Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Laikas bėgo ir jie išėjo gyventi į atskirus butus — bet ne kartu — o šeimyniškių užuominos apie galimas jų vedybas darėsi vis piktesnės ir įkyresnės, kai prieš pusantrų metų iki mūsų pažinties Aidano kompanija pasiuntė jį dirbti „į miestą“. (Visi vadina Niujorką „miestu“, nors nepasakysi, kad Bostonas kaimelis su trimis namais ir alaus baru.)

Visiems tai buvo didelis šokas, bet Aidanas su Džeine vis kartojo vienas kitam, kad iki Niujorko tik valanda skrydžio, kad jie susitikinės kiekvieną savaitgalį, o per tą laiką Aidanas bandys pasiieškoti darbo Bostone, o Džeinė — Niujorke. Taigi Aidanas išvyko gyventi į Niujorką, prisiekęs jai būti ištikimas.

— Gali spėti, kas nutiko, — užbaigė jis.

Tiesą sakant, aš vis bandžiau išsiaiškinti, kaip čia buvo. Tą pirmąjį vakarą, kai jis paprašė manęs įtraukti jį į savo kavalierių sąrašą, susidariau įspūdį, kad jis laisvas — tegu ir nevisiškai — bet negi mane apgavo ir privertė pasiglemžti svetimą vyrą?

— Tu vos įstengei susimokėti už taksi, kai Manhatane pavėžėjai savo draugą, o dabar šliaužioji po barus ir ieškai, kas priims tavo pasiūlymą?

Jis liūdnai nusijuokė:

— Ne visai taip. Bet, taip, esu miegojęs ir su kitomis moterimis.

Besigindamas jis nenorėjo suversti kaltės Niujorko teikiamiems malonumams, kur įžūlios, įspūdingos išvaizdos moteriškės, lankiusios specialius kursus, moka apsukti virš galvos liemenėlę ir numesti ją taip, tarsi su lasu būtų gaudžiusios pabėgusį eržilą.

— Nieko nekaltinu, tik save, — nusiminęs tarė jis. — Norėjau negyvai užplakti save iš gėdos. Amžinai neduoda ramybės tas tradicinis katalikiškas kaltės jausmas. Nesijuok, bet aš padariau tai, ko nebuvau daręs daugybę metų: nuėjau išpažinties.

— Ak. Tai gal tu... praktikuojantis katalikas?

Jis papurtė galvą.

— Grįžtantis į tikėjimą katalikas. Bet tada jaučiausi taip suknistai, kad būčiau padaręs bet ką.

Nebežinojau, ką jam atsakyti.

— Džeinė nusipelnė iš manęs geresnio elgesio, — tęsė jis. — Ji nuostabus žmogus, puiki asmenybė. Kiekvienoje situacijoje ji sugeba įžvelgti ką nors teigiama, nors ir nėra labai didelė optimistė.

— O, Dieve šventas. Susidūriau akis į akį su pačiu šventuoju.

— Tą pirmąją dieną, kai mudu susitikom ir kai aš tave apliejau kava, buvau davęs sau žodį — dar vieną — kad būsiu visiškai ištikimas Džeinei. Ir nuoširdžiai tuo tikėjau.

Tai štai kodėl jis taip keistai elgėsi, kai pakviečiau susitikti. Jis nepasakė: „Ačiū, bet negaliu“ arba: „Žinai, man malonu, bet...“ Deja, tada nuo jo padvelkė neviltimi.

— Kas buvo toliau? — piktai klausinėjau. — Ar aš dar viena tavo kaltės priežastis? Dar viena kelionė pas kunigą prie klausyklos?

— Ne. Ne, ne, ne, ne. Nieko panašaus. Maždaug po mėnesio, kai nuvažiavau į Bostoną, Džeinė man pasiūlė padaryti pertrauką.

— Šit kaip?

— Taigi. Ir nors ji nieko tiesiai nepasakė, davė suprasti, kad žino apie kitas mano moteris.

— Štai kaip? — ir vėl.

— Taip. Ji per daug gerai mane pažįsta. Sako, per ilgai tempiam gumą, laikas vesti arba mesti. Paskutinis mėginimas pažiūrėti, ar mes iš tiesų vienas kitam tinkam, supranti? Susitikti su kitais žmonėmis, pravėdinti galvas ir pažiūrėti, kokius jausmus jaučiam vienas kitam.

— Ir?

— Aš suplėšiau tavo vizitinę į skutelius. Taip bijojau, kad pulsiu tau skambinti, todėl prisiverčiau ją sunaikinti tą pačią dieną, kai tik gavau. Bet vis tiek nesilioviau galvojęs apie tave. Prisiminiau tavo vardą ir pavardę ir kur dirbi, bet pamaniau, kad skambinti jau bus vėlu...

Žinai, tą vakarą, kad ir kiek, būčiau nenuėjęs į tą vakarėlį, o kai išvydau tave, besikalbančią su tuo tešlagalviu, supratau, kad Dievas tikrai yra. Kai pamačiau tave, pasijutau... tarsi būčiau gavęs per galvą su beisbolo lazda... — atrodė, kad jam pasidarė bloga. — Nenoriu tavęs gąsdinti, Ana, bet dar niekada niekam nejaučiau tokių šiltų jausmų.

Nieko jam neatsakiau. Jaučiausi baisiai kalta. Bet kartu ir... gerokai... pamaloninta.

— Aš norėjau pirmiausia pasikalbėti su Džeine, o tik paskui su tavim. Nežinojau, ar tu norėsi užmegzti rimtą draugystę su manim — nepatinka man šitas pasakymas — bet kad ir kaip ten būtų, tarp manęs ir Džeinės viskas baigta. Tik man nesmagu, kad visa tai pirma sužinojai tu, o ne ji.

Geriau jau nepasakok.

Aš esu tokia lėkšta, kad baisiai panūdau pamatyti, kaip ta Džeinė atrodo. Turėjau kietai sukąsti dantis ir sučiaupti lūpas, kad susi tvardyčiau ir nepaklausčiau, bet man nepasisekė, ir aš kliūvančiu liežuviu praveblenau:

— Mkaip mji matrodo?

— Ką... Ai! Kaip ji atrodo? — staiga jo veidas prarado išraišką. — Na, pasakysiu... miela... Ji turi... — ir ėmė daryti ranka sukamuosius judesius, — garbanotus plaukus. — Tada stabtelėjo. — Na, bent jau anksčiau turėjo. Dabar gal jau ir tiesūs.

Aišku, jis mažiausiai nutuokė, kaip ji dabar atrodo. Jie tiek daug laiko praleido kartu, kad jis į ją atidžiai net nebežiūrėjo. Vis dėlto galingas intuicijos balsas man kuždėjo, kad padaryčiau klaidą, neįvertindama tos moters ir Aidano prisirišimo prie jos. Juos abu sieja penkiolikos metų draugystė, ir jis, lyg bumerangas, vis grįžta prie jos.

Jis išvažiavo į Bostoną, o aš visą savaitgalį buvau kaip nesava, mano galvoje be paliovos sukosi prieštaringiausios mintys. Per gitaristų konkursą Šeikas apibarė mane, kad per mažai skyriau jam dėmesio, kai jis grojo scenoje, ir jis buvo teisus: aš visą laiką spoksojau į erdvę ir galvojau, kaip tą naujieną priims Džeinė — nekenčiau savęs, kad dėl mano kaltės dūžta kažkieno laimė. Be to, ar labai man patinka Aidanas? Ar verta jam dėl manęs nutraukti penkiolika metų trukusią draugystę? O jeigu aš tik vedžioju jį už nosies? O jeigu jis persigalvos ir sugrįš pas Džeinę? Šitai mane gąsdino labiausiai, nes jis man tikrai labai patiko. Kaip bus, jeigu jis nesuvaldys savo pimpio ir pradės lakstyti pas kitas? Gal jis neištikimas ne tik Džeinei? Gal jis apskritai mėgsta lakstyti per panas? Verčiau jau negalvoti, kad aš jį išgydysiu nuo visų šitų negalavimų, ir tuojau pat pasipusčius padus visu greičiu lėkti priešinga kryptimi. O paskui ir vėl pradėjau galvoti, ką dabar išgyvena Džeinė...

— Ji tai priėmė visai normaliai. — Sekmadienio vakarą Aidanas išdygo ant mano namų slenksčio.

— Tikrai? — su viltimi paklausiau jo.

— Ji kažką sumemleno... tarsi ir ji... sutikusi naują vyrą.

Lyg balzamas sielai — pusę sekundės. Žinia, vyrai gali būti baisūs kietaodžiai, bet nėra jokios abejonės, kad Džeinė padarė viską, kad išsaugotų ramų veidą, nors dabar greičiausiai ji leidžia į vonią karštą vandenį ir traukia iš spintelės aštrų skutimosi peiliuką.

Kai lėktuvas, pilnas grįžtančiųjų iš Padėkos dienos šventės, nusileido Logane, aš paklausiau Aidano:

— Sakyk, kiek dar merginų, neskaitant Džeinės, buvai parsivežęs namo Padėkos dienai?

Atrodė, jis nesiliaus skaičiavęs ant pirštų ir burbėjęs kažką po nosim, kol pagaliau sušuko:

— Nė vienos!

Per pastarąsias keturias savaites aš jau buvau apsipratusi su mintimi, bet kai šįkart iš tiesų atvykau į Bostoną, man net pasidarė bloga.

— Aidanai, aš tikrai nejuokauju. Nederėjo man čia skristi. Visiems nepatiks, kad aš ne Džeinė. Nusidrieks ilgiausios bostoniečių, norinčių apmėtyti akmenimis mūsų mašiną, eilės, o tavo mama prispjaus man į sriubą.

— Viskas bus gerai. — Jis spustelėjo man pirštus. — Tu tikrai jiems patiksi. Pamatysi.