą. Nesakyčiau, kad jis kalbėjo rimtai, Franklinas paprasčiausiai yra fenomenalus niekšelis. Jis nekenčia visų, išskyrus Henką, bet kartais aš manau, kad ir jam kliūna. (Henkas yra trofėjinė Franklino žmona — kaulėtas, siauraakis vaikinukas, su nepadoriai žemai nusmukusiais džinsais, pro kuriuos matyti siauras, raumeningas pilvukas. Jo plaukai nušviesinti iki kreminio, sidabrinio ir medaus atspalvio ir nuolat kerpami kvailokai styrančiu stiliumi Frederiko Fekajaus salone. Jis niekur nedirba, nes tikriausiai rūpinimasis plaukais jam atima didžiąją laiko dalį. Visą šitą darkymąsi finansuoja Franklinas, bet dažnai Henkas kelioms naktims palieka jį, nuvažiuoja į miestą ir paišdykauja su panašiais į save vyrukais. Henkas man labai patinka, jis toks juokingas, bet jeigu jis būtų mano vaikinas, tai kasdien turbūt gerčiau po šešiolika ksanakso tablečių.)

Kartu su kašmyriniais drabužiais Brukė kasdien pasipuošia ir mažiausiai penkiais daikčiukais iš Tiffany. Nepamirškit, kad visi nešioja ką nors iš Tiffany. Mes privalom tai daryti. Bijau, kad tektų būt išprašytam iš Niujorko, jeigu nenešiotum Tiffany papuošalų.

Ji ištiesė man ranką (su trumpais, dailiais, skaidriu laku nulakuotais nagučiais), nė nekrūptelėjusi nužvelgė mano randą ir visiškai nuoširdžiai tarė:

— Ana, labai apgailestauju dėl to, kas įvyko.

— Ačiū.

Ir tada nuėjo labai tinkamai užbaigdama nemalonią situaciją. Brukė visados viską atlieka tinkamai, taip kaip reikia. Nuovokesnio ir saikingesnio žmogaus dar nebuvau sutikusi. Ji visada žino, kas kuria proga labiausiai tinka apsirengti, ir, žiūrėk, jos spintoj jau naujas drabužis. Net trys egzemplioriai. Ji gyvena griežtų taisyklių pasaulyje ir turi pakankamai pinigų joms paklusti. Aš dažnai galvoju, kaip jausčiausi atsidūrusi jos kailyje.

Brukė turi identiškų savybių draugę Bonę Bekol, „dirbančią“ firmoje Freddie & Frennie, kitame mūsų prekės ženklo padalinyje. Jos yra PGDP (pačios geriausios draugės pasaulyje), abi labai mielos, o jeigu kartais pasielgia žiauriai ir negailestingai, tai tikrai ne iš blogos valios. Ne taip kaip Loryna.